Į Vilnių atvykusi iš Joniškio E.Reznikovė baigė teisės studijas Vilniaus universitete. Pagal specialybę ji dirbo penkerius metus, po to dar išbandė personalo ir rinkodaros specialistės profesijas. Dabar ji jau antrus metus kerpa šunis bei kates ir negali atsidžiaugti tokiu pasirinkimu.
„Visada galvojau, kad norėčiau turėti savo verslą. Kadangi labai myliu gyvūnus, pati auginu šunį, taip išėjo, kad mano hobis tapo verslu“, - pasakoja E.Reznikovė.
Mokėsi Rygoje
Netiesioginiu E.Reznikovės verslo įkvėpėju galima laikyti jos augintinį – Briuselio grifoną. Tai Lietuvoje ne labai populiari, išskirtinės išvaizdos, įdomi ir labai draugiškų dekoratyvinių šunų veislė, todėl moteris ją ir išsirinko.
„Kai nusipirkome veislinį šunį, vis labiau domėjomės jų priežiūra, pradėjome važinėti į parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pabandėme grifonus veisti, tačiau ne dėl verslo, o iš idėjos“, - pripažįsta E.Reznikovė.
Rūpinantis savo šunimi kilo idėja pradėti kirpti gyvūnus. Juo labiau, kad prieš dvejus metus Vilniuje šunų kirpėjų labai trūko.
Evelina gyvūnų kirpimo meno mokėsi Rygoje. Ten į specialius kursus ji važinėjo apie du mėnesius. Visą reikiamą įrangą šunų ir kačių kirpimui ji įsigijo parodose.
„Šuns kirpimas gali atrodyti paprastas tik to visai neišmanantiems arba neauginantiems namie jokio gyvūno. Visų pirma, reikia žinoti, kad skirtingų veislių šunys turi vis kitokią kailio struktūrą. Vienus šunis galima kirpti su mašinėle, kitus – su žirklėmis, o dar kitų kailis toks, kad jį galima tik pešti pašalinant peraugusius plaukus. Kitu atveju sugadintas plaukas gali pradėti garbanotis, tapti silpnesnis“, - darbo subtilybes išdavė kirpėja.
Ji pripažįsta, kad sunkiausia kirpti pudelius. Tai pavyksta ne kiekvienam šuns kirpėjui. Norint padaryti įspūdingą šukuoseną pudeliui reikia labai didelio meistriškumo.
Atveda ir kiemo sargius
Evelina džiaugiasi, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių atveda savo augintinius į grožio procedūras.
„Žmonės vis dažniau supranta, kad jei įsigyja šunį, juo reikia tinkamai rūpintis. Šuns kirpimas anksčiau buvo įprastas tik Vakarų Europoje. Dabar tai tampa ir mūsų kultūros dalis“, - teigė E.Reznikovė.
Dažniausi jos klientai – dekoratyviniai šunys. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai populiarius Jorkšyro terjerus reikia kirpti kas du tris mėnesius. Didesniems šunims pakanka kirpykloje apsilankyti du kartus per metus – dažniausiai pavasarį ir rudenį.
„Kai kurie žmonės atveda savo šunis, kuriems jau daugiau kaip dešimt metų, tačiau jie kirpykloje atsiduria tik pirmą kartą. Kiti bando kirpti patys, o kai nieko nepavyksta, kreipiasi į profesionalus. Įdomiausia pamatyti kirpti atvedamus paprastus kiemo šunis, kuriuos žmones riša prie būdos. Malonu, kad šeimininkai nori, kad ir jie gražiai atrodytų“, - sako šunų kirpėja.
E.Reznikovei būtina išmanyti ne tik šunų kirpimo meną, bet ir jų psichologiją, jausti, kada šuo bijo arba yra piktas ir gali įkąsti. Tokių atvejų būna, tačiau labai retai. Agresyviems šunims kirpykloje uždedami antsnukiai. Kad šuo mažiau judėtų, jis užkeliamas ant specialaus stalo ir pririšamas.
Evelina pastebėjo, kad dažniausiai šunį kirpti yra lengviau, kai šeimininkai jį palieka vieną – tada gyvūnas būna ramesnis. Jei šuo kirpykloje lankosi nuolat, jis įpranta, nesiblaško ir ne taip bijo šios procedūros.
Bene sunkiausia darbo dalis yra šuns maudymas, nes daug šunų maudynių bijo. Išmaudžiusi didelį šunį kirpėja taip pat neretai lieka šlapia. Apkirpti šunį užtrunka nuo valandos iki dviejų.
„Apskritai dideli šunys mažiau bijo eiti į kirpyklą. Tuo tarpu mažesni yra bailesni, todėl yra didesnė tikimybė, kad būtent jie gali įkąsti“, - pripažino kirpėja.
Įsikūrė ir Anykščiuose
Vilniuje E.Reznikovė nuomoja sau darbo vietą vienoje gyvūnų prekių parduotuvėje, kur yra patalpa šunų kirpimui. Anykščiuose ji savo saloną atidarė balandį.
„Anykščius pasirinkau, nes tai miestas netoli Vilniaus, be to, radau tinkamas patalpas. Šiame regione trūksta šunų kirpyklų. Kai kurie klientai šunis man atveža net iš Rokiškio“, - sako E.Reznikovė.
Ji pripažįsta, kad pradėti verslą provincijoje yra pigiau nei didmiestyje. Ten mažesnės patalpų nuomos kainos, galima rasti pigesnį būstą. Didžiausia investicija naujame salone tapo šunų maudymui skirta vonia.
Jei Vilniuje mažo šuns kirpimas kainuoja 50-60 litų, Anykščiuose kainos šiek tiek mažesnės. Iš pradžių draugai Evelinos klausinėjo, ar verta pradėti kurtis mažame mieste, ar ten bus pakankamai šunų. Tačiau dabar atrodo, kad ji neklydo. Anykščiuose šunų tikrai yra. Ir visai neprastų.
„Dabar tris dienas dirbu Vilniuje, tris Anykščiuose. Klientų Anykščiuose vis daugėja. Ten žmonės informaciją apie kirpyklą perduoda iš lūpų į lūpas ar kai pamato gražiai apkirptą kaimyno šunį“, - pasakojo Evelina.
Nemažą dalį miesto gyventojų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, tačiau jie augina tikrai ne pačius pigiausius veislinius šunis. Pasirodo, daug tokių šunų, kuriuos reikia dažnai kirpti ir prižiūrėti anykštėnams padovanoja arba atiduoda didmiesčiuose gyvenantys vaikai.
Šunis puošia net vestuvėms
Kirpėja pripažįsta, kad kartais savo augintinį atvedę žmonės pageidauja tokių šukuosenų, kurios tam gyvūnui tikrai netiktų. Tada tenka patarti, kokį kirpimą geriau pasirinkti. Tačiau dauguma žmonių tiesiog prašo, kad šuo po kirpimo atrodytų gražus.
Daugiausiai norų turi Jorkšyro terjerų savininkai. Ant šuns šonų iš blizgučių išklijuojamos drugelio ar kitų formų tatuiruotės, blizgučiai klijuojami ir ant ausų. Tokiu būdu ne tik sutvarkomas šuns kailis, bet ir jis papuošiamas.
E.Reznikovės kolegei vieną kalytę teko puošti vestuvėms. Šeimininkai pageidavo, kad jai kirpėja rožine spalva nulakuotų nagus.
„Jorkšyrų terjerų šeimininkai labiausiai mėgsta eksperimentuoti“, - pripažino kirpėja. Prieš Kalėdas buvo nemažai prašančių tik apkirpti šuniukų galvą, kad jie per šventes atrodytų gražūs.
Kai kurie žmonės taip išpuoštus, rankoje nešiojamus šuniukus ir jų šeimininkus mėgsta patraukti per dantį. Kirpėja apie tai turi savo nuomonę.
„Kur kas geriau, kai šuo yra gražiai apkirptas ir prižiūrėtas, nei apleistas, susivėlęs, purvinu kailiu“, - atšauna kirpėja.
Katės baimę reikia gerbti
Užsienyje populiarėja šunų kailio dažymo mada. Lietuvoje to pageidaujančių klientų E.Reznikovė dar nesutiko, tačiau mano, kad anksčiau ar vėliau dažyti pudelių kailį ypatingomis progomis bus prašoma ir Lietuvoje.
Vis dažniau į kirpykla ateina klientai, kurie nori tik išprausti arba iššukuoti šunį, kai šis šeriasi, kad namie būtų mažiau plaukų.
E.Reznikovė neatsisako kirpti ir kačių, nors daugelis kirpėjų šio darbo atsisako - kerpamos katės dažnai kandžiojasi, draskosi. Tuo tarpu E.Reznikovė kates kerpa be narkozės.
„Paprastai kerpami persų veislės katinai. Kates stengiuosi apkirpti kuo greičiau, nes jos visko bijo, sunkiai prisileidžia. Per mano karjerą buvo keli atvejai, kai iš baimės supykusių kačių nepavyko apkirpti. Jei jos labai priešinasi, išvengti jos nagų nepadės net apsaugos“, - pripažįsta kirpėja.
Ar galėtumėte apkirpti žmogų?
E.Reznikovė mano, kad žmogų apkirpti sunkiau. Nors jis ir sėdi pas kirpėją ramiai, kirpimo technika dažniausiai yra sudėtingesnė.
„Galiu tik savo vyrą trumpai apkirpti“, - juokavo šunų kirpėja.
