Rytų rinką nežiūri
Biržų akcinės bendrovės „Siūlas“ cechuose nesustodamos taukši staklės, neišvaizdus lino pluoštas virsta plonytėlaičiais verpalais, iš jų audžiamos įvairiausių spalvų ir raštų drobės. Pagal dizainerių sukurtus modelius siuvimo ceche gimsta madingi drabužiai, patalynė, užuolaidos, gaminiai virtuvei.
Biržiečiai rinkoje išsilaikė, užtat jiems giminingas Panevėžio „Linas“ prieš keletą metų bankrutavo.
Paklausti, ar nejaučia padarinių dėl įvykių Ukrainoje užsidarius Rytų rinkai, bendrovės vadovai tik šypsosi.
„Rytų rinka mums užsidarė prieš 20 metų, ten nelendame ir net neturime noro į aną pusę žvalgytis“, – sakė bendrovės generalinis direktorius Vidmantas Gražinys.
Gamybos direktorė Violeta Dagienė vardija eksporto rinką: Amerika, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Lenkija, Jungtinė Karalystė, Japonija, Suomija, Danija, Graikija, Švedija, Portugalija, Šveicarija, Australija, Estija. Į šias šalis iškeliauja 80 procentų produkcijos.
Lino žaliava – ne sava
Metinė bendrovės apyvarta siekia 20 milijonų litų, „Siūle“ dirba per 300 žmonių.
V.Gražinys nesigiria, kad gamybos mastai kasmet didėja.
„Laikomės stabiliai. Esmė ne gaminių kiekis, o kokybė. Svarbiausia turėti savo rinką ir pirkėjus, kuriuos tenkintų kokybė. Klientų poreikiai – pagrindinis mūsų variklis“, – aiškino vadovas.
Lietuvis vartotojas esąs išprusęs, toks pat išrankus kaip ir užsienietis.
Vietiniai ūkininkai linų nebeaugina, žaliavą gamybai tenka pirkti iš užsienio, bet pas mus niekas lino nepamiršo, jaunoji karta liną vertina.
Nemažai lietuvių firmų iš „Siūlo“ perka audinius, iš jų siuva įvairius gaminius ir juos parduoda užsieniečiams. Tai lygiagretus eksporto kelias.
Teko įrodyti, kad nuomota
„Siūlas“ įsikūręs grafų Tiškevičių statytame Astravo dvaro komplekse. Gamyba vyksta kadaise buvusiose arklidėse.
Verpalų fabrikas dvare ėmė dūgzti 1928 metais, tada Tiškevičiai jau buvo nusigyvenę ir dvaras priklausė valstybei. Pastatus iš valstybės išsinuomojo ir gamybą organizavo verslininkas Variakojis.
„Po 1990 metų, kai buvo atkuriama nuosavybė, anų Variakojų palikuonys bandė įrodinėti, kad dvarą jie buvo pirkę. Tačiau dokumentai rodė, jog verslininkai tebuvo nuomininkai“, – aiškino V.Gražinys. Jis yra vienas iš dabartinių Astravo dvaro savininkų.
Praryja ir grąžina verpalus
V.Dagienė mus palydi į gamybos cechus. Dalis įrenginių stovi daugiau nei šimto metų senumo pastate. Skliautuotais storasieniais koridoriais sukame į verpimo ruošinių cechą. Čia šiurkščios pakulos, perėjusios per įvairius mechanizmus, tampa į švelnias kasas panašiu pluoštu.
Vėliau linines kasas kelis kartus praryja vis kita mašina, kol iš jų išvynioja įvairaus storio siūlus.
Pilki, neišvaizdūs, į rites susukti lininiai knateliai keliauja į apdailos cechą ir paskirstomi virinimo, dažymo ar balinimo procedūroms.
Tinkamai apdoroti pilki, balti ir įvairiausiom spalvom žaižaruojantys siūlai patenka pas audėjas.
Audimo ceche apgaubia rūkas. Taip – dėl specialaus drėkinimo.
„Kad verpalas būtų tamprus, jam reikia drėgmės. Kad siūlas staklėse netrūkinėtų, nuolat drėkinamas oras“, – aiškina V.Dagienė.
Europinės paramos neduoda
Į Kultūros paveldo sąrašus įtrauktų Astravo rūmų pastate įrengti bendrovės administracijos kabinetai.
Sklandę gandai, esą dabartiniai savininkai rūmus perduotų miestui, jei mainais gautų geros kokybės statinį. V.Gražinys patikino, kad toks variantas tarp „Siūlo“ akcininkų niekada nesvarstytas. Jų planai kitokie.
Bendrovė, kiek įstengia, rūmais rūpinasi iš savo lėšų. Pastato būklė nėra bloga, reikėtų tik išorės kosmetinio remonto.
„Pagrindinis mūsų rūpestis – gamyba ir darbo vietų išlaikymas, o ne rūmų restauracija. Bet bandome ieškoti visokių kelių rūmų būklei gerinti. Rašėme projektus, tikimės iš europinių fondų paramos, tik mūsų norai netenkinami. Turime viziją dėl rūmų pritaikymo visuomenės reikmėms, esame padavę paraišką Kultūros ministerijai. Jei gautume finansavimą, čia galbūt atsirastų edukacinė lino kelio programa, firminė parduotuvė, fotostudija, konferencijų salė“, – sakė V.Gražinys.
