„Mes visuomet pabrėžiame, kad esame visiškai lietuviška kompanija. Visi degalai eina iš vidaus – iš mūsų šalies", - sakė N.Kiuberis.
Su partneriais Vyteniu, Martynu ir Vygantu jis patyrė: geriausiai verslas pavyksta tuomet, kai darai tai, kas atitinka paties gyvenimo būdą. Ir nors jų sukurtas verslas lietuviškas, jame apsčiai viso pasaulio atspindžių.
„Kartą paragavęs negali sustoti", - pasakodamas apie keliones į Kolumbiją ar kitas šalis, kur auga kavos uogos ir kuriomis jau „susirgo", sako N.Kiuberis.
- Ar ta pati taisyklė galioja ir verslui – kartą išmėginę negalite liautis?
- Man tai pirmiausia nuotykis. Nuotykis didžiąja raide. Kelionės man neatsiejama kavos nuotykio dalis. Mat jų metu atrandi naujų įspūdžių, dirgiklių, o tai stumia į priekį ir verčia nesustoti. Todėl aš tai mėgstu keliones. Pastaruoju metu bent pusė mano kelionių susijusios su kava. Net oro uoste kavinėje akimis „nuskenuoji" meniu, apžiūri, kokios spalvos pupelės, kaip jos skrudintos, o po poros minučių – žiūrėk – jau ir bendrauji su tuo, kuris išmano reikalą. Kavos entuziastai vienas kitą greitai atpažįsta.
Kuo daugiau metų esu kavos versle, tuo labiau suprantu, kad kiek daug neišmanau. Kita vertus, vis labiau pastebiu, kai žmonės ką nors daro atmestinai. Jei prastai ruošia kavą, jautiesi apgautas.
- Vaikystėje, kaip ir kitiems vaikams, jums kava atrodė neskanus dalykas?
- Iš vaikystės prisimenu kavos kvapą. Mano tėtis kavą darydavo atidžiai, turkiškame kavinuke – kaušelyje su rankenėle. Tėvų laikais gerą kavą darydavo namie. Triskart užvirdavo ant dujinės viryklės ir nukeldavo. Tėtis dėdavo žiupsnelį druskos ar sviestuko.
Nuo tada man įstrigo namie tvyrantis kavos kvapas. Paskui buvo klaidžiojimų laikotarpis, kai gerdavau parduotuvinę kavą. Tuomet, dirbdamas reklamos agentūroje, neišmaniau šio produkto ir gerdavau dėl funkcinių savybių, kad būčiau žvalesnis.
- Tad kaip vis dėlto kava atėjo į jūsų gyvenimą jau rimčiau?
- Kai su bičiuliais nutarėme imtis „Coffee Inn", ėmiau pažindintis su kavos žmonėmis Lietuvoje, nėriau į kavą giliai, man patinka gilintis. Kai taip darai, atsiveria gelmė – skonių, gamybos paslapčių.
Bėgant laikui, ypač kai atidarėme pirmąjį „Coffee Inn" sostinės Vilniaus gatvėje, stiprėjo supratimas, kad kavinė su baristomis, kurie ruošia kavą, yra tik ilgo ciklo baigiamoji dalis, graži, romantiška, bet dalis.
Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo noras ne tik ruošti kavą, bet ir ją skrudinti. Mat tai vienas kertinių etapų, kai kavos uoga pavirsta kavos gėrimu. Kol žalia kavos pupelė virsta skrudinta, vyksta begalė procesų, tad svarbu jos nesugadinti.
Be to, galiu pasakyti, kad tą pas mus nurašytą būdą, kai kavą užsipilame karštu vandeniu, pripažįsta kavos elitas, kuris testuoja gėrimo kokybę.
- Prieš septynerius su puse metų atidarėte pirmąją kavinę. Pamenate pirmuosius klientus?
- Į priekį mus vedė jausmas, kad tikrai ėmėmės to, ko reikia, kad pataikėme laiku ir vietoje užsiimti veikla, kuris ir mums energijos teikia ir kitiems rūpi. Be to, esu tikras, kad radome gerą vietą – Vilniaus gatvę. Drįsčiau teigti, kad mes smarkiai prisidėjome prie jos tapimo tokia, kokia ji yra.
Be to, manau ir pats miestas kiek pasikeitė atsiradus „Cofffee Inn". O toks ir buvo mūsų tikslas: keisti žmonių įpročius ir suteikti energijos miestui. Kava išsinešti yra neatsiejamas didelio miesto bruožas.
Pirmą dieną atėjo žmonės, kurie iki šiol yra mūsų klientai. Daugiausia tai buvo aplinkinių biurų darbuotojai. Vėliau mūsų filosofiją pasigavo jaunimas.
Mes niekada nebuvome grupelė vyrukų, kurie užsidarę biure dangoraižyje vilkėdami kostiumus daro verslą. Visada esame kartu su žmonėmis. Aš pats eidavau dirbti už baro. Ir dabar, kai ruošiu kavą, jaučiuosi it žuvis vandenyje. Jei nori valdyti procesą, turi jį perprasti nuo A iki Ž. Ypač kai veikla tiesiogiai susijusi su žmonėmis.
Atidarydami pirmąją kavinę dokumentus tvarkėme kvėpuodami statybų dulkėmis, ir baristas į darbą priėmėme kvėpuodami dulkėmis. Mūsų verslas buvo tikras startuolis. Sūrio pyragus kepėme namie orkaitėje. Būdavo, kad nepavykdavo, jie nesustingdavo, suskildavo.
Su bičiuliais verslą matėme ne tik kaip kavos nuotykį, bet ir kaip karštą miesto įvykių vietą, kur galima ir sužinoti, kad vyksta Vilniuje, ir patiems tuos įvykius kurti.
„Coffee Inn" įsivaizdavome kaip savotišką veiklių, kūrybingų žmonių „hub". Čia vyksta kūrybinės dirbtuvės, mat kava ir kūryba neatsiejamos. Todėl mūsų kavinėse atsirado ir vadinamieji bendruomeniniai stalai, prie kurių gali susėsti daug žmonių.
Iš esmės toks ir yra mūsų, steigėjų, gyvenimo būdas.
- Įmonę pavadinote „Keturi kambariai". Tai iš aistros režisieriui Quentino Tarantino?
- Tuo metu man labai patiko tas filmas. Mes, keturi steigėjai, esame labai skirtingi, gyvename skirtinguose „kambariuose“. Tačiau mūsų keturi kambariai yra tame pačiame bute.
- Kuriame kambaryje įsikūręs jūs?
- Galbūt virtuvėje. Tačiau nė vienas iš mūsų neįsikūręs miegamajame, nes niekas iš mūsų nemiega.
- Kai kūrėte pirmąją kavinę, žinojote, kad ilgainiui turėsite tinklą?
- Į banką prašyti pinigų ėjome turėdami aiškią viziją. Turėjome prisiskolinę pusę sumos. Iš draugų, giminių. Nė vienas iš mūsų neturėjo maišo pinigų. Rizikavau turėdamas už paskolą pirktą butą. Galėjau smarkiai prašauti. Neprašoviau.
Bankas mumis patikėjo. Gavome investicinio verslo garantą, tai palengvino palūkanų naštą. Bankas mums paskolino pusę pinigų, reikalingų pirmajai kavinei. Turėjome keturis mėnesius, per kuriuos turėjo būti aišku: skrendame ar ne. Per tą laiką pasiteisino mūsų sudėlioti metiniai planai. Mes išskridome.
Mūsų verslas buvo aiškiai sudėliotas. Buvome numatę 10 kavinių Vilniuje. 9 iš dešimties atidarėme ten, kur ir planavome atidaryti.
Dabar turime 36 kavines Lietuvoje ir Latvijoje. Netrukus atidarome kavinę Taline. Tai mums svarbu, mat galėsime sakyti, kad esame Baltijos valstybių lyderiaujantis kavinių tinklas.
Galvodami apie plėtrą, nenorime apsiriboti Estija, mat yra ir kitų gražių valstybių. Tai Vakarų šalys. Į Rytus mes neisime. Galvojome, bet neisime. Esame labiau vakarietiški.
- Kada sulaukėte pelno?
- Lūžis įvyko po ketverių metų. Ir iki tol mes išgyvendavome. Tačiau nebuvo metų, kai pagalvodavome, kad laikas išsimokėti sau dalį pelno. Išvis šis verslas paremtas plėtra. Antraip neveiktų variklis. Tad jokių skanių vaisių neskiname.
- Lietuviai ir latviai panašūs?
- Latvijoje turime 11 kavinių. Mes tokie pat kaip latviai, tačiau jie turi savų ypatumų. Latviai kūrybiškesni už mus. O jie mano, kad lietuviai kur kas labiau užsispyrę, verslininkai su botagėliu. Latviai viską laisviau interpretuoja. Tačiau jiems tiko mūsų sumanymas, mūsų aplinkoje jie jaučiasi atsipalaidavę.
Ten kavines turime tik Rygoje, sostinėje ir plečiamės.
- O estai? Kokie jie?
- Jiems būdingas skandinaviškas pojūtis, jie subtilūs. Estai lėčiau priima sprendimus, tačiau daro tai užtikrintai.
Mes linkę pagyventi ten, kur atidarome kavinę. Tarkim, vienas iš mūsų gyveno Rygoje daugiau nei pusmetį, užmezgė daug ryšių, integravosi. Aš ir pats daug laiko leidau Rygos baruose, bendravau su žmonėmis. Nesiskundžiu komunikabilumo stygiumi.
Taline irgi gyvena mūsų žmogus. Esmė – užmegzti žmogiškas gijas, o ne tiesiog susidaryti kontaktų sąrašą.
- O tai ir yra jūsų verslo genas?
- Taip, nes mūsų verslas neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo būdo. Mums neįdomu daryti verslą vien dėl EBITDA ar investicijų grąžos.
- Tai pasirodė patrauklu ir didžiausiai Baltijos šalyse privataus ir rizikos kapitalo fondų valdytojai "BaltCap" – ji prieš kelerius metus investavo į Lietuvos kapitalo "Coffee Inn" kavinių tinklą valdančią bendrovę "Keturi kambariai".
- Mes ieškojome partnerio. Rinkomės, su kuo norėtume bendradarbiauti, kas atitinka mūsų požiūrį. Tad „BaltCap" pasirinkome mes. Tai, kad jie investavo, mums buvo labai svarbus dalykas. Supratome, tai rimta. Nes kai tave pripažįsta finansų institucija, reiškia, kad pasiekei rimtą etapą.
Mes plėtėmės ir iki tol iš savų lėšų, tačiau jos negalėjo užtikrinti didelio greičio.
Aš, Martynas iš Kauno. Tad man liūdna, kad kadaise neskyrėme deramo dėmesio Kaunui. Tačiau dabar ketiname auginti raumenis Kaune. Per daug masinantis visu tuos metus atrodė Vilnius.
- Ar yra Lietuvoje miestų, kuriuose niekada negalėtų atsirasti „Coffee Inn"?
- Tai liūdna tema. Sulaukiu laiškų iš mažų miestų. Juose aš vis dėlto nematau mūsų kavinių. Viso dėlto mūsų kavinės – didmiesčio kavinės.
Tuo tarpu Vakaruose aš matau mūsų kavines. Nenoriu pūsti burbulo, bet aiškiai įsivaizduoju „Coffee Inn" Niujorke. Taip pat Stokholme ar Berlyne. Tai tik požiūrio ir svajonės klausimas.
Na, gerai, per Atlantą gal ir neskrisime, bet Talinu tai tikrai neapsiribosime.
- Perskaičiau tokią jūsų ankstesnę mintį: kad darytum verslą, reikia išeiti iš komforto zonos. Dabar tą patį pakartotumėte?
- Vienareikšmiškai. Kai rengėmės atidaryti „Coffee Inn", susipažinau su savo būsima žmona. Norėjosi būti ir šauniu vyruku, ir kurti verslą. Išėjau iš reklamos agentūros – mėgstamo darbo. Visa tai rėmėsi į finansus – pinigų tiesiog nebuvo. Tad teko tiesiog tikėti, kad viskas bus gerai.
Labai pasitikiu savo intuicija. Ji sakė, kad viskas bus gerai, bet teko palaukti porą metų. Juolab daug kas mėgino atkalbėti nuo tos idėjos ar patyrę verslininkai atsisakydavo nuomoti patalpas, sakydavo: jums nieko neišeis.
- Gyvenime viskas ratu: išeini iš komforto zonos, vėliau į ją grįžti. Kur jūs dabar esate?
- Prieš porą metų perėjome į naują etapą: ėmėme skrudinti kavą ir tapome kavos, ne tik kavinių kompanija. Kavą skrudiname nuosavoje manufaktūroje Senojoje Varėnoje.
Tad kavos nuotykis vis tęsiasi. Ir jokios komforto zonos.
