Orientuota į eksportą
Nuo 1993 m. Utenoje veikianti bendrovė „Umaras“ – viena stipriausių šalyje, į eksportą orientuotų polietileno plėvelių gamintojų. Didžioji jos produkcijos dalis – apie 70 proc. - keliauja tiek ir į Rytus, tiek ir į Vakarus.
„Gaminame įvairią, lanksčią pakuotę. Ji skirta statybų ir pramonės sektoriui, dalis tenka prekybos centrams, žemės ūkio ir maisto pramonei“, - pasakojo verslininkas.
Per dieną įmonėje pagaminama apie 30 tonų produkcijos.
Žaliava - iš keturiolikos valstybių
Žaliavas įmonė jau nuo seno įsiveža, Lietuvoje ji negaminama. Žaliava atkeliauja iš Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Azijos, Pietų bei Šiaurės Amerikos. Granulių, iš kurių gaminamos polietileno plėvelės, pakuotėmis nuklotas įmonės kiemas.
„Žaliavas įsivežame iš ten, kur yra geresnė kaina ir kokybė“, - konkretizuoja V. Samsonas. Jo vadovaujama įmonė jas gabena iš keturiolikos šalių.
„Po to reikia kurti kompozicijas, kad pagamintum būtent tokį produktą, kuris reikalingas klientui“, - komentavo pašnekovas.
Krakmolu „paskanintas“ polietilenas
Palietus ekologijos temą, verslininkas gan jautriai sureaguoja.
„Ne mes ekologijos problemas sprendžiame. Sprendžia tie, kuriems ir reikia tą daryti. Kai atsiras žaliava, kuri bus ekologiška, tada gaminsime iš jos. Kas nuo to pasikeis, kad aš negaminsiu? Toje vietoje būsiu ne aš, o kas nors kitas. Siekiu, kad ateities kartoms paliktume gerus dalykus. Bet tai priklauso ne vien nuo mūsų, bet ir nuo mokslininkų“, - dėstė pašnekovas.
Tačiau įmonė nėra abejinga tam, kad jų gaminamas produktas būtų kuo sveikesnis ir šimtmečiams neužterštų aplinkos. Ji bendradarbiauja su Kauno politechnikos institutu, tiesiogiai dirba su Organinės technologijos katedros profesoriumi Algirdu Žemaitaičiu.
„Kuriame produktus su krakmolo intarpais. Tokia plėvelė greitai suyra. Tačiau tai nėra tokie paprasti dalykai. Krakmolas turi būti atitinkamai paruoštas ir ne į bet kokią plėvelę dedamas. Tokio gaminio ir kaina, ir gamybos procesas atitinkamas“, - ekologiškos produkcijos gamybos subtilybes aiškina V.Samsonas.
Pakuočių revoliucija artėja
Verslininkas neslepia: pasaulio pramonė taip sparčiai vystosi, kad ilgainiui visi pašaliai bus polietileno plėvele nukloti. Štai tuomet ir kils pakuočių revoliucija.
„Kai žmonėms tai išvys, ims tas problemas spręsti. Ir pradžia jau yra. Naudojamas ne tik krakmolas, bet ir kiti priedai dedami“, - gamybos subtilybes aiškino verslininkas.
Štai, brazilai, pasakoja, plėvelę iš kukurūzų gamina, bet toji technologija dar labai brangi. Yra girdėjęs apie kriauklelių sintetitinimą.
„Žmogui reikia pasiekti visišką dugną, kad galėtų susimąstyti“, - įsitikinęs pašnekovas.
Ratas apsisuka
O kol kas gamintojams reikia prisitaikyti prie klientų poreikių.
„Mūsų reikalas pasiūlyti pigesnę ir geresnių fizinių savybių pakuotę – tik tada klientas bus patenkintas. Mokestis už pakuotes mokestis auga, todėl plėvelė turi būti lengvesnė. Norint, kad ji būtų lengvesnė, reikia gaminti iš geresnių žaliavų. Plėvelės fizinės savybės gaunasi tokios, kokios yra žaliavos fizinės savybės. Turi pagaminti gerai ir pakankamai pigiai, kad uždirbtum“, - teigė uteniškis.
Jau panaudota pramonėje pakuotė vėl grįžta į įmonę. Ji vėl perdirbama ir panaudojama kitai produkcijai. Iš pradžių - į žemesnės kategorijos plėveles, paskui - į šiukšlių maišus.
„Į aukščiausios kokybės produkciją tokių perdirbtų granulių dėti negalima, kadangi jų fizinės savybės jau yra pakitusios ir neatitinka reikalavimų. Bet plėvelė neina į sąvartyną. Ji gali būti perdirbta daugybę kartų, bet kaskart jos kokybė tik blogės“, - pasakojo verslininkas.
Jeigu ieškotume „Umaro“ produkcijos, kuri pasitaiko mūsų kasdieniniame gyvenime, „Norfos“ parduotuvėje rastume pieno pakuotes arba į uteniškių plėvelę supilstytą Kėdainių cukrų. Visa kita maistinė pakuotė keliauja į Rusiją.
Specialistus išsiugdo
Toliau nuo mokymo centrų įsikūrusi įmonė specialistų randa, bet ne taip lengvai, kaip norėtųsi. „Švietimo sistema Lietuvoje neorientuota į gamybą, į pramonę. Todėl dažniausiai juos mes patys užsiauginame“, - sakė V.Samsonas.
Todėl įmonėje galioja tokia tvarka - po studijų jaunuoliai metus kitus padirbėja gamyboje, ir tik tada – kaip ne tik apšyla kojas, bet ir įgija patirties, gali tapyti pilnaverčiu specialistu.
Meilė iš iskaičiavimo
V.Samsonas – profesionalus inžinierius mechanikas. Patirties dirbti su polietilenu neturėjo ir meilės, juokauja, jam nebuvo.
„Tai buvo meilė iš iskaičiavimo“, - juokiasi.
„Dirbau netoliese, gamykloje, kuri remontavo žemės ūkio techniką. Atėjus nepriklausomybei nebuvo toliau kas ten veikti. Ėmiausi šios veiklos. Iš pradžių darbavomės keturiese, po to 1993 m. įkūriau savo įmonę“, - prisimena.
Jau nuo 1991 metų V. Samsono veikla buvo susijusi su plastmase. Ją parduoti nebuvo vargo. Klestėjo deficitas, iš karto pradėjo ieškoti kur jos nupirkti. Taip likimas nubloškė į Kazanę. Ten pradėjo pirkti žaliavą. Verslininkas dar ir dabar palaiko verslo ryšius su tenykšte gamykla
Uteniškis prisipažįsta, kad ilgą laiką net galvoti apie gamybą nenorėjo – ankstesnė patirtis gamykloje parodė, koks tai sunkus procesas. Tačiau 1997-aisiais, krizės išvakarėse priėmė lemtingą sprendimą imtis gamybos.
Krizės neparklupdė
Pirmoji krizė šiam verslui didelio smūgio nesudavė.
„Tačiau problemų netrūko. Buvome prisipirkę daug žaliavų. Kai krito produkcijos kainos, svarbiausia mus buvo neįklimpti į nuostolius. Nieko nepradirbome, bet nieko ir neuždirbome. Išsilaikėme“, - apie sunkmečio padiktuotus išbandymus pasakojo verslininkas.
Vėliau, jau prasidėjus gamybos augimui, atsirado patalpų poreikis. Šiuolaikinė įmonė iškilo vietoj čia rymojusios griuvenos. Pastatas buvo, bet be langų ir durų. Pačią paskutinę 1999-ųjų dieną tuos apgriuvusius pastatus nusipirko iš Turto banko.
„Buvo reikalingos investicijos, reikėjo remonto, įrengimų. Nupirkom vieną, antrą, o trečią jau patys pasigaminome“, - prisiminė.
Paskutinioji krizė „Umaro“ tiesiogiai nepaveikė. Jų rinka išlaikė stabilumą, nes pakuotė buvo visiems reikalinga. Gamyba krito gal tik keliais procentais, nes prarado kelis klientus, kurie nebuvo pajėgūs finansiškai.
Įmonė jau yra įgyvendinusi penkis projektus, į kuriuos buvo investuota ES struktūrinių fondų parama. Bendradarbiavimas su Lietuvos verslo plėtros agentūra yra produktyvus ir tęsiamas toliau.
Verslas iš meilės
Verslininkas turi ir dar vieną verslą, kurį vadina verslu iš meilės. Jis yra labiau susijęs su sportu.
Dar studijuodamas jis dalyvaudavo automobilių lenktynėse.
„Nebuvau „kietas“ sportininkas, bet ta patirtis dabar labai praverčia. Anuomet reikėjo viską daryti patiems. Buvo sudėtinga ką nors nusipirkti. Jau tada turėjome vargo dėl greičių dėžių.
1997 m. pradėjom vėl sportuoti, o sportinei mašinai reikalinga greičių dėžė - ne tokia, kuri tinka paprastam automobilius, bet pagaminta pagal kitokius principus. Labai ilgai aš jos ieškojau ir niekur gauti negalėjau, todėl nutariau pats gaminti. Iš to išaugo kita įmonė, kuri dabar gamina sportines pavarų dėžes įvairiems automobiliams ir pardavinėja po visą pasaulį“, - istoriją, kaip pomėgis virto verslu, pasakojo V.Samsonas.
Šis „meilės kūdikis“ vadinasi „Samsonas motorsport" yra įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir „Umaras“. Praktiškai visiems Lietuvos (ir ne tik) lenktynininkams prireikia šios įmonės paslaugų. Įmonei vadovauja steigėjo sūnus, garsus lenktynininkas Martynas Samsonas.
„Samsonas motorsport" užsiima smulkiaserijine gamyba. Per dieną joje pagaminama iki poros dešimčių pavarų dėžių komplektų.
Visa V.Samsono šeima yra įsisukusi uteniškio sukurtą verslą. Be jau minėto sūnaus Martyno, „Umare“ marketingo vadovės pareigas užima duktė Milda Damidavičienė, čia pat darbuojasi ir žentas Vaidas.
„Bus kam ateityje palikti verslą. Juk tam ir dirbame“, - paskutinį pokalbio akcentą deda pašnekovas.
