„Ar neįsižeidžiu? Niekada. Juk žinau, kad elgiuosi padoriai su visais žmonėmis, kokie jie bebūtų. Ir tais, kurie, negandų užklupti, prašo pagalbos. Ir tais, su kuriais kartu dirbame. Nesu iš tų, kurie puikuojasi savimi. Santūrumas man – arčiau širdies“, – pratarė A.Balsys.
Priežasčių puikuotis šiam žmogui netrūksta. Juk jis užaugino „Lytagra“ grupės įmones, –
nuo 1992-ųjų atlydėjo jas iki šių dienų verslo. Pervedė jas ir per 1998-ųjų, ir per 2008-ųjų krizių prarajas. Tačiau taip ir neišmoko klausiančiam ar prašančiam atsukti nugaros.
„Jachtos – neturiu, namų Druskininkuose ar Palangoje – taip pat. Tačiau pailsėti į šiuos kurortus nuvažiuoju. Juose yra puikių gydyklų, tad dvi ar tris savaites per metus atsitraukiu nuo darbų. Tačiau taip, kad žmonės, kuriems manęs prireikia, galėtų be vargų su manimi susisiekti“, – užsiminė iš Žemaitijos, Kretingos krašto kilęs verslininkas.
Nuo 1983-iųjų iki 1992-ųjų A.Balsys vadovavo tuometei Kauno valstybinei tiekimo įmonei. Prieš 22 metus ją privatizavus ir sukūrus akcinę bendrovę „Lytagra“, jis buvo išrinktas jos direktoriumi. Ir dirba jos vairininku iki šiol.
Ant verslo svarstyklių – ne tik technika
Dabartinis Rusijos embargas vis dėlto pakišo koją „Lytagra“ verslo planams. Bendrovė, kurios viena veiklos atramų yra pienininkystė, kita – statybų ir žemės ūkio technikos pardavimas, trečia – metalo importas, šiemet ketino pirmenybę skirti žemdirbiams. Ir įsiūbuoti prekybą melžimo robotais, kurių vieno kaina sukasi apie 0,5 mln. litų. Tačiau nesuskubo to padaryti.
„Nuo 2012-ųjų tų robotų pienininkystės ūkiams esame pardavę maždaug porą dešimčių. Tačiau dabar įkliuvome. Pieno supirkimo kainos smarkiai krito, tad ne investicijos ūkininkams galvoje.
Pieno, mėsos ūkius vis dar laiko surakinusi nežinomybė. Embargui jau pora mėnesių, bet nei Lietuvos vadovai, nei ES konkrečių veiksmų dar nesiėmė, – kalbėjo A.Balsys. – Taip, tiesioginės išmokos buvo paankstintos, bet jos šioje situacijoje giedros neprišauks.
Įmonių grupei priklausanti „Lytagros“ žemės ūkio bendrovė gyvena iš pienininkystės. Jos valdose – apie 3600 hektarų žemės bei karvių fermos.
Iki embargo dirbusi pelningai bendrovė staiga krito į nuostolių duobę, – kaip ir kiti pienininkystės ūkiai Lietuvoje. Pasak A.Balsio, kas mėnesį ji patiria po 300 tūkst. litų nuostolio.
„Taip, anksčiau ji dirbo pelningai. Tačiau pelnas atitenka ir paskolų įmokoms, ir investicijoms. Ūkininkai bei žemės ūkio bendrovės vis dar investuoja ir į fermas, ir į dirbamą žemę. O tai – dar viena nelaimė: sunku jos įsigyti.
Galima turėti puikius tvartus, bet be žemės – nė iš vietos. Be jos neįmanoma ūkininkauti. Neįmanoma prisipirkti šienainio ar kukurūzų tiek, kiek gyvuliams reikia. Per metus jiems tokių pašarų sušeriame apie 20 tūkst. tonų“, – kalbėjo A.Balsys.
Sunaikinti ūkį būtų pats lengviausias sprendimas. Tačiau ar valia tai daryti?
„Tai ne kokia nors prekyba įrankiais – šiandien dirbu, o ryt – užkabinu spyną. Taip nebūna.
Gyvulininkystei reikia milžiniškų investicijų. Laimei, dabartinė Žemės ūkio ministerijos vadovybė tai supranta. Bet dar nežinia, kaip pasiseks jai įtikinti Vyriausybę ar Seimą. Jei nebus realios pagalbos, bus blogai ne tik ūkiams, bet ir pačiai valstybei“, – sakė A.Balsys.
Kol kas galima tik nujausti, kad Europos Sąjungai Lietuvos žemės ūkis yra lyg akmuo po kaklu. Mūsų šalis eksportuoja 50-60 proc. grūdų, maždaug tokią pat dalį pieno produktų, apie 70 proc. – jautienos.
„Ar ES tokie sunkiasvoriai esame reikalingi? Nedidelė šalis, turinti galingą žemės ūkį?“ – svarstė A.Balsys. Vargu, ar ES persistengs, bandydama Lietuvai padėti. Juolab kad mūsų šalis sukuria konkurenciją ne kam kitam, bet pačioms ES senosioms valstybėms.
Anot pašnekovo, ir 1998-aisiais, ir per 2008-ųjų krizę būtent žemės ūkis išvedė valstybę iš aklavietės. Tuo metu, kai sunkmetis paralyžiuoja pramonę, žemdirbiai įpučia ekonomikai gyvybės.
Į Latviją nebežingsniuotų
Latviai, gal pavydėdami, o gal ir ne, kartais prasitaria, kad lietuviai juos pralenkė. Nes padarė tai, ko jie patys nesugebėjo – vieną po kitos įsteigė žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių atstovybes Latvijoje.
„Lytagra“ – ne išimtis. Ji turi antrinę įmonę Rygoje bei keletą prekybos filialų.
Apskritai „Lytagros“ prekyba žemės ūkio technika, atsarginėmis detalėmis bei serviso paslaugos sudaro apie 60 proc. šios įmonės veiklos.
„Visos mūsų šalies žemės ūkio technika prekiaujančios įmonės atidarė filialus Latvijoje. Bet toliau, į Estiją, nenužingsniavome nei mes, nei „Dojus Agro“. Tik „Dotnuvos projektams" tai pavyko.
Bet ar esame patenkinti tų kelerių metų darbu Latvijoje? Ne itin. Antrinė įmonė Rygoje mums – nelengva našta.
Nepaisant to, kad esame kaimynai, vis dėlto mūsų mentalitetas skiriasi. Lietuvos žemės ūkis yra ir gerokai stipresnis, ir gerokai pažangesnis nei Latvijos.
Sunkokai randame bendrą kalbą su latviais. Ir nesididžiuojame tuo, kad mes ten investavome. Geriau jau Lietuvoje būtume „kasę giliau“, – kalbėjo A.Balsys.
Bet ar patys lietuviai beperka žemės ūkio techniką? Juoba kad vienas ES finansinis periodas baigėsi, parama ūkiams modernizuoti – taip pat.
„Išties technikos pardavėjams, ypač – specializuotoms įmonėms, kurios teikia ir serviso paslaugas, dabar – sunkus laikas.
Mums šiek tiek paprasčiau, kadangi esame daugiašakė įmonė. Statybos įmonėms šiuo metu neprastai sekasi. Be to, Lietuvoje užimame apie 80 proc. metalo prekybos sektoriaus. Metalas – tai žaliava statybų sektoriui bei įvairioms konstrukcijoms gaminti. O mūsų šalyje yra daug tuo užsiimančių ir savo gaminius eksportuojančių įmonių“, – užsiminė „Lytagros“ vadovas.
Šunkelių išsižadėjo
Ar „Lytagra“, prekiaudama žemės ūkio technika, ją išbando ir savo bendrovės laukuose?
„Anksčiau tai darydavome. Nes netikėjome, kad vakarietiška technika gali ištverti mūsų gamtines sąlygas ar deramai įdirbti žemę.
Todėl prieš 20 metų itin atsargiai pradėjome ja prekiauti. Pirmiausia nusipirkome 600 hektarų žemės, kad joje galėtume išbandyti techniką. Neplanavome plėsti ūkio, bet netrukus pamatėme, kad dirbant žemę galima ir užsidirbti, ir darbo vietų sukurti. Todėl persigalvojome“, – pasakojo A.Balsys.
Pirmiausia bendrovė atsigabeno skandinaviškos žemės ūkio technikos. Bet išbandžiusi, jos atsižadėjo. Ir nuo 1994 metų pradėjo prekiauti vokiškais, angliškais, prancūziškais traktoriais ir padargais.
Anot A.Balsio, labiausiai Lietuvos gamtinėms sąlygoms tinka tai, ką gamina vokiečiai. Nes mūsų šalies klimatas ir dirvožemis yra maždaug toks pat, kaip ir Šiaurinės Vokietijoje.
Tačiau 1992 metais įkurta bendrovė buvo pasukusi ir į klystkelius, – užsivertusi prekybos degalais ir net apgyvendinimo paslaugų naštą.
„Laimei, gana greitai suvokėme, kad tai – ne mūsų verslas. Galop nebuvome tokie gudrūs, kaip kiti, – šyptelėjo pašnekovas. – Tad po metų kitų visas tas degalines ir viešbučius pardavėme, ir nuo 1996-ųjų sutelkėme dėmesį tik į technikos ir metalo tiekimą, – grįžome dirbti to, ką geriausiai mokame“.
Rūgšti valdininkų savivalė
Vis dėlto ne tik Rusijos embargas žemės ūkio srityje dirbančioms įmonėms išmušė žemę iš po kojų. Jų darbuotojams nervus tampo ir kuo įvairiausios valstybinės institucijos.
„Mes visi, verslo žmonės, turime būti pasirengę bet kokiam netikėtumui, kurį iškrės biurokratinis aparatas. Visi ir dirbame tokioje kovos parengtyje, – atidedame lėšų „neplanuotoms išlaidoms“. Niekada negali žinoti, kada ir kodėl liksi kaltas“, – kartėlio neslėpė A.Balsys.
Prieš metus „Lytagra" tai patyrė savo kailiu.
Penkerius metus įmonė gabeno iš Tailando varžtus, – iš viso jų atsivežė maždaug už 2,5 mln. litų. Nes būtent šiuos tailandiečių gaminius naudoja Europos technikos gamintojai.
„Santykinai tai nedidelė apyvarta. Porą kartų muitinė mus patikrino, ir nerado jokių pažeidimų. Importavome tuos varžtus toliau, turėjome Tailando valstybinės institucijos išduotą prekių kilmės sertifikatą. Kol penktais eksporto metais viskas griuvo“, – pasakojo A.Balsys.
Tailandas turi lengvatą – netaiko antidempingo muito, nors, pavyzdžiui, Kinijoje jis egzistuoja. Paprastai, taikydamos šį muitą, valstybės siekia, kad importuojamų prekių kaina nebūtų mažesnė už šalyje gaminamų analogiškų produktų kainą.
„Deja, pernai dėl tų varžtų importo sulaukėme akibrokšto. Ir vienai iš valstybės institucijų sumokėjome ypač didelę baudą. Jei iš karto to būtume nepadarę, būtų skaičiuojami delspinigiai. Todėl nuėjome kitu keliu – paklojome pinigus ir ėmėme ginčytis teismuose, – „Lytagros“ vadovas yra įsitikinęs, kad valstybės institucijų pasiųsti inspektoriai, į kokią įmonę beateitų, kur ta įmonė bedirbtų, panorėjęs visada ras prie ko prikibti.
„O gal kas nors patarė tokią milžinišką pinigų sumą iš mūsų „paimti“? Ką tie pareigūnai pamatė Tailande ar ką – išgirdo? Kas jiems užkliuvo?
Apskritai nežinia, ar dėl to, kad su jais ginčijamės, valdininkai nekerštaus. Juk panorėję jie galisužlugdyt bent kokią įmonę“, – svarstė pašnekovas.
Jo teigimu, nebūtų skaudu, jei pinigai, neteisėtai atimti iš įmonės, patektų į tų žmonių rankas, kurie, pasiligoję ar bėdų prispausti, prašyte prašo pagalbos. Jei tas milijonas litų pasiektų senelių namus ar – tebūnie – keturkojų prieglaudas. Tačiau ta bauda nuteka į kišenes, iš kurių, tikėtina, ir yra maitinamos valdininkų gretos.
„Ar valstybė nesuvokia, ką daro? Juk ji net nesivargina surinkti mokesčių, – pasidomėti, kodėl žmogus, įmonėje gaunantis „baltą“ atlyginimą, pavyzdžiui, 3 tūkst. litų algos, išeina į kitą panašaus profilio darbovietę ir dirba už minimumą?
Kodėl jis ten eina? Juk su mokesčių inspekcija tokie darbdaviai galėtų pasidalint patirtimi, kaip pervilioti darbuotoją už triskart mažesnę algą“, – pratarė A.Balsys.
