Tuo metu fabriko nuosavybės teisių atgavimas buvo didelis iššūkis, kurio ėmėsi Vytautas Valunta, vienos iš įkūrėjo Antano Gricevičiaus vaikaičių vyras.
Savininkus sutiko priešiškai
Įmonei pasisekė, kad tarp paveldėtojų buvo ir ilgametis pavyzdinio vardą turėjusio Smalininkų tarybinio ūkio direktorius Algirdas Gluodas.
Jam A.Gricevičiaus vaikaičiai ir patikėjo prikelti merdintį „Rūtos“ fabriką.
Iš visoje Sovietų Sąjungoje naujovėmis garsėjusio Smalininkų ūkio atvažiavusiam A.Gluodui pirma pažintis su „Rūta“ buvo nemenkas iššūkis. Mat iš valstybės perimtoje įmonėje nebuvo nei pinigų, nei užsakovų, nei tiekėjų.
„Tada saldainius galėjome gaminti iš morkų, burokėlių, nes daugiau nieko neturėjome“, – prisimena ilgametis vadovas.
Ne geriausiomis nuotaikomis gyveno ir „Rūtos“ kolektyvas, gana priešiškai sutikęs sovietmečiu nacionalizuotą fabriką atgavusius paveldėtojus.
„Įmonė buvo išgyvenusi gaisrą, kolektyvo nuotaikos buvo blogos. Akivaizdu, kad mūsų niekas čia nelaukė“, – pirmas darbo dienas 1993 metų rudenį dabar prisimena A.Gluodas.
Partnerių rado per dienraštį
A.Gluodas nusprendė pats išsiaiškinti, ar šiauliečių gaminami saldumynai turi savo pirkėją. Fabriko valdytojas prisikrovė į lengvąjį automobilį sandėlyje rastos produkcijos ir pats apvažiavo parduotuves nuo Klaipėdos iki Elektrėnų.
„Per šią išvyką įsitikinau, kad mes esame reikalingi“, – pasakojo įmonės vadovas.
Grįžęs į Šiaulius jis nutarė sukurti platinimo tinklą. Saldainių fabrikas tada dar neturėjo savo parduotuvių, todėl A.Gluodas dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbė, kad ieškoma platintojų.
„Norinčiųjų pardavinėti mūsų produkciją atsiliepė daug, atvažiavo apie pusšimtį būsimų partnerių. Įdomu, kad iš visų atstovų tik labai menka dalis neatsiskaitė“, – prisiminimais dalijosi ilgametis bendrovės vadovas.
Nutarė rinktis kokybę
Kad įmonė galėtų judėti į priekį, „Rūtos“ kolektyvui teko paplušėti, nes dauguma patalpų neatitiko net higienos normų.
„Lūžis įvyko 1997–1998 metais, kai reikėjo apsispręsti, kur eisime – gaminsime natūralų šokoladą ar rinksimės pakaitalus. Gerai, kad nutarėme eiti sąžiningos gamybos keliu, ėmėme gaivinti šokolado gamybos tradicijas“, – sakė A.Gluodas.
Šiuo keliu Šiaulių konditerininkus pasukti vertė ir darbo sąlygos: patalpos nebuvo didelės, įranga – ne itin galinga, tad lenktyniauti su stambiaisiais gamintojais nebuvo galimybių.
„Rūtos" technologams teko važinėti mokytis į Austriją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Italiją. Duris į užsienį šiauliečiams atvėrė Kauno technologijos universiteto profesorė Gražina Juodeikienė.
„Žengėme žingsnį pirmyn, kai pradėjome bendradarbiauti su mokslininkais.
Taip atsirado saldainiai su aktinidijomis, prasidėjo kiti projektai“, – sakė A.Gluodas.
Šiauliečiai su partneriais ėmė gaminti gardumynus su šaltyje išdžiovintomis uogomis.
Toks apdirbimo būdas leidžia išsaugoti ne tik spalvą, formą, kvapą, bet ir 99 procentų vitaminų, mineralų.
„Rūtos“ įmonė neišbandytų nišų ieško ir dabar. Šią vasarą bus baigtas bendras projektas su lenkais – saldainių gamyboje bus naudojami svarainiai, moliūgai, agrastai, burnočiai, laukinės bulvės.
Muziejus pranoko lūkesčius
„Rūtos“ vardą išgarsinti padėjo prasidėjęs bendradarbiavimas su Prezidentūra. Išskirtinės kokybės skanėstų iš šiauliečių jau antras dešimtmetis užsisako valstybės vadovai.
„Be jokios abejonės, mums garbė, kad aukščiausi Lietuvos svečiai yra vaišinami būtent mūsų saldainiais“, – sakė A.Gluodas.
Ne mažiau „Rūtos“ fabriką garsina dar vienas sėkmingas projektas – renovuotas tarpukario laikų pastatas ir įkurtas vienintelis visoje šalyje Šokolado muziejus.
ES fondų paramą gavę šiauliečiai per penkerius metus svajonę pavertė realybe – muziejų su tame pačiame pastate veikiančia kavine ir firmine parduotuve atidarė prieš fabriko 100-mečio jubiliejaus šventę.
Per pustrečių metų „Rūtos“ šokolado muziejuje apsilankė daugiau kaip 50 tūkstančių žmonių iš 65 pasaulio šalių – kelis kartus daugiau, negu tikėjosi jo steigėjai.
Užleido vietą jaunesniems
Daugiau kaip du dešimtmečius „Rūtos“ kolektyvui vadovavęs A.Gluodas neseniai pasitraukė iš įmonės vadovų. Naujuoju direktoriumi tapo Rolandas Pridotkas, turintis vadovavimo ir verslo konsultavimo patirties ir išmanantis saldainių rinkos ypatumus.
„Reikėtų tvirtinti ilgalaikius plėtros planus, o man jau per 70 metų, todėl nutariau užleisti vietą jaunimui“, – šypsojosi buvęs fabriko direktorius.
Šiaulių pramonininkų asociacija pernai rugsėjį A.Gluodui už šimtametės pramonės tradicijų išlaikymą, už nacionalinio produkto ir tautinių vertybių puoselėjimą, už inovacijas ir mecenatystę skyrė Chaimo Frenkelio nominaciją.
Daugiau sėkmingų lietuviško verslo istorijų ieškokite portalo lrytas.lt rubrikoje „Verslo genas“ – https://www.lrytas.lt/verslas/verslo-genas/
Pradžia – medinio namo kambarėlyje
Šiaulių „Rūtos“ fabriką 1913 metais įsteigė A.Gricevičius. Pirmasis įmonės cechas buvo nedidelis kambarėlis mediniame name su karamelei virti skirtu katilu, o konditerininkai – A.Gricevičius ir jo žmona Juzefa.
„Rūta“ pavadintas cechas per porą dešimtmečių suklestėjo – tarpukariu čia jau dirbo 160 konditerininkų, jie gamino apie 300 pavadinimų skanumynus.
1940 m. nacionalizuota įmonė po 53 metų buvo sugrąžinta įkūrėjo A.Gricevičiaus palikuoniams.
Dabar „Rūtos“ konditerininkai gamina per 300 rūšių šokoladinių, dražė ir želė saldainių. Didžioji dalis produkcijos parduodama Lietuvoje – čia lieka apie 85 proc. šiauliečių skanumynų. Likusi dalis iškeliauja į Vokietiją, Latviją, Estiją, Suomiją, Jungtinę Karalystę.
