Šiandien „Baltic Amadeus“ – daugiau nei šimtą darbuotojų turinti kompanija, puikiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio rinkose. Visa tai užtarnauta per daugiau nei 26 veiklos metus. Nepaisant solidaus įmonės amžiaus, jos darbuotojai tebėra jaunatviški, entuziastingi ir mėgaujasi savo darbu – trumpiau sakant, gyvena „enjoyIT“ ritmu.
Kelias nebuvo lengvas, tačiau tikrai įdomus. O patirties pirmajai Lietuvos įmonei, kuri įkurta kartu su užsienio partneriais, galėtų pavydėti ne tik tiesioginiai konkurentai, bet ir kitų sričių atstovai.
Apie visa tai sutiko papasakoti „Baltic Amadeus“ prezidentas ir vienas iš įkūrėjų Viktoras Tonkichas.
Saviraiška netikėtose erdvėse
Pasikalbėti į įmonės biurą pakvietęs V.Tonkichas vesdamas pro kabinetus šypteli: „Pietų metas – mažai čia ką rasime...“ Visgi kabinetai nebuvo tušti.
Kiekvienas kabinetas – atskira saviraiškos ir emocijų erdvė: užėjus fotografui, vieni nuščiūva ir įbeda nosis į kompiuterių ekranus, kitur pasipila komentarai, kuriuos lydi juokas.
Užsienio technologijų kompanijoms būdingų žaismingų dekoracijų čia nėra, o koridorius labiau primena valstybinę įstaigą. Tiesa, jose nerastume žaidimų kambario su „PlayStation 4“ ir stalo futbolu. Ir ant durų nebūtų šmaikščių plakatų – tarkim, filmo „Švytėjimas“ kadro su maniako išraišką nutaisiusiu Jacku Nicholsonu bei raginimu kurti programas taip, lyg jas naudos pamišėliai, žinantys, kur tu gyveni.
Kompanijos atstovai paaiškina, kad biuras dar visai naujas – į jį įmonė persikėlė tik prieš dvejus metus, o artimiausiu metu planuoja vizualinius pokyčius.
Anot V.Tonkicho, persikeliant į Visorių IT parką teko taikytis prie patalpų, o ne atvirkščiai: „Pastatas nebuvo projektuojamas mums, tad turime įdėti nemažai darbo, investicijų, laiko bei pastangų ir įsirengti jį taip, kad net sienos atspindėtų mūsų dvasią bei filosofiją – „enjoyIT“.“
Nors sienų griauti negalės, didelių problemų dėl to kilti neturėtų. Atvirkščiai – žmonės kabinetuose paskirstyti grupėmis, pagal projektus. Ir, kitaip nei atviruose biuruose, čia darbuotojai turi daugiau privatumo.
Kompiuterio vertė – kaip namo
Susilinksėjus su kolektyvu, persikeliame į vadovo kabinetą. Prieš pokalbį V.Tonkichas pasiūlo peržiūrėti 2013-aisiais kurtą 20 minučių filmą, skirtą bendrovės 25-mečiui. Jame paminimi svarbiausi įmonės pasiekimai: stambiausi projektai, partneriai, dalyvavimai parodose.
Per ketvirtį amžiaus įvykių netrūko. Visgi ir įmonės prezidentas pripažįsta: sudėtingiausi ir intensyviausi buvo pirmieji 3–4 metai.
Kadangi griūvant Sovietų Sąjungai galiojo įvairūs prekybos apribojimai, pirmoji kartu su užsienio partneriais įsteigta bendrovė užsiėmė ne tik prekyba kompiuterine įranga. Apskritai, anuomet asmeninių kompiuterių niekas neturėjo, o galingų skaičiavimo mašinų poreikį jautė tik stambios bendrovės, bankai ir kai kurios valstybinės įstaigos.
V.Tonkicho vertinimu, pirmaisiais įmonės veiklos metais visoje Lietuvoje galėjo būti kelios dešimtys kompiuterių.
Tais laikais kompiuterių vertė buvo visai kita. „Mūsų sekretorė turėjo draugų Šveicarijoje. Apsilankius pas juos svečiuose, tie draugai jai padovanojo kompiuterį „IBM XT“ su 640 KB atminties, 20 MB „vinčesteriu“, spalvotu monitoriumi ir kt. Jie čia pardavė šitą kompiuterį ir pasistatė namą“, – pasakojo pašnekovas.
Lietuvių įmonei didžiausias iššūkis buvo įtikinti klientus pirkti programinę įrangą. Anot V.Tonkicho, niekas nesuprasdavo, kodėl turėtų mokėti pinigus – juk gali tiesiog pasidaryti kopiją ir naudoti: „Atsiradus bankams ir prasidėjus jų auditui, aš galėjau pasakyti, kokiame banke jis vyksta. Nes iškart atvažiuodavo nusipirkti licencijų. Per tokį prievartos mechanizmą, bent jau valstybės lygyje, šie dalykai tapo suprantami.“
Kompiuterius ketino gaminti
Apskritai, kaip kilo idėja kurti IT kompaniją mažoje šalyje, kuri neturi tvirtų ryšių su Vakarais?
„Buvo toks akademikas, miškininkas L.Kairiūkštis. Jis stažavosi Vienoje ir alaus bare susipažino su dviem jaunuoliais. Jie sako: „Štai, galima kurti bendras įmones – galim sukurti kompiuterių gamyklą ir jais prekiauti.“
Grįžo jis į Vilnių ir ta idėja uždegė Mokslų Akademijos viceprezidentą bei direktorių V.Statulevičių. Tuo metu jis buvo Centro komiteto partijos – be jų leidimo nieko naujo neįkursi – narys. Papasakojo partijos nariams. Pirmininkas sako – žinom mes tuos akademikus, prisigalvoja visko. O A.Brazauskas paragino: tegul pabando ir pažiūrėsim. Pirmyn, reikia steigti. Pakvietėm austrus, prasidėjo derybos, steigimo procesas, sutartys. Pasklidus gandams, kad mes žinome, kaip tai daryti, padėjome ir kitiems tokias įmones registruoti“, – kalbėjo V.Tonkichas.
Viskas buvo atliekama skubiai ir net įmonės pavadinimas gimė impulsyviai. Austrijos atstovai pageidavo, kad jame būtų kažkas susijusio su V.A.Mocartu, o lietuviai pasiūlė pridėti Baltiją. Vos per kelias minutes nuspręsta: tebūnie „Baltic Amadeus“.
Pirminė idėja buvo kompiuterius gaminti (surinkti) ir jais prekiauti. Viena partija – apie pusšimtį kompiuterių – buvo pagaminta, jie parduoti užsakovams Rusijoje. Visgi vėliau tokios veiklos atsisakyta, o lietuvių kompanija užsiėmė kompiuterių paruošimu naudojimui.
„Plikas kompiuteris yra nedarbingas, juos reikėjo, kaip mes sakėme, apmokyti. Pirmiausia, jų klaviatūros buvo tik lotyniškais rašmenimis – nei rusiškų, nei lietuviškų ženklų nebuvo. Mes sukūrėme tvarkykles ir kompiuteriais jau buvo galima rašyti lietuviškai arba rusiškai. Su spausdintuvais ta pati problema: kaip atspausdinti tas naujas raides? Vėlgi, reikėjo programuoti“, – teigė „Baltic Amadeus“ prezidentas.
Taigi šiai kompanijai turėtume dėkoti už tai, kad savo klaviatūrose, virš lotyniškų raidžių, dabar turime ir devynias lietuviškas raides su nosinėmis, varnelėmis, taškais ir brūkšneliais.
Taip pat ji išleido pirmąsias lietuviškas programas: tekstų rašymui skirtą „Žodį“ („Word“ analogas) ir klaidas tikrinantį „Raštą“. Dar vienas svarbus „Baltic Amadeus“ pasiekimas – 1991 metais ji į Lietuvą atvedė korporaciją „Microsoft“.
Trumpi nuotykiai su austrais
Nepriklausomybės laikotarpiu IT kompanijai teko susidurti su ne vienu sunkumu. Jie prasidėjo dar 1990-aisiais, kuomet Austrijos partneriai, nugirdę apie bruzdesį Lietuvoje, nusprendė pasitraukti iš „Baltic Amadeus“.
„Jie buvo ne investuotojai, o partneriai. Jie nieko neinvestavo, tik suteikė teisę turėti tas galimybes. „Joint venture“, išvertus į lietuvių kalbą, yra „Bendri nuotykiai“. Visi pirmieji, steigę bendras įmones, buvo nuotykių ieškotojai, o ne investuotojai. Jei jie būtų sveiko proto, o ne gobšūs, liktų su mumis.
O jie išsigando, kad viską gali prarasti. Mes iš jų nusipirkome įmonės dalį ir ieškojome naujo partnerio, nes Tarybų Sąjungoje tokioms kompanijoms buvo daug lengvatų. Tai truko apie 9 mėnesius, kol radome partnerius Vokietijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jokių lengvatų neliko, tokia partnerystė praktiškai nebeturėjo prasmės ir po kelerių metų tapome uždarąja akcine bendrove“, – teigė V.Tonkichas.
Skyrybos su austrais jam suteikė pamoką visam gyvenimui: niekada neslėpti problemų nuo partnerių. Ir kuo situacija blogesnė, tuo anksčiau reikia perimti iniciatyvą į savo rankas. Antraip gali ne tik netekti užsakymų, bet ir susigadinti gerą vardą.
Problemų netrūko ir vėliau: valiutų pasikeitimai, užsakovų finansinės problemos ar net bankrotai – teko suktis iš įvairiausių situacijų. Tokia tuomet buvo verslo rizika. Be to, Lietuvai pasitraukus iš Sovietų Sąjungos, prekybos galimybės su rytine kaimyne buvo ribotos.
„Paprastas pavyzdys – laikraštyje „Izvestija“, kurio tiražas siekė 50 mln., buvome įdėję trumpą žinutę: „Kompiuteris už česnaką.“ Net iš Kubos gaudavome užklausų, kiek tų česnakų reikia surinkti, kad gautų kompiuterį. Nieko negalvoję parašėme, o visa Tarybų Sąjunga užvertė laiškais, gal pusantrų metų sulaukdavome užklausų. O idėja buvo paprasta: siūlėme barterinius mainus“, – prisiminė „Baltic Amadeus“ prezidentas.
Rizika – kasdienybė
Įmonės darbuotojų skaičius nuo pirmųjų 30-ies ilgainiui išaugo iki šimto.
V.Tonkichas aiškino, kad darbuotojų skaičių lemia paklausa, situacija rinkoje ir klientai. Pavyzdžiui, pasiekus 110 darbuotojų skaičių įmonė sulaukė pasiūlymo parduoti verslą, susijusį su infrastruktūros paslaugomis. Sudarius sandorį, buvo įkurta nauja kompanija – „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ (BAIP), kuri dabar priklauso kitiems savininkams.
„Jie nusipirko iš mūsų dalį verslo, o mes tuomet gavome finansinę injekciją. Vėliau panašus atvejis buvo, kai pardavėme verslą, susijusį su apskaitos sistemomis – perleidome darbuotojus, užsakovus ir kt. Tam tikru metu buvo populiari darbuotojų nuoma, bankai nuomojosi IT specialistus: formaliai jie dirbo mums, bet buvo banko patalpose. Bankui nusprendus perimti šiuos darbuotojus, pas mus skaičius vėl sumažėdavo. Taip ir keitėsi, bet svyruodavo apie 100“, – teigė V.Tonkichas.
Žinoma, kompanija norėtų plėstis sparčiau, tačiau galimybes riboja situacija rinkoje.
Konkurencijos IT rinkoje, anot V.Tonkicho, netrūko ir prieš ketvirtį amžiaus, netrūksta ir dabar. Rizika ir nežinomybė dėl ateities yra ne tik IT, bet ir kiekvieno verslo kasdienybė. O kolektyvui prezidentas sako: „Nei vienas nežino to, kas laukia ateityje, bet dėl vieno esu tikras – mes išmoksime daryti tai, ką darysime geriau nei kiti. O toliau viskas priklauso tik nuo mūsų.“
Pinigai – svarbu, bet ne svarbiausia
Lietuvoje jau kelerius metus šnekama apie programuotojų ir kitų IT srities darbuotojų stygių, o atlyginimų jiems pavydi daugelis.
„Baltic Amadeus“ prezidentas pripažįsta, kad išlaikyti darbuotojus nėra lengva, ypač jei vienintelis jų pasirinkimą lemiantis veiksnys yra pinigai. Visgi įmonėje yra ne vienas ilgametis darbuotojas.
Apie atlyginimus pašnekovas nedaugžodžiavo: jie – tokie, kokių darbuotojams užtenka, kad nenuspręstų išeiti pas konkurentus. Jo nuomone, už pinigus yra gerokai svarbesnių dalykų.
„Svarbiausia, kokias vertybes išpažįsti, o ne kiek pinigų turi. Nes jų niekada neužteks – kuo daugiau turi, tuo daugiau reikia. Mano nuomone, darbuotojui svarbu augti ne tik kaip specialistui, bet ir kaip žmogui.
O vienintelis auklėjimo būdas, kurį aš žinau, yra pavyzdys. Nes žodžiai, neparemti veiksmais, jokios prasmės neturi, – teigė V.Tonkichas. – Pastebėjau viena: pas mus atėjus studentams, jų stabilumas yra žymiai didesnis nei tų, kuriuos mes suviliojome atlyginimu.“
Į investuotojus, kurie giriasi į Lietuvą atnešantys investicijų ir kuriantys darbo vietas, jis žiūri skeptiškai: „Turiu du klausimus.
Pirma, kiek valstybė prisideda prie jų atlyginimų kompensacijos? Nes visi jie gauna kompensacijas už tai, kad čia atėjo.
Ir antra: išvardinkite man tuos darbuotojus, kurie neturėjo darbo ir atėjo į šią įmonę. Tada būtų nauja darbo vieta, su tuo pilnai sutinku. Bet kai mes investuojame, žmogų paruošiame ir jis ten išeina – tada vienintelė paguoda man, saugiklį tokį turiu, kad mes orientuojamės į tikruosius programuotojus. Tai – žmonės, orientuoti į kūrybą. Ir toks žmogus prie eksploatacijos ilgai nepasėdės. Kai jam duoda rutininį darbą, o jis viduje yra programuotojas, kūrėjas – jis ilgai ten nedirbs. Tą rodo ir praktika. Kūrėjai išeina, o paskui grįžta, nes ten – ne jų darbas.“
Nuo 2013-ųjų rugsėjo įmonės vairą perėmė naujas generalinis direktorius Andžej Šuškevič, o V.Tonkichas liko valdybos pirmininku ir prezidentu. Kaip pats sako, dabar jis – „prižiūrėtojas“, įmonės ir ... anūkų.
O trečią dešimtį skaičiuojanti „Baltic Amadeus“, nepamiršdama savo istorijos ir šaknų, stengiasi išlikti novatoriška, ambicinga ir kūrybiška.
