Marija – jos pačios pasirinktas vardas; tikrojo mergina viešinti nenorėjo. „Galbūt mano kompanijai nepatiks, ką pasakoju... O darbas tikrai geras. Nenoriu, kad atsirastų dingstis mane atleisti“, - savo pasirinkimą aiškino ji.
Mergina taip darbo vietą saugo ne veltui – anot jos, įsidarbinti platformose sunku. „Bandžiau ten papulti daug metų. Didelė konkurencija“, - pastebėjo pašnekovė. Įsidarbinti ten jai padėjo mama. Tačiau gaunamas atlyginimas verčia užsimiršti – pinigų Marija net neskaičiuoja.
Pluša dėl aukščiausio lygio aptarnavimo
Marija platformose dirba virėja, prieš tai buvo valytoja. Darbo grafikas platformose skiriasi priklausomai nuo šalies, kuriai priklauso platforma. Marija dirba ir ilsisi po dvi savaites, kiekvieną kartą dirba vis skirtingomis pamainomis - tai dienine, tai naktine. Viena pamaina trunka net dvylika valandų
Paklausta, ar kūnas atsigauna per tas dvi savaites poilsio, pašnekovė iš pradžių paaiškino, kad iš poros savaičių telieka 11-12 dienų; dvi yra skirtos kelionei iš darbo ir atgal. „Tad iš tiesų to laiko neužtenka...“, - nutęsė ji. Pašnekovė prisipažino – nenuilstamai triūsti dvi savaites po dvylika valandų yra labai sekinanti užduotis. Tačiau prie visko įprantama - po metų darbo jai pavyko susigyventi su tokiu grafiku.
Penkių žvaigždučių aptarnavimo kompanija, kuriai dirba Marija, platformų darbininkus aptarnauja aukščiausiu lygiu. „Nuolatos bėgi, darai... Kartais net nespėji nueiti į pertraukas“, - pasakojo ji. Ką gi valgo naftą pumpuojantys ar vėjo jėgaines statantys darbininkai? „Nuo tigrinių krevečių iki kepsnių, - šypsojosi pašnekovė. - Virtuvėje iš mūsų reikalauja geriausio pasirodymo, kokį tik galime duoti“.
Po metalo kiautu – pirtys ir kazino
Platformos išbarstytos po visą Šiaurės jūrą. „Būna platformų, iš kurių matosi krantas, tačiau būna ir tokių, į kurias su sraigtasparniu tenka skristi ir valandą“, - pasakojo Marija. Naftą pumpuojantys ar vėjo malūnus statantys agregatai iš išorės atrodo niūriai. Nejaukiai atrodantys metalo karkasai ir betono kolonos tarsi sufleruoja, kad viduje turėtų būti panašu į laivo triumą.
Tačiau Marija teigė, kad tai – tik pirmas įspūdis. „Platformos viduje viskas padaryta iš tiesų labai jaukiai. Kajutės išklotos kilimais, yra pirtys biliardo stalai, kazino. Jeigu nerūkai, į lauką beveik neišeini. Tad to, kad esi vidury jūros, net nejauti“, - teigė pašnekovė.
Mergina pripažino, kad darbas platformose ne visiems saldus: lauke dirbantiems vyrams išties sunku. „Žiemą pučia vėjai, sninga, lyja - sunkus darbas... O viduj šilta, klausaisi muzikos“, - apie darbo kontrastus pasakojo ji.
Mokymai – it veiksmo filme
Pavojingas darbas naftos platformose reikalauja tvirto darbuotojų pasirengimo. Visas personalas be išimties – nuo valytojų iki prie naftos tėkmę reguliuojančių kompiuterių specialistų – privalo mokėti užgesinti gaisrą, ištrūkti iš į vandenį nukritusio sraigtasparnio, žinoti, kaip elgtis per platformos griūtį. Trijų-keturių dienų kursuose darbuotojai mokomi išlikti.
„Viską tuose kursuose darėme, - juokėsi Marija. - Vieniems buvo labai sunku; man buvo įdomu. Tačiau nebuvo nei vieno, kuris tų kursų neišlaikė, nes jie kainuoja tiek daug, kad įmonė tiesiog priverčia tave juos išlaikyti“.
Įdomiausia kursų dalimi pašnekovė vadino mokymus į vandenį panardintame sraigtasparnio muliaže. Jų metu būsimuosius darbuotojus aprengia specialiais kostiumais, kuriais jie kiekvieną kartą skrenda į darbą. Muliažą panardina į vandenį ir apsuka daugybę kartų, imituojant sraigtasparnio kritimą.
Netrukus salono vidų pradeda semti vanduo. Darbuotojai turi kvėpuoti savo iškvėptu oru, tad deguonies kiekis būna ribotas. Svarbiausia yra įstengti alkūne išmušti sraigtasparnio langą. Tai padaryti esant po vandeniu nėra taip jau lengva. Pagaliau ištrūkus, svarbu sulaukti specialaus instruktorių ženklo, antraip dar nenustojęs suktis sraigtas gali perpjauti pusiau.
Aukščiausio lygio saugumas neguodžia
Saugumui platformose skiriamas didžiausias dėmesys. Gaisrus gesinti apmokyti darbuotojai to nepamiršta niekad – koridoriuose kas kelis metrus iškabinti užrašai „Safety first“ (angl. „Pirmiausia saugumas“), kabo gesintuvai, įrengti specialūs mygtukai pranešti apie pavojų.
„Tačiau, kad ir kaip ten būtų, vistiek jautiesi nesaugus, nes esi vidury jūros: negali išeiti, išbėgti į lauką. Gali šokti į vandenį arba gelbėjimo valtis, jeigu kas nors atsitiktų. Bet vienaip ar kitaip tave ištiks hipotermija (būsena, kai organizmo temperatūra nukrinta iki žemesnės, nei reikalinga normaliai funkcionuoti – Red.)“, - surimtėjusi teigė Marija.
Marija pasakojo, kad kartais visoje platformoje išsijungia elektra. „Kartą, vėlgi dirbant naktį, staiga pasidarė visiškai tamsu. Tik po kelių sekundžių įsijungė blausios avarinės šviesos. Tada būna labai baisu“, - teigė pašnekovė. Tą kartą netikėtai padidėjus apkrovai, išsijungė elektros saugikliai.
Pačioje platformoje nafta nėra laikoma, o vamzdžiais siunčiama į žemę arba laivus. Tad naftos platformų darbuotojai nemato. „Ką mes matom, tai dujas. Kadangi, siurbiant naftą yra labai daug dujų, jas siunčia į viršuje esantį fakelą. Tad platformos visados stovi su degančiu fakelu. Aplink jį yra nuolatos purškiamas vanduo“, - pasakojo pašnekovė.
Būtent dujų nuotėkis ir keltų didžiausią pavojų jūrų tolybėje esančiame statinyje. Mergina pasakojo, kad nerimą keliantį dujų kvapą ji yra jautusi ne kartą. „Kartą dirbant naktį, man pasirodė, kad užuodžiau dujas. Iškart lėkiau pas viršininkus, šie bėgo į apačią su specialiais aparatais, kurie matuoja dujų kiekį ore. Tą kartą paaiškėjo, kad kvapas buvo dėl valymo priemonių“, - atsiminė ji.
Marija prisipažino - pradėjusi dirbti ten, tapo labai religinga. „Prieš miegą meldžiuosi. Pradėjau tikėti dievu. Man ten baisu. Jaučiuosi nesaugiai – būnu vidury jūros, ne ant žemės“, - pasiguodė ji.
Pinigai mainais į sveikatą?
Ne paslaptis, kad naftos verslas – vienas pelningiausių pasaulyje. Marija teigė, kad, jeigu platforma gerai ir greitai įvykdo staiga gautą užsakymą, vadovai gauna nekuklias premijas.
„Kai prancūzai kartą netikėtai užsakė tam tikrą kiekį naftos, ir mes ją pristatėme netgi greičiau, nei tartasi. Vadovai kaip premiją tąkart gavo naujausių modelių „Mercedes-Benz“ markės automobilius iš salono“, - prisiminė ji.
Rizikuoti apsimoka ir pačiai Marijai. „Atlyginimas yra didžiausias pliusas ir varikliukas. Kai grįžtu namo, būna labai gera, nes jaučiuosi kaip į atostogose. Padedu sau, šeimai, ir pinigų dar lieka. Ką tikrai galiu sau leisti, yra negalvoti apie pinigus. Užsienyje gyvenant būtų net lengviau“, - aiškino ji.
Deja, geras darbo užmokestis turi savo kainą. Tiek gamtinių išteklių gavybos, tiek jėgainių statybos platformos nuolat virpa. Medikai įspėja - ilgalaikė kūną veikianti vibracija neigiamai veikia žmogaus sveikatą - virpesiai žaloja nervų receptorius, todėl sutrinka kai kurių organų ir sistemų veikla.
Vibracijos poveikį stiprina šaltis, drėgmė, statinė poza, bendras nuovargis, tad platformose dirbantiems žmonėms rizika susirgti vadinamąja „vibracine liga“ išties didelė. Ji gresia dešimt ir daugiau metų su nuolatine stipria vibracija susiduriantiems žmonėms.
Marija apie visa tai žino labai gerai. „Čia tas pats, kas padėti ant vibruojančio stalo rankinį laikrodį. Juk po kurio laiko iškristų visi varžtukai, - metaforą pateikė mergina. - Su žmogumi, žinoma, viskas sudėtingiau.
Netgi miegodamas, jeigu galva netyčia prisiglaudi prie sienos, jauti, kaip viskas virpa. Tikiuosi, kad daug metų nedirbsiu ten“, - tvirtino pašnekovė. Marija teigė planuojanti darbą palikti po dešimties metų.
