„Apskaičiavau, kad jei mano knyga būtų leista leidykloje, o ją po knygynus vežiotų platintojai, ji kainuotų maždaug 30–40 proc. daugiau“, – sakė neseniai vaikiškų pasakų knygą išleidęs dainų autorius ir atlikėjas P.Stalionis.
Pats knygų leidybos paslaptis perprato ir gamtos fotografas, keturių fotografijų albumų autorius Ričardas Anusauskas.
Knygą išleisti nusprendė pats
Neseniai knygynuose pasirodžiusios knygos „Pasakos, kurių niekas nepapasakos“ autorius P.Stalionis pats yra ir leidėjas, ir platintojas.
„Kai sumaniau leisti knygą, apie knygų leidybą nežinojau beveik nieko.
Galite juoktis, bet žodžiai „leidykla“ ir „spaustuvė“ man buvo sinonimai. Tik po to, kai nėriau į tą painų voratinklį, supratau, kas yra kas. Pasirodo, jis nėra toks painus. Tereikėjo surasti „vorą“ – apie tai išmanantį asmenį, kuris paaiškintų, kaip pinamas tas tinklas“, – sakė P.Stalionis.
Tiesa, iš pradžių rašytoju tapęs dainininkas mėgino ieškoti leidyklos, tačiau po pokalbių su keliais leidėjais knygą išleisti vyras nusprendė pats.
„Kai pasakų eskizus turėjau rankose, važiavau į kelias leidyklas Vilniuje. Deja, nors iš pradžių mane sutikdavo su šypsenomis, išgirdę mano keliamas sąlygas pasakydavo „ne“. Ir ačiū Dievui!
Dirbau ketverius metus, o leidyklos, kurioms buvo likę paspausti tik kelis kompiuterio mygtukus, turbūt norėjo gauti didžiąją uždarbio dalį. Pasakiau, kokių procentų tikiuosi, ir tai, matyt, jų netenkino.
Tada nusprendžiau leidykla tapti pats. Po ilgų ieškojimų suradau profesionalą, kuris patarė, parodė, paaiškino ir supažindino su reikiamais žmonėmis“, – pasakojo dainininkas.
Į knygynus – be platintojų
Dar viena P.Stalionio „mistine“ vadinama grandis knygų leidyboje – platintojai. Sužinojęs, kokius procentus už savo darbą jie ima, P.Stalionis į knygynų duris nusprendė belstis pats.
„Suprantu, kad knygų platinimas yra darbas, bet reikia turėti saiką. Platintojų net neieškojau, nes apie „kosminius“ procentus sužinojau iš toje srityje besisukančių žmonių.
Todėl vieną vakarą ėmiau ir nusprendžiau tapti ne tik rašytoju, vadybininku, leidėju, bet ir platintoju. Paskambinau į vieną knygynų tinklą, pasakiau, kad turiu išleidęs pasakų knygą, dėl kurios nebūtų gėda net ir užsienio leidykloms.
Išsiunčiau paštu vieną egzempliorių, ir po kelių dienų tvarkėme prekybai reikalingus dokumentus“, – sakė P.Stalionis.
Pinigus skirs naujiems tiražams
Kiek kainavo knygos išleidimas, P.Stalionis neatskleidžia, tačiau suma nemaža. Didžioji dalis leidybos sąnaudų – spaustuvės išlaidos.
„Kainos tikrai nenurodysiu, kad neatimčiau vilties iš tų, kurie patys bandys tapti leidėjais. Galiu tik pasakyti, kad galutinė knygos kaina, kurią mokės pirkėjai, pasveriant darbą, kokybę ir rezultatą, yra minimali.
Deja, tokia mūsų knygų rinka – persotinta kiniškų blizgučių, vertimų iš užsienio kalbų ir šimtą kartų perrašomų tų pačių istorijų.
Kol kas dar negaliu skaičiuoti pajamų, nes knyga „Pasakos, kurių niekas nepapasakos“ pardavinėjama tik nuo vasario pradžios. Jei viskas klostysis gerai, pinigus taupysiu naujiems tiražams“, – sakė dainininkas.
Nebijo padaryti klaidų
Į knygų leidybos verslą įsisukusiam P.Stalioniui ši veikla suteikė ne tik naujos patirties, bet ir pasitikėjimo savimi.
„Reikėjo apsišarvuoti kantrybe, išmokti tai, ko niekada nesimokiau, ir belstis netgi ten, kur nėra durų. Kaip ir visose gyvenimo srityse, pagrindinis gyvenimo variklis – tikėjimas ir pasitikėjimas savo jėgomis.
O kas yra klaidos? Tai mūsų nežinojimo, kaip elgtis tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis, padariniai. Klysti – ne nuodėmė. Nuodėmė nieko nedaryti ir dejuoti, kodėl neateina gerasis dėdė leidėjas ir neištraukia geriausių pasaulyje kūrinių iš mano palėpės?
Aš padariau viską, kiek sugebėjau. Žinau, kad lengviausias kelias į populiarumą – didžiulė investicija į reklamą, bet kol kas apsieisiu be jos“, – kalbėjo P.Stalionis.
Yra ir trūkumų
Leidybos pačiam teko išmokti ir gamtos fotografui R.Anusauskui. Dabar jis gali prisistatyti ir kaip keturių fotografijų albumų autorius.
„Visus juos buvau priverstas išleisti savarankiškai. Naujausias jų – „Lietuva gražuolė“ – pasirodė tik prieš šių metų Knygų mugę“, – sakė R.Anusauskas.
Leidyklos už ankstesnius albumus jam pasiūlė 5 tūkst. litų honorarą ir dar paprašydavo visų teisių į leidinį. Tai paskatino vyrą visko, kas yra susiję su knygų leidyba, išmokti pačiam.
Anot R.Anusausko, didžiausias savarankiškos leidybos privalumas – autorius gali daryti taip, kaip jis nori, kiek jam leidžia finansinės galimybės. Tačiau savarankiška leidyba turi ir trūkumų – tenka rūpintis visais leidybos reikalais, kai norisi tik kurti ir fotografuoti.
„Ne be reikalo sakoma, kad parašyti knygą yra darbas, o parduoti ją – menas. Ant autoriaus pečių gula investicinės problemos, reklamos kampanija, konkurencija.
Daug leidinių sugadinama vartant juos knygynuose, tad nuostoliai – taip pat autoriaus reikalas.
Autorius, sugebėjęs išleisti leidinį ir jį parduoti, patirs didesnę komercinę sėkmę nei leidybos reikalus atidavęs į leidyklų rankas“, – sakė pats leidėju tapęs fotografijų albumų kūrėjas.
Savarankiškos leidybos pradininkė – B.Nicholson
Lolita Varanavičienė
Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė
„Savo jėgomis knygas leidžia tik tam tikrų knygų autoriai. Ryškiausias pavyzdys – kulinarinės Beatos Nicholson knygos, nuo kurių Lietuvoje ir prasidėjo savarankiškos leidybos era.
Beata puikiai surašo receptus, juos iliustruoja, pati yra graži – štai ir kulinarinė knyga.
Tačiau mes nerasime daug garsių romanų, kurie būtų išleisti autorių lėšomis ir būtų sulaukę didelės komercinės sėkmės.
Dar vienas pavyzdys – Martyno Starkaus kelionių knygos. Jas leidome mes, o dabar autorius pasakė norintis jas toliau leisti pats. Šios knygos autoriui atneš komercinę sėkmę – jis žinomas žmogus, jo knygos yra aiškios paskirties.
Autoriai, dirbantys su leidyklomis, iš leidėjo tikisi dviejų dalykų – knygos reklamavimo ir jos platinimo.
Tačiau jei autorius nežinomas, į jį atsargiai žvelgia ne tik leidykla, bet ir pirkėjas.“
