Su dviem tautiečiais atidarytoje užeigoje Davidas pirmąkart pasiūlė chačapurių – maistingų, nebrangių, skanių gruziniškų papločių su sūrio, mėsos ar žuvies įdaru. Šis nedidelis verslas Lietuvos sostinėje D.Vekua padėjo ne tik suprasti vilniečių gastronominius įpročius, bet ir atrasti patrauklų, nors kartais keistą lietuvių gyvenimo ir mąstymo būdą.
„Vilniečiai ir apskritai lietuviai – puikūs žmonės, bet menkai vertina jiems tekusią laimę gyventi ramioje, klestinčioje šalyje ir masiškai išvyksta svetur. Man atrodo, kad nėra didesnės laimės, kaip gyventi tokiame nuostabiame mieste kaip Vilnius“, – sakė iš Gruzijos atvykęs verslininkas.
– Jūsų kavinėje jauki aplinka, puikus maistas, bet pati vieta – prie stoties. Gal jus, užsienietį, mūsiškiai apgavo ir įviliojo į verslui ne itin patrauklią Vilniaus vietą? – pasiteiravo „Sostinė“ gruzino verslininko.
– Ne, aš pats save čia įviliojau. Iš pažiūros beprotiškai drąsi mintis kilo maždaug 2010-aisiais, kai pasirinkau verslo vadybos studijas Vilniaus universitete.
Pastebėjau, kad Vilniuje daug picerijų, kinų restoranų. Visa tai gerai, bet per daug vienoda, nuobodu. Tuomet nutariau vilniečius supažindinti su tikra gruziniška virtuve. Čia, žinoma, yra ir šašlykų, ir čenachų, ir charčio.
Nutariau pasiūlyti chačapurių – karštų papločių, kurie Gruzijoje yra neatskiriama užstalės kultūros dalis.
Pasirinkau stoties rajoną kaip iššūkį. Kuo sunkiau, tuo įdomiau! Vienas Vilniaus universiteto profesorius mane atkalbinėjo, sakė, kad žlugs verslas tokiame rajone. Bet dabar jis pats ateina pietauti į mano kavinę.
Mes neprekiaujame alkoholiniais gėrimais, todėl neateina taurelės mėgėjų. Ir apskritai įrodžiau, jog stoties rajone gali veikti tvarkinga kavinė, kurioje siūloma gero maisto, kultūringai aptarnaujama.
– Ar vilniečiai greiti čiupti naujoves? Ar konservatyvūs, atsargūs?
– Atsargūs. Bet kai įsitikina, kad naujas dalykas jiems patinka, greitai įjunksta.
Vilniečiams iš pradžių buvo keista mūsų kavinė. Kodėl prie stoties, kas tie chačapuriai? Bet atėjo vienas, kitas, patiko. Žinia ėjo iš lūpų į lūpas, beveik be reklamos. Atsirado nuolatinių lankytojų.
– Kokie vilniečių mitybos ypatumai?
– Pastebėjau, kad vilniečiai pietauja tvarkingai, visi panašiu metu – tarp 13 ir 15 val. Gruzijoje tokios sistemos nėra. Pas mus žmonės pietauja bet kuriuo laiku.
Ir dar mane stebina, kad Lietuvoje visiškai normalu pietauti vienam. Gruzijoje pietauti renkasi didelės kompanijos. Vienas žmogus prie pietų stalo kelia nuostabą ir gailestį. Atrodo nelaimingas.
– Ar jums lietuviai nepasirodė atšiaurūs, lėtapėdžiai, uždari?
– Kai sužino, kad aš iš Gruzijos, mane labai šiltai priima. Vilniuje ypač jaučiu gerą žmogiškos šilumos kupiną energiją. Lietuviai nuoširdžiai palaikė mūsų šalį, kai užpuolė Rusija ir atplėšė Pietų Osetiją.
Gruzinų tauta už tai per amžius bus dėkinga. O prezidentas Valdas Adamkus pas mus tiesiog šventas žmogus.
– Iš kitų Lietuvos vietovių į Vilnių atvykę mūsų tautiečiai skundžiasi, kad gyvenimas sostinėje pernelyg chaotiškas, toks lyg ir slaviškas balaganas. O kaip jums atrodo?
– Atvažiuokite į Tbilisį, tada suprasite, kas yra balaganas. Kai atvažiavau į Vilnių, mane maloniai nustebino, kad žmonės prie bankomatų tvarkingai stovi eilutėje per pagarbų atstumą vienas nuo kito. O Tbilisyje grūdasi, stumdo vienas kitą šaukdami, neva skubu, užleiskite eilę.
Apskritai Vilnius, ypač senamiestis, man primena vokiškai tvarkingą, pedantišką ir kartu romantišką miestą iš pasakų. Kaip žavu matyti žmones, kurie ramiai gurkšnoja kavą senamiesčio kavinėse, tyliai šnekučiuojasi, skaito knygas. Dabar pripratau, iš pradžių tai atrodė egzotiška. Gruzijoje kavinėse visai kitaip – ūžesys, dainos.
– Jūsų nevargina automobilių spūstys mieste?
– Girdėjau tokių skundų, bet man netenka gaišti spūstyse, nes dirbu iki 22–23 val. Tada gatvės jau būna apytuštės. Nesmagu tik, kad žmonės turi laukti iš „Chačapuri“ užsakyto maisto, jei maistą vežantis automobilis įstringa spūstyje. Klientai nepyksta, supranta, kad sugaištama dėl objektyvių priežasčių.
Bet man, gruzinui, labai skaudu, kad žmonės alkani laukia nesulaukia. Mūsų nuostata tokia: nesvarbu, spūstys ar pasaulinis karas, žmogus užsakytą maistą turi gauti laiku. Vilniečiai pernelyg lengvai susitaiko su negerovėmis: neva kaip jau yra, taip yra, nieko nepadarysi. O tegul valdžia padaro! Eikite į gatves, garsiai šaukite, reikalaukite!
Bet apskritai džiaugiuosi, kad mokytis ir plėtoti verslą pasirinkau Lietuvoje. Planavau įsikurti Vakarų Europoje, bet tėvai atkalbėjo. Sakė: važiuok į Lietuvą, ten socialinė aplinka bus artimesnė, vis dėlto yra istorinių sąsajų su Gruzija. Ir gruzinai Lietuvoje mylimi, sakė tėvai.
Tikrą tiesą sakė.
