Olga Dzindzeleta – prieš keturiolika metų gyventi į Vilnių atvykusi sibirietė. Ukrainiečio ir rusės dukterį, gimusią ir augusią Novosibirske, galima laikyti meilės emigrante.
Į Lietuvą kartu su dviem vaikais ji atkeliavo paskui savo lietuvį vyrą – tremtinių vaiką.
Prieš ketverius metus Dzindzeletų šeima atidarė vieną pirmųjų žalio maisto restoranų Vilniaus senamiestyje.
Naujausias jų laimėjimas – visos šeimos parengta knyga „Geriausi „RawRaw“ receptai žaliavalgiams“.
Dabar švaria, spalvinga lietuvių kalba 50-metė Olga ir jos šeimynykščiai labinasi su Totorių gatvėje įsikūrusio žalio maisto restorano „RawRaw“ svečiais.
– Vienas dalykas – atvykti į Vilnių kaip turistei, kitas – nuolat gyventi. Nebuvo sudėtinga? – pasiteiravo „Sostinė“ žaliavalgės O.Dzindzeletos.
– Jeigu tu į gyvenimą žvelgsi teigiamai, tai niekada neieškosi neigiamų dalykų. Man viskas čia patiko – ir žmonės, ir klimatas, ir gamta, ir maistas.
– Esate netradicinio, žaliavalgiams skirto restorano įkūrėja. Kaip jūsų gyvenime atsirado žalias maistas?
– Buvo įvairių priežasčių, bet tai nesusiję su sveikata.
Dažniausiai tokį maistą atranda jau sergantys žmonės.
Ilgą laiką domėjausi žaliavalgyste ir vieną dieną supratau, kad tai mano kelias. Supratau, kad gyvūnai turi teisę gyventi kaip ir mes, todėl visiškai atsisakiau mėsos.
– Ir taip maitinasi visa jūsų šeima?
– Vyras prisidėjo po pusantro mėnesio, o vaikai nėra visiški žaliavalgiai, tačiau jų racione labai daug žalio maisto.
Net ir anūkas taip maitinasi. Tiesą sakant, mūsų šeima visada stengėsi sveikai maitintis, mūsų vaikai buvo grūdinami, jie iki vėlyvo rudens Sibire vaikščiodavo basomis.
– Žaliavalgystė – kas tai? Kitaip besimaitinantiems atrodo, kad toks maistas labai banalus – salotos ir dar kartą salotos, vaisiai.
– Tai – natūralus gyvenimas drauge su gamta. Kam kepti, virti daržoves, jeigu galima valgyti žalias?
Žalias, arba gyvas (angl. raw), maistas – tai toks maistas, kuris gali būti termiškai apdorotas ne aukštesnėje nei 45 laipsnių temperatūroje.
Dažniausiai žalias maistas termiškai visiškai neapdorojamas. Taip išlieka tiek spalvos, tiek gyvas vanduo, tiek organizmui reikalingi vitaminai, mineralai, fermentai.
– Kaip kilo idėja savo mitybos principus perkelti į nuosavą restoraną?
– Pasikeitė mano gyvenimo būdas, požiūris į daugelį dalykų. Visada mėgau ruošti maistą.
Tada ir kilo mintis pasiūlyti kitiems tokį maistą, kurį patys mėgstame.
– Kuo pakeičiate įprastus produktus, tokius kaip mėsa, kiaušiniai, žuvis, duona, bulvės?
– Tai tik mūsų tradicinis požiūris, kad be šių produktų negalime išsiversti.
Manęs neretai klausia: jei atsisakysime šių produktų, kas lieka? Morkos ir kopūstai?
Pasirinkimas tikrai daug didesnis, negu siūlo tradicinė virtuvė. Kita vertus, žmonės pamiršta, kad net ir tradiciškai maitinantis galima valgyti daugiau daržovių.
Jų pasirinkimas yra toks didelis, kad net sunku įsivaizduoti. Mūsų restorane nėra nei pieno produktų, nei kiaušinių, nei žuvies, nei mėsos.
Mes kepame duoną, džioviname iki 45 laipsnių, iki tos ribos, kol fermentai dar išlieka gyvi. Turime 6 rūšių duonos – iš saulėgrąžų, daržovių, žalumynų.
– O kaip su saldumynais?
– Saldumynų gamybai galima pasitelkti begalinę fantaziją. Jau net ribojame jų gamybą.
Vietoj cukraus naudojame medų, kitus natūralius saldiklius. Skeptikams, kurie įtariai vertina žaliavalgystę, siūlau pirmiausia paskanauti mūsų saldumynų. Abejingų jiems nelieka.
– Kas jūsų klientai?
– Svečių, ypač per pietus, turime palyginti daug. Ir nebūtinai žaliavalgių. Ateina šeimos, turime nuolatinių klientų.
Keista, tačiau mūsų restoraną labai pamėgo vyrai. Kartais juokaujame, kad šiandien – vyrų diena. Dažniausiai tai 30–40 metų, veiklūs, savo sveikatai, savijautai dėmesio skiriantys vyrai.
Yra tokių, kurie ateina kasdien ir net du kartus per dieną.
– Jūsų restorane nėra alaus, alkoholio. O jeigu vilniečiai ar miesto svečiai nori išgerti arbatos ar kavos?
– Mūsų restorane didelis kokteilių, sulčių pasirinkimas. Galima išgerti arbatos ir kavos, nes lietuviai be to gyventi negali. Yra ir tradicinės, ir gilių kavos.
– Daugelio manymu, taip maitintis palyginti brangu.
– Taip, už tokį maistą gal sumokame kiek daugiau, bet visiškai nereikia leisti pinigų vaistams. Aš atsisakiau kosmetikos, parfumerijos, nenaudoju muilo, nes kūno kvapas nuo šio maisto pasidarė gaivus.
Atmetus visas šias išlaidas, galima skirti daugiau pinigų tam, ką mes krauname į savo vidų.
Neseniai grįžau iš Karpatų. Dalyvavau seminare, į kurį susirinko įvairių sveikatos problemų turintys žmonės.
Supratau: kam laukti tokio laiko, kai sušlubuos sveikata, jei galima gyventi taip, kad to nenutiktų. Nebūtina gyventi taip, kaip aš gyvenu, tačiau pamažu galima atsisakyti to, kas neduoda jokios naudos, – pusgaminių, nenatūralaus maisto.
– Ar tokia mityba turėjo įtakos jūsų svoriui?
– Per pirmus du mėnesius netekau 16 kilogramų. Tada svoris nustojo kristi ir išliko stabilus.
– Kokio maisto pasigendate kitose Vilniaus viešojo maitinimo įstaigose?
– Mane džiugina, kad daugelyje vietų gali surasti maisto, kuris tenkina įvairių poreikių turinčius žmones.
Gali paprašyti salotų be sūrio ar lašišos – tokių ir gausi. Lankstumo tikrai netrūksta.
– Ar Vilniuje labai krinta į akis, kad žmonės turi antsvorio?
– Šiuo metu su manimi gyvena iš Sibiro atvykusi mama. Prieš savaitę išėjome pasivaikščioti ir būtent apie tai kalbėjomės.
Pastebėjome, kad Vilniaus centre ne tiek jau daug žmonių, kurie turi antsvorio.
Kitose šalyse teko matyti blogesnių vaizdų.
Manau, kad Vilnius labai gerai atrodo. Žmonės gražūs, pasitempę, puošnūs.
– Ar esate tolerantiška kitaip besimaitinančių, alkoholio nevengiančių, storų žmonių atžvilgiu?
– Kai tapau žaliavalge, buvau apimta euforijos.
Norėjosi šaukti, kaip paprasta atsikratyti ydų, nereikalingo svorio, streso.
Laikui bėgant supratau, kad ne visi to nori, kad daugeliui sunku priimti mano informaciją.
Greitai apsiraminau.
Esu tolerantiška, gerbiu kiekvieno žmogaus sprendimą, manęs neerzina žmonės, kurie ir išvaizda, ir savo įpročiais nuo manęs skiriasi.
Gal tik man atrodo, kad tas žmogus turi trūkumų? Manau, kad svarbiausia – mylėti. Mylėti save, aplink esančius žmones, ir viskas bus puiku.
