„Gyvenu kaime, o dirbu – mieste. Kas begali būti geriau? Neįsivaizduoju“, – pratarė Lina Dieninė. Jos šeimą, Bebrusų kaime įkūrusią juodosios keramikos dirbtuves ir į jas sukviečiančią įvairaus plauko svečius – mokinius, verslininkus, poilsiautojus, Molėtų rajone įklampino molis.
Iš jo ir pati Lina lipdo puodynes, ąsočius, dubenis, o prie jų klijuoja ir Tautinio paveldo ženklą – moteris turi tradicinių amatų sertifikatą. Bet pats didžiausias jos kūrinys – greta keramikos dirbtuvių įkurtas tradicinių amatų centras „Meniškas kaimas“. Ilgainiui jame susibūrė aplinkinių kaimų gyventojų, menininkų ir tiesiog besidominčių amatais molėtiškių bendruomenė.
Nuplovusi nuo rankų molį, Lina iš rankinės dažnai išsitraukia natas. Ji, kaip ir jos vyras Karolis, brolis Kęstutis Šeškauskas bei sesuo Rūta Vekerotienė bent porą kartų per savaitę renkasi į vokalinio ansamblio „A cappella“ repeticijas, vykstančias Molėtų kultūros cente.
„Visi – ir aš, ir seserys Lina su Rūta esame muzikos mokytojai. Tačiau šiuo metu šios profesijos neišdavė tik Rūta. Ji įkūrė „Yamaha“ mokyklą Molėtuose ir moko muzikos“, – pratarė K.Šeškauskas.
L.Dieninės šeimą, o kartu – ir visus artimuosius menas pamaitina. Ji pati įvairių menų vaikus moko Molėtų dailės mokykloje bei šio miesto gimnazijoje.
Tačiau pedagogus sočiau pavalgydina ir sudaro galimybę imtis mėgiamos koncertinės veiklos suteikia būtent kaimo turizmo verslas.
Verslas atkėlė vartus
„Muzika tebėra prie mūsų lipte prilipusi, – K.Šeškauskas nė karto dar nepasigailėjo, kad tėvai gyvenimą Panevėžyje kažkada iškeitė į kaimą. – Nesijaučiame atskirti nuo miesto. Koncertuodami išmaišėme kone visą pasaulį“.
Įmanoma pragyventi iš meno? „Ne, – nukirto K.Šeškauskas. – Ir muzika, ir keramika yra pomėgiai. Be to, ansamblis konkursuose gali dalyvauti tik sumokėjus dalyvio mokestį. Jei laimime konkursą, piniginį prizą skiriame kito konkurso startiniam mokesčiui. Tad ir ansamblio koncertines keliones paremia, ir visą mūsų šeimą maitina kaimas. Tai Įlankos sodyba, kurioje pats ir dirbu“.
Anot K.Šešakausko, vis dėlto menas vis labiau spraudžiasi į kaimo turizmo verslą. L.Dieninės sukurtos edukacinės programos, pavyzdžiui, keramikos, vilnos vėlimo, liaudies dainų mokymo ir kitos, yra skirtos ne tik į amatų centrą suvažiuojantiems moksleiviams. Jos siūlomos sodybos svečiams, ir šie noriai jose dalyvauja.
„Pavasarį, kovą – balandį, kai visos šventės išsenka, atsikvepiame. Neįmanoma gerai valdyti verslo, patiems nepailsėjus. Per atostogas Lietuvą išmaišėme skersai išilgai. Tad pastaruoju metu traukiame į kalnus. Tokių galimybių po daugybės metų veiklos pagaliau suteikia Įlankos sodyba“, – pratarė jos šeimininkas.
Rusai nedingo
„2014-ieji kaimo turizmo verslui buvo itin geri. Tačiau ir patys nesėdėjome rankų sudėję. Kaip į kiekvieną verslą, taip ir į sodybą reikia investuoti, ieškoti klientų, partnerių“, – sakė K.Šeškauskas.
Jis – bene vienintelis iš Lietuvos kaimo turizmo sodybų savininkų nesiskundė svečių iš Rusijos stygiumi. Apskritai maždaug nuo 2010-ųjų Įlankos sodyboje poilsiautojų iš artimojo užsienio ir lietuvių santykis yra toks pat – po pusę.
Anot pašnekovo, išvaizdi sodyba – tai dar ne garantas, kad ji nuolat bus pilna svečių. Niekam nepavyks sudurti galo su galu, jei svečiai atvažiuos tik atšvęsti savaitgalio, o penkias dienas sodyba stovės tuščia.
„Žinoma, vasarą neišsižadame nei vestuvininkų, nei krikštynų. Bet kuo toliau, tuo labiau banketų mažėja. Patys sukame verslo vežimą link ramesnio poilsio. Pastatėme atskirų namelių, kad juose ramiai galėtų ir šeimos ilsėtis, ir žvejai apsistoti“, – kalbėjo K.Šeškauskas.
Paviliojo Bebrusas
Panevėžiečiai Birutė ir Vilius Šeškauskai, garsėję keramikos gaminiais, sovietmečiu prie Molėtų ežerų, kur prie Baltųjų Lakajų turėjo net savo statybininkų vagonėlį, traukdavo pailsėti kone kas savaitgalį. Kol 1992-aisiais visam laikui paliko miestą ir, įsikūrę prie Bebrusų ežero, netoliese įsteigė ir keramikos dirbtuves.
Kas vasarą į jas nuo 1997-ųjų traukia profesionalūs keramikai, o tai, ką jie sukuria, virsta per vasarą iki pat Kalėdų po Lietuvą keliaujančia paroda. Kur apnakvindinti gausybę svečių? Kaip atsakas į šį klausimą greta jų namų Šaukšteliškių kaime ir atsirado Įlankos sodyba.
„Mes visi, šeimynykščiai, tebeturime ir savo „valdišką“ darbą. Bet mano tikslas – sukurti ir bendruomenės verslą, kad jos žmonės galėtų dirbti amatų centre juose ir užsidirbti.
Edukacinę veiklą siūlo daugybė kaimo turizmo sodybų, bet mes viską darome šiek tiek savaip, nesidairydami į kitus, bet patys kurdami naujoves“, – sakė L.Dieninė.
Jos teigimu, šiuo metu amatų centrą tos programos jau pamaitina – investicijos grįžta. Tačiau paslaugų kainų, pasak L.Dieninės, neįmanoma peržengti. Lietuvoje visur jos maždaug tos pačios: vienam vaikui – euras, suaugusiam – apie tris eurus.
Išsižadėjo architektūros
Turizmo verslas kliudė ir architektės Jurgos Zaikinės gyvenimą. „Meniškame kaime“ vaikams ir Įlankos sodybos svečiams rengiama edukacinė programa „Vilnoniai žaidimai“ – viena iš dvidešimties, ir jos metu suaugusieji noriai į rankas ima vilną.
„Vėlimas buvo mano pomėgis, bet jis pamažu virto darbu. Šiuo metu jis yra pagrindinis mano pajamų šaltinis“, – patikino J.Zaikinė. Ji turi dirbtuves namuose, esančiuose viename Luokesos seniūnijos kaimų, ir jose velia nuolat. O tai, ką sukuria rankos, parduoda interneto parduotuvėse.
„Kartais dar paimu liniuotę ir pieštuką į rankas, bet šitas darbas man daug mielesnis, nei architektės. Visą gyvenimą svajojau dirbti ne kitiems, bet sau. Virsmas įvyko, kai vienas po kito gimė vaikai.
Auginant pirmagimį, pačios rankos ėmė graibstytis veiklos. Per tuos porą motinystės atostogų metų jos įgudo: iš pradžių vėliau rankines, po to pabandžiau šlepetes – pavyko. Nusivėliau sau, įdėjau į internetą pasigirti. Kažkas užklausė, gal jas parduočiau. Ir taip užsikabinau“, – pasakojo jau šeštus metus iš amato gyvenanti J.Zaikinė.
Jos teigimu, veltos vilnos gaminius lietuviai perka noriai, kartais – sau, bet daug dažniau – dovanoms.
