„Evijos“ savininkai laižosi žaizdas: nepavykęs sandėris su įmone Ukrainoje dar labai šviežias. Kol perspektyvos įsitvirtinti šioje rinkoje atrodė šviesios, šeimos verslą plėtojantys Adomaičiai pasiėmė keliasdešimties tūkstančių litų paskolą. Apvalios sumos reikėjo licencijoms aštuoniems „Evijos“ gaminiams gauti, kad juos būtų leista platinti Ukrainoje. Kadangi pinigų teko ieškoti staiga, skolinosi iš greitųjų kreditų bendrovės.
„Turėjome garantuotą kontraktą trejiems metams su numatytais pardavimais. Paskolą ėmėme su mintimi, kad po savaitės ar dviejų ją grąžinsime“, - kalbėjo „Evijos“ gamybos vadovas Mantas Adomaitis.
Tačiau užmojai išeiti į užsienį žlugo, kai prapuolė Ukrainoje su kremo gamintojais bendravę įmonės atstovai.
Išgelbėjo patentai
Vis dėlto tiek Milda, tiek Mantas nepavykusio sandorio su Ukraina nevadina stipriausiu smūgiu.
Skaudžiausias išbandymas buvo taip pat palyginti nesenas nutikimas, kai, į komandą pasikvietusi gerai pažįstamų žmonių, šeimyna vos neliko plika basa. Pagelbėjo tai, jog Adomaičiai suspėjo užpatentuoti visus savo gaminius, prekės ženklą ir išradimą. Tad, nors įsteigta įmonė išgaravo, jų rankose liko teisė gaminti produkciją.
Dvidešimt metų - vienas kremas
Dabar „Evijos“ kremą maišo dviese – Mantas su tėčiu. Ne tiek ilgai tenka gaminti patį kremą, kiek klijuoti etiketes.
„Čia labiausiai ir reikėtų investicijų – įsigyti etikečių klijavimo mašiną. Be viso kito kol kas galime apsieiti. Tuo labiau, kad, gamindami kremą, turime vengti sąlyčio su metalu“, - pasakojo M.Adomaitis.
„Evijos“ kremas gaminamas pagal poreikį. Kalėdiniu laikotarpiu arba artėjant Jūros šventei, Kaziuko mugei, jo sumaišoma ir du tūkstančiai indelių. O pradžioje, anot M.Adomatienės, tai būdavo savaitgalinis darbas, pagaminant iki šimto indelių kremo.
„Kai mano tėčiui latvis Edvardas Rinkis patikėjo tepalo receptą, o tėtis namie jį virdavo, tam labai nepritarėme: tepalas smirdėdavo, iš tėčio juokdavomės aiškindami, kad nieko jis nepasieks“, - prisiminė M.Adomaitienė.
Požiūris pasikeitė, kai į namus pradėjo skambinti tepalo ieškančios moterys. „Tėtis turėjo laboratoriją Vytauto Didžiojo universitete. Ar jis tą tepalą reklamuodavo, ar apie jį žinios ėjo iš lūpų į lūpas, tačiau ėmė rikiuotis moterų eilės. Kai pamačiau, kad to tepalo taip reikia, kažkas pradėjo suktis galvoje“, - kalbėjo „Evijos“ savininkė.
Dvidešimt metų šiuos gamintojus pristatė pirmasis ir vienas vienintelis kremas – su eglių sakais ir bičių vašku. Tas, kurio receptas buvo gautas iš latvio. Ir tik palyginti neseniai į kremus imta lašinti eterinių aliejų.
Šie, anot M.Adomaitienės, yra didžiausias galvos skausmas, nes nemenkai kainuoja: už litrą reikia atseikėti 2 tūkst. litų.
Žaliavas verslininkams tiekia Lietuvos ir Lenkijos ūkininkai, sakus renka patys arba pagalbininkai. Itin atidžiai renkasi bičių vašką, nuo kurio priklauso kremo spalva.
Gavo tautinio paveldo žymę
Dabar šis kremas – tautinio paveldo ženklą turintis gaminys. Tačiau iš pradžių, kol nebuvo sutvarkyti visi reikiami dokumentai, jis klasifikuotas kaip veterinarinis tepalas.
„Tėtis vis važiuodavo pas latvį E.Rinkį to tepalo atsivežti. Juo tepdavosi pats, dalindavo ir draugams. Jam tai buvo vaistas nuo visų ligų. Vėliau E.Rinkis išmokė patį tėvelį virti tepalą pagal savo prosenelių receptą. Iki šiol nežinome, kodėl tepalo gamybą patikėjo būtent mano tėčiui“, - kalbėjo M.Adomaitienė.
Iki sunkmečio, verslui gerai įsivažiavus, šeima spėjo nusipirkti namą, kuriame tikėjosi įrengti gamybines patalpas. Tačiau krizė pakeitė planus. Dabar namas paverstas sandėliu – ten kaupiamos atsargos. „Jei kas susidomėtų mūsų kremu, atidarytų gamybos liniją, „nuneštų“ visas vaistines“, - savo produktu tiki M.Adomaitienė.
Užsidirba mugėse
Vaistinės – vienas kelių, kur platinama kauniečių gaminama kosmetika. Jos galima įsigyti ir keliose internetinėse parduotuvėse. Tačiau verslininkams naudingiausia – vykti į muges, parodas. „Mūsų pajamos – iš mugių. Iš jų turime prasigyventi, mokėti paskolas ir dar investuoti“, - sakė M.Adomaitis.
Tačiau smulkieji verslininkai guodžiasi, kad šiemet juos priimantys prekybos centrai stipriai pakėlė nuomos kainas. Jei pernai už dvi savaites reikėdavo sumokėti 200 litų, tai šiemet jau prašo 600 litų. Yra ir tokių vietų, kur vietoj 500 litų tenka suploti 2 tūkst. litų.
„Esame labai dėkingi, kad mus priima, tik sunku, kad reikia mokėti į priekį. Tiesa, yra vietų, kur priima už nedidelį mokestį arba leidžia atsiskaityti jau baigiant prekybą“, - kalbėjo M.Adomaitienė.
Ji skaičiuoja, kad tam, jog išlaidos atsipirktų, reikia uždirbti apie tūkstantį litų per dieną. Jei mugė gerai reklamuojama, tokių rezultatų pasiekti nesudėtinga. Šiemet kauniečiai savo gaminį pardavinėja mugėse Kaune, Marijampolėje ir Mažeikiuose.
Tenka suktis per kelias vietas, kad užsidirbtų sausiui, vasariui – mėnesiams, kai mugių stinga. M.Adomaitienė svarsto, jog taip yra dėl to, kad žmonės prieš eurą taupo. „Anksčiau užtekdavo ir vienos geros mugės, kad užsidirbtum. O šiemet, kai pardavimai palyginti su pernai krito daugiau nei per pusę, apie tokius dalykus net pasvajoti negali“, - dėstė pašnekovė.
Nori išeiti į užsienį
Kol kas jos šeima spaudžiasi, kad grąžintų skolas, į kurias įklampino nenusisekęs sandoris Ukrainoje, ir svajoja apie įsitvirtinimą užsienyje. Jiems Ukrainoje – žalia šviesa, nes turi visus reikiamus ten dirbti dokumentus. Tik reikia surasti platintoją.
Daug vilčių deda į Vokietijoje vyksiančią mugę „Žalioji savaitė“, į kurią, kaip gaminanti tautinio paveldo ženklą turintį gaminį, „Evija“ buvo pakviesta Ūkio ministerijos dalyvauti nemokamai.
Kosmetikos gamintojai savo kremą platina Airijoje, dairosi į Baltarusiją.
„Tai – labai gera rinka. Jų kitoks mentalitetas: klientui viskas įdomu, ir šiaip slavės mėgsta gražintis. Daug kas nori išeiti į Kiniją, tačiau į šią rinką žiūrime skeptiškai, nes kinai greitai nusižiūri, ką gamini, - planus dėstė M.Adomaitienė. - Jei būtų laisvų pinigų, oi kaip dirbtumėm“.
