Verslininko gyvenimą sukrėtė šeimos tragedija: jo tėvas Edas Turneris nusižudė pasiekęs savo profesinės sėkmės viršūnę, įkūręs klestinčią reklamos stendų kompaniją Atlantoje. Sūnus aiškina tokį poelgį kaip paradoksalų sėkmės rezultatą: jo tėvas įgyvendino visus tikslus ir nebeturėjo naujų.
Knygoje „Nuo beprotystės iki lyderystės“ (išleido „Sofoklis“, 2014) psichiatrijos ir farmakologijos profesorius Nassiras Ghaemi nagrinėja vieno iš garsiausių JAV verslininkų Tedo Turnerio sėkmės istoriją ir kokią įtaką jo asmenybei galėjo turėti psichikos sutrikimas.
Nors N.Ghaemi nėra pirmasis teigiąs, kad beprotystė artimai susijusi su lyderyste, jis pirmasis plačiai ir aiškiai išnagrinėjo ir įrodė sąsajas tarp psichikos sutrikimų ir vadovavimo gebėjimų.
Lrytas.lt siūlo paskaityti knygos ištrauką, kurioje N.Ghaemi nagrinėja paties T.Turnerio atsiminimus ir kitų žmonių pasakojimus apie šį įtakingą amerikietį. 75 metų T.Turnerio turtas vertinamas daugiau negu 2 milijardais JAV dolerių.
***
Puikiausi verslininkai garsėja naujais išradimais: Henry’s Fordas – gaminamais populiariais automobiliais, Thomasas Edisonas – elektros lempute, Billas Gatesas – programine kompiuterio įranga, Tedas Turneris – visą parą transliuojamomis žiniomis per kabelinę televiziją.
Neseniai išleistoje autobiografijoje Robertas Edwardas „Tedas“ Turneris aprašo savo sudėtingą vaikystę. Jo tėvas Edas Turneris nuolatos perkeldavo jį iš vienos internatinės mokyklos į kitą. Amžinas naujokas Turneris kentė dažnesnį ir piktesnį kitų vaikų priekabiavimą nei įprasta. Kai berniukui suėjo ketveri, tėvai išsiuntė jį į internatinę mokyklą ir tuo metu jis pasijuto visų apleistas.
Kai Tedas būdavo namie, tėvas su juo elgdavosi griežtai ir net mušdavo. Kartą berniukas buvo išmestas iš pradinės mokyklos („Buvau nenustygstantis nenuorama ir dažnai papuldavau į bėdą. Tiesą sakant, nepadariau nieko blogo“, – aiškina Turneris), mat jis blogai mokėsi, tačiau dėl to Tedas kaltino blogą namų atmosferą.
(„Šiais laikais mokyklos vadovybė turbūt padarytų išvadą, kad man dėmesio sutelkimo sutrikimas, tačiau tai netiesa. Labai ilgai buvau izoliuotas nuo aplinkos ir jaučiausi vienišas, todėl tiesiog troškau dėmesio.“)
Vėliau tėvas atidavė padaužą Turnerį į karo akademiją, ten jis patyrė akademinę ir socialinę sėkmę. Tėvo paskatintas, buvo įstojęs į Gebenės lygą (JAV rytinės pakrantės universitetų sporto lyga), iš pradžių jam puikiai sekėsi Browno universitete, bet vėliau už vakarėlių linksmybes buvo išmestas. (Turneris teigia, kad taip nutiko dėl konflikto su tėvu, kuris atsisakė jį finansiškai remti, kai jis nusprendė siekti klasikinės literatūros magistro laipsnio.)
T.Turneris mini, kad maždaug tuo metu jam pasireiškė manijos simptomai, pavyzdžiui, neatsakingai vairuodavo. Iš tėvo vasarnamio Pietų Karolinoje važiuodamas aplankyti Savanoje, Džordžijos valstijoje, gyvenančių draugų nuolatos spausdavo greičio pedalą iki 193 km per valandą. Kartą tokiu greičiu kirto geležinkelio pervažą, ir traukinys jo vos nesutraiškė.
Jis pajusdavo didžiulį energijos antplūdį – Turneris pats pripažįsta šį asmenybės bruožą. (Ir pasiteisina: „Aš buvau labai energingas. Nuo pat mažens aktyviai darbavosi mano protas ir kūnas, todėl nenustygdavau vietoje, negalėdavau nieko neveikti. Dar ir dabar vis krutu. Man nieko nėra baisesnio, kaip visą parą nieko neveikti, tiesiog likti vienam su savo mintimis.“)
Buvusi Turnerio žmona Jane Fonda tokią vyro savybę aiškina psichoanalitiškai: „Dėl sunkios vaikystės Tedas jaučia didžiulę baimę būti paliktas, man neteko sutikti kito tokio žmogaus, kuris taip bijotų. Dėl to jam nuolat reikia draugijos, tačiau buvimas su juo gali išvarginti. Ne vien todėl, kad jis nuolat aktyviai veikia, bet ir dėl jo nervinės energijos, kuri tiesiog sproginėja aplinkui. Jis negali nustygti vietoje, mat ramiai sėdintį jį gali apnikti demonai, todėl turi nuolat judėti.“
Tedo Turnerio simptomus paliudija jo šeimos istorija: tėvas Edas Turneris nusižudė pasiekęs savo profesinės sėkmės viršūnę, įkūręs klestinčią reklamos stendų kompaniją Atlantoje. Sūnus aiškina tokį poelgį kaip paradoksalų sėkmės rezultatą: jo tėvas įgyvendino visus tikslus ir nebeturėjo naujų.
Sūnus nepritarė tėvo sprendimui
Vis dėlto Turneris aprašo, kartais labai akivaizdžiai, liguistą tėvo protą: „1962 m. ruduo buvo nuostabus. Tėtis jautėsi pakilios nuotaikos – turbūt energingesnio jo nesu matęs. Mes net nepastebėjome, kad ši optimistinė nuotaika apėmė jį prieš pat žlugimą. Galėjai jį palyginti su varikliu, kuris prieš pat nutrūkstant grandinei veikia greičiausiai. Mano tėtį visada kankindavo nuotaikų svyravimai, tačiau ūmai jo elgesys tapo dar nepastovesnis ir nenuspėjamesnis. Kartais jis grįždavo pakilios nuotaikos, lyg būtų laimėjęs loterijoje, o kartais nugrimzdavo į depresiją.“
Šiuos nuotaikų svyravimus lydėdavo paranojiškos ir nihilistinės mintys: „Mano tėvas reklamos stendų verslą išmanė puikiai, dauguma patarėjų jį tikino, kad nebus sunku sumokėti skolas ir tesėti įsipareigojimus, bet iracionali baimė viską prarasti ėmė graužti jį iš vidaus.“ Jis pradėjo dažniau išgerti ir rūkyti, o galiausiai ėmė gydytis Konektikuto psichiatrijos ligoninėje.
Turnerio atsiminimai apie šiuos įvykius yra kiek migloti. Dėl pablogėjusios tėvo psichikos sveikatos ir savižudybės Turneris kaltina ligoninėje neteisingai paskirtus vaistus. „Jis sakė, kad šie vaistai yra „nuo nervų“, ir aš esu tikras, kad į jų sudėtį įėjo metakvalonas ir kitos psichotropinės stimuliuojamosios ir slopinamosios medžiagos. Tiesą sakant, tėtis alkoholį ir tabaką iškeitė į receptinius vaistus.“ Visai gali būti, kad Turneris sakė tiesą, nes 1962 m. antidepresantai buvo menkai ištirti, antipsichozinius vaistus retai kada skirdavo manijai gydyti, o litis (kuris veikiausiai būtų išgelbėjęs jo tėvui gyvybę) vis dar buvo aptarinėjamas neskaitomuose žurnaluose ir pradėtas vartoti tik po dešimties metų.
Dažniausiai tokius simptomus gydydavo amfetaminais (tai „stimuliuojantys narkotiniai vaistai“, kurie dar labiau pablogindavo manija sergančio paciento būklę) ir barbitūratais arba benzodiazepinais (tai „slopinamieji vaistai“, kurie galėjo pasunkinti depresiją, bet silpnino nerimą ir padėdavo išsimiegoti).
Galiausiai Edas Turneris nusprendė klestinčią ir besiplečiančią įmonę su didele nuolaida parduoti savo konkurentui. Sūnus, tuo metu prisidėjęs prie šeimos verslo, atkakliai tam prieštaravo, tačiau tėvas pasirašė raštą, kuriuo įsipareigojo parduoti įmonę, o po kelių dienų nusišovė.
Daugelio nuostabai, po tėvo mirties ir netekęs šeimos verslo, dvidešimt vienų metų Tedas subūrė įmonės personalą, nusamdė teisininkus, pradėjo derybas su tėvo konkurentu ir užbaigė pardavimo sandorį perleisdamas konkurentui kompanijos akcijas. Turnerio pastangomis reklamos stendų įmonė augo ir plėtėsi, o galiausiai jis įžengė ir į radijo bei televizijos verslo pasaulį.
po kelerių metų Turneris pats apsilankė pas psichiatrą, ir ne kartą, tačiau, skirtingai nei jo tėvas, dabar jis neigia depresiją ar maniją, o psichikos sutrikimo simptomus aiškina patiriamu nerimu ir stresu dėl aktyvaus gyvenimo būdo:
„Vaikystėje išgyvenau stiprius nuotaikų svyravimus, tikriausiai dėl to, kad mane tokį mažą išsiuntė iš namų ir gyvenime patyriau daug nerimo. Tačiau devintajame dešimtmetyje gydytojas man diagnozavo maniakinę depresiją ir paskyrė vartoti litį. Kelerius metus vartojau šiuos vaistus, nors nepasakyčiau, kad pajutau didelį poveikį. Kai apsilankiau pas kitą psichiatrą, po ilgo ir išsamaus pokalbio šis man nustatė visiškai kitokią diagnozę. Naujasis gydytojas manęs paklausė, ar mane yra varginę ilgi nemigos periodai (atsakiau jam, kad nemiga kamuodavo tik išplaukus į jūrą), ar švaistydavau didžiules pinigų sumas? (Po šio klausimo abu nusijuokėme. ) Gydytojas padarė išvadą, kad depresija nesergu, nors esu labai veržlus, kartais net patiriu nerimo priepuolių, ir liepė ličio nebevartoti.“
Skirtingos Turnerio gydytojų diagnozės rodo mūsų psichiatrijos žinias. Dauguma psichiatrų devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje negebėdavo atpažinti dvipolio afektinio sutrikimo: maždaug 40 proc. juo sergančių pacientų būdavo nustatoma klaidinga diagnozė (dažniausiai nerimo sutrikimai arba depresija, kaip nutiko Turneriui).
Versle - lyg kare
Tedo Turnerio būklei pritaikius ne tik simptomų, bet ir kitas tris ligos įrodymų grupes: ligos eigą, šeimos ligų istoriją ir gydymą, išryškėja keletas dvipolio afektinio sutrikimo požymių. Labai tikėtina, kad Tedo tėvas sirgo sunkia dvipolio afektinio sutrikimo forma.
Berniuko nuotaikų kaita pasireiškė ankstyvojoje vaikystėje (tokie simptomai būdingi tik sergantiems dvipoliu afektiniu sutrikimu); Turneriui pasireikšdavo šie simptomai: sumažėjęs miego poreikis (padidėjęs energingumas), išsiblaškymas (pats rašo, kad tai patyrė jau vaikystėje), susijaudinimas (negebėjimas nustygti vietoje), sustiprėjusi savivertė, greita kalba, impulsyvus elgesys (nutrūktgalviškas vairavimas ir seksualiniai nuotykiai, kuriuos savo atsiminimuose mini Jane Fonda).
Būtų galima pridurti ir besaikį išlaidavimą, tačiau kadangi jis buvo milijardierius, šį kriterijų sunku įvertinti. Turneris paminėjo, kad ličio vartojimas nepadarė didelio poveikio, taigi nors gydymas nepatvirtina dvipolio afektinio sutrikimo diagnozės, tai galima aiškinti įvairiai. Daugybė ličiu gydomų pacientų, sergančių dvipoliu afektiniu sutrikimu, nejaučia jokio poveikio, be to, tą turėtų patvirtinti ir kiti, pavyzdžiui, šeimos nariai ar draugai, nes galbūt jie pastebėjo tam tikrus pokyčius, kurių nepastebėjo pats Tedas. (Tiesą sakant, 1992 m. Turnerio draugė teigė, kad jam „litis padeda stebuklingai“; jo buvusi žmona Janie ir būsimoji žmona Jane Fonda irgi patvirtino, kad litis teigiamai veikė Turnerio sveikatą. Pats Turneris savo atsiminimuose neigia patyręs teigiamą ličio poveikį.)
Remiantis paties Turnerio pasakojimu (galbūt netiksliu, nes pacientai retai kada geba tinkamai įvertinti manijos apraiškas), jo simptomai buvo nuolatiniai, ne epizodiniai. Tokia ligos eiga, jei ji atspindėta tiksliai, atitinka hipertiminę asmenybę (genetiškai susijusią su dvipoliu afektiniu sutrikimu, tik lengvesnės formos).
Mano nuomone, Turnerį aplankė sėkmė kaip tik dėl dvipolio afektinio sutrikimo simptomų, o ne nepaisant jų.
Kaip Turnerio vadovavimo stilių paveikė jo psichikos būklė, ar tai būtų hipertiminis charakteris, ar dvipolis afektinis sutrikimas? Reikėtų paminėti gebėjimą greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas po tėvo savižudybės, tačiau šiame skyriuje susitelksiu į kūrybingumą, kuriuo Turneris išsiskyrė savo profesinės veiklos srityje.
Turneris mėgsta lyginti verslo sprendimus su karo metodais. Pavyzdžiui, CNN įkūrimą 1980 m. jis lygina su Antrojo pasaulinio karo generolo Erwino Rommelio karinėmis strategijomis: „Ne kartą šis vokiečių generolas puolė britus žinodamas, kad neturi kuro stipriam smūgiui suduoti. Jo tikslas buvo smogti tada, kai to visiškai nesitikima, pralaužti priešo liniją ir užgrobti kuro atsargas.
Tada Rommelis aprūpindavo savo tankus degalais ir tęsdavo puolimą. Aš turėjau panašią CNN finansavimo viziją.“ Turėdamas mažai grynųjų lėšų ir žinodamas, kad niekas jam nesuteiks reikiamos paskolos, Turneris įkūrė CNN, nors suprato, kad jo turimų lėšų užteks maždaug metams.
Jis tikėjosi (ir buvo teisus), kad CNN reitingai leis rasti naujų finansavimo šaltinių (kaip antai reklamos pardavimas, kabelinės televizijos mokestis ir naujos paskolos). Tai buvo drąsus žingsnis, tikrai nebūdingas verslininkams. Šis žingsnis man primena Shermano poelgį, kai jis su savo armija žygiavo į Pietų Džordžiją, į Šiaurės ir Pietų Karoliną, nusprendęs nebeprisirišti prie atsargų tiekimo, o išgyventi iš to, ko pavyks prisigrobti kelyje.
Dar vienas Turnerio kūrybingumo pavyzdys, patvirtinantis maniją. Ką tik įkurtai CNN ėmus plėstis ir augti, kiti kanalai atkreipė į ją dėmesį. ABC televizija ketino įkurti tiesioginę CNN konkurentę, drauge ir kabelinį kanalą, kuriame būtų kas valandą transliuojamos svarbiausios žinios (o CNN pateikdavo naujienas išsamiau).
Tedui Turneriui atrodė, kad šis naujas konkurentas bus pragaištingas jo kompanijai: „Mes jau investavome apie 100 mln. dolerių į CNN ir vis dar negauname pelno. O dabar dvi multimilijoninės korporacijos (ABC bendradarbiavo su „Westinghouse“) grėsmingai artėjo prie mūsų, taikydamosi durklu į širdį. Dar kartą ėmiau galvoti, remdamasis karo strategijų pavyzdžiais. Suvokiau, kad negaliu sau leisti įsivelti į ilgą karą su konkurentais, kurie turi daugiau finansinių išteklių. Privalėjau juos sunaikinti kuo greičiau.“ Taigi Turneris kone spontaniškai įkūrė CNN2 (dabar šis kanalas vadinasi „Headline News“), karštligiškai plušėdamas, kad naujasis kanalas imtų veikti praėjus vos keturiems mėnesiams nuo įsteigimo, ir šitaip stengdamasis užbėgti už akių ABC kuriamam kanalui, pradėsiančiam veikti dar po šešių mėnesių.
Pirmas įsteigęs savo kanalą, T.Turneris privertė ABC kurti brangesnę ir konkurencingesnę televiziją. ABC nusprendė nekurti antro kanalo. Vėliau, norėdamas įveikti tiesioginį konkurentą („ABC Sattelite News Channel“), Turneris pasinaudojo asmeniniais ryšiais su kabelinės televizijos tiekėjais, kad šie teiktų pirmenybę CNN2 reklamai. Galiausiai pats perpirko ABC kanalą ir taip atsikratė konkurento – apsaugojo CNN, kuri dar dešimt metų neturėjo jokio varžovo šioje rinkoje.
Akivaizdu, kad T.Turneris laiko save išskirtinio mąstymo žmogumi: „Kai tekdavo spręsti konkrečią problemą, visada ieškodavau netradicinio požiūrio ir sprendimo. Nesielgdavau niekšiškai, nelegaliai ar neetiškai, tiesiog viską stengdavausi palenkti savo naudai.“
Didžiausias jo laimėjimas – kabelinė televizija (ne tik žinių kanalas, bet ir pirmoji valstybinė kabelinė stotis, pirmieji sporto, filmų ir animacinių filmukų kanalai) – leido jam atpažinti visai naują žiniasklaidos priemonę nuo pat pradžių ir niekieno netrukdomam spėti pirmam į šį traukinį, kol kiti arba neįstengė įžvelgti naujos verslo galimybės, arba nesiryžo ja pasinaudoti.
Kita vertus, regis, T.Turneris buvo realistas: jis numatė naujo verslo perspektyvą. Vis dėlto, kaip teigia psichologė Shelley Taylor, aprašiusi pozityvias iliuzijas, verslininkai, bent jau iš pradžių, linkę pervertinti realybę ir priimti rizikingus sprendimus, kurie gali baigtis ir sėkme, ir nesėkme.
