Prieš dešimt metų šis baras buvo tikras akibrokštas. Įstaiga pačiame Vilniaus centre, o joje - nė lašo alkoholio! Be to, tai buvo pirmoji kavinė, kurioje buvo draudžiama rūkyti. Bet labiausiai šokiravo faktas, kad čia ėmė dirbti nuo psichotropinių medžiagų priklausomi žmonės - buvę narkomanai.
Šiemet dešimtmetį švenčiantis salotų baras „Mano guru“ - viena populiariausių vietų sostinėje, lankytojams siūlanti sveiką maistą, o savo darbuotojams – sveiką aplinką, padedančią kilti jiems iš priklausomybės ligų duobės.
Baro direktorė, VšĮ „Socialiniai paramos projektai“ vadovė Reda Sutkuvienė suskaičiavo: per dešimt metų čia buvo įdarbinta gerokai daugiau nei 300 nuo psichotropinių medžiagų priklausomų asmenų.
- Anuomet, kai steigėte tokio pobūdžio kavinę, daugelis traukė pečiais: visi narkomanų šalinosi, o jūs išdrįsote jais patikėti.
- Privalėjome jais patikėti – kitaip jie nebūtų patikėję savimi. O netikėdami savimi jie niekada neatsistos ant kojų.
Žinoma, buvo nusivylimų ir istorijų, kurios baigėsi skaudžiai. Poros žmonių netekome. Kiti sugrįžo į tą patį priklausomybės kelią. Pirmieji metai buvo itin sunkūs.
Bet ne tokias sėkmingas istorijas nusveria žymiai daugiau gerųjų. Maždaug 80 procentų mūsų darbuotojų sėkmingai integravosi į visuomenę – dabar jie yra sukūrę savo šeimas, dirba vadybininkais, statybininkais, kitose srityse.
- Kaip keičiasi buvę narkomanai, pradėję dirbti pas jus?
- Pas mus jie patenka praėję reabilitacijos etapą. Čia jie mokosi barmeno, padavėjo ar virėjo specialybės. Tačiau didžiausias mūsų tikslas – kad šie žmonės pažintų elementarius darbo principus, įgytų socialinių įgūdžių, imtų pasitikėti savimi.
Jiems tenka kasdien susidurti su lankytojais. O kai šie juos priima, neatstumia, prasideda pokyčiai.
Mes net kalbame, kad tie žmonės, lipantys iš priklausomybės ligų duobės, netgi tampa gražesni – gal todėl, kad pasijunta laisvi? Visi, pirmąkart atėję pas mus, būna išsigandę, susikaustę, baimės pilnomis akimis. Jau po mėnesio atsipalaiduoja, nusimeta baimės grandines, - ir tai žmogų puošia.
Vienam mūsų mokiniui buvo gerokai virš 30 metų, kai jis pateko pas mus. Svaiginosi nuo 13 metų, aštuonis ar devynis kartus buvo patekęs į kalėjimą. Jis nuoširdžiai prisipažino: „Aš per gyvenimą nieko nesu dirbęs. Aš nieko nemoku“.
Praėjus savaitei jis jau didžiavosi tuo, kad kažką sugeba. O kai po mėnesio gavo 500 litų stipendiją, nustėro: „O, geras, čia dar ir pinigus moka!“ Ir tuomet jis suprato: dirbti yra lengviau nei vogti. Kad pavogtum daiktų už 500 litų, tenka gerokai labiau pavargti.
Praėjus dar mėnesiui šiam vyrui jau puikiai sekėsi dirbti padavėju. Prisimenu jo pasakojimą: „Grįžtu namo, galiu daryti, ką noriu, sėdėti, kaip noriu“. Kai nustebusi paklausiau, kodėl jis tuo džiaugiasi – juk mes visi namuose sėdime kaip norime, jis atsakė: „Anksčiau aš visuomet sėdėdavau veidu į duris – jeigu manęs ateitų suimti, kad spėčiau iššokti per balkoną“.
Tuomet supratau, kokioje įtampoje tie žmonės nuolat gyvena. Ir kokie jie gražūs tampa, kai išsilaisvina, gali būti savimi, nemeluoti, nebijoti.
Esame daugybės gražių istorijų liudininkai. Manau, kad apie kai kuriuos buvusius mūsų mokinius Lietuva dar išgirs – pas mus dirbo nemažai labai įdomių asmenybių, kurioms, tikime, mes padėjome atsiskleisti.
- Kaip į jūsų didelius, bet paslydusius mokinius reagavo lankytojai? Ar faktas, kad čia dirba buvę narkomanai, juos pritraukė, o gal kai ką ir atbaidė?
- Iš pradžių ateidavo keistų lankytojų, kurie paklausdavo, o kartais tik atidžiai tyrinėdavo: kuris iš padavėjų yra priklausomas? Nes tokie žmonės sudaro apie pusę mūsų darbuotojų.
Daugelis mūsų lankytojų žino, kad pas mus dirba priklausomybių turintys žmonės, ir kad mes jiems padedame grįžti į gyvenimą. Esu jiems dėkinga, nes jie taip pat prisideda prie mūsų darbo.
Ištikimieji mūsų lankytojai nepyksta, jeigu kas ne taip, ir supranta, kad mums nėra lengva užtikrinti gerą aptarnavimą – turime leisti mokytis mūsų dideliems mokiniams. Kitaip jie nieko neišmoks.
- Bet kurio viešojo maitinimo verslo atstovai patikins, kad išsilaikyti be alkoholio - sunku. Kaip jums tai pavyksta?
- Mūsų tikslas nėra pelno siekimas. Esame viešoji nepelno siekianti organizacija. Bet nepaisant to, kad neturime alkoholio, išsilaikome patys. Nors dirbti tokiu atveju tenka daug daugiau.
Be to, sveiko maisto – salotų baro - koncepcija reikalauja ypač daug rankų darbo. Visos salotos yra gaminamos tik užsakius, nieko nėra ruošiama iš anksto.
- O kaip dabar sekasi gyventi su kaimynais? Tuomet, kai steigėte barą, jie nenorėjo jūsų kaimynystės.
- Buvo nemažai protestų – žmonės bijojo, kad bus nesaugu jiems ir jų vaikams, prie namų bus narkomanų, švirkštų. O šiandien jie net dėkoja, kad mes esame jų kaimynai. Jiems tikrai saugu, o mūsų darbuotojai jiems nekelia problemų – netgi padeda, kai prireikia.
- Ar baro personalas nepriekaištauja dėl to, kad tenka ne tik aptarnauti lankytojus, bet ir auklėti, mokyti naujokus?
- Dirbti su priklausomais žmonėmis reikia daug kantrybės, tolerancijos. Visi, kurie atėjo pas mus dirbti, žinojo, kad teks padėti sveikti priklausomiems žmonėms. Džiaugiuosi, kad didžioji dalis darbuotojų dirba nuo pirmųjų dienų, kad mūsų kolektyvas stabilus. Jie mato, kaip keičiasi mūsų mokinių gyvenimas ir supranta prisidėję prie to sveikimo proceso.
- Šiandien Vilniuje yra daug kavinių, siūlančių sveiką maistą. Jūs buvote pirmieji, siūlantys salotų valgiaraštį.
- 2004 metais tikrai dar nebuvo tokių įstaigų. Buvo daug skeptiškų nuomonių – kad ta idėja tuoj subliūkš, neva nieko neišeis. Negana to, kad alkoholio nėra, negalima rūkyti, tuomet dar buvo manoma, kad kavinėje būtina prisikimšti.
Bet man patinka, kai pas mus papietavę žmonės sako: „Pas jus pavalgius norisi eiti dirbti, o ne pagulėti“.
Sveikas ir skanus maistas pritraukė nemažą lankytojų srautą. Buvo metas, kai pietų metu čia būdavo sunku patekti. Dabar eilių nėra, bet turime ištikimų lankytojų.
- Jeigu tektų pradėti iš naujo – imtumėtės tokios veiklos?
- Šis kelias nelengvas. Esu dėkinga savo šeimai už supratingumą ir žinojimą, dėl ko aš dirbu.
Šiame kelyje daug iššūkių, daug nusivylimų, bet kartu ir daug džiaugsmo, kai pamatome, kad dar vienas mūsų mokinys pradėjo kitokį gyvenimą.
