Virtuali parduotuvė, išmaniųjų telefonų projektas „Pinaloc“, patiekalų receptų puslapis – tokius verslus plėtojęs J.Laukaitis po Aziją keliavo vienas, tačiau kiekvienoje šalyje jau turėjo draugų. Nemažai pažinčių jis užmezgė prieš pusmetį viešėdamas Malaizijoje.
Jaunasis verslininkas, dabar vadovaujantis socialinių tinklų marketingo agentūrai, tuomet vyko į didžiulį renginį versliam jaunimui „The Global Startup Youth“. Kad ten patektų, jam teko įveikti atranką. Per ją buvo atrinkti 250 malaiziečių ir antra tiek jaunuolių iš 101 pasaulio šalies.
J.Laukaitis buvo vienas jauniausių dalyvių, tiesa, vyriausiems tebuvo vos 25-eri. Lietuvis sulaukė pasiūlymo prisidėti organizuojant kitų metų „The Global Startup Youth“.
Renginyje pranešimus skaitė „Youtube“ darbuotoja, pradėjusi kompanijoje dirbti nuo pat jos starto, ar verslininkas, savo įmonę pardavęs kompanijai „Zynga“. Į Malaiziją turėjo atvykti ir JAV prezidentas Barackas Obama, tačiau galiausiai jam sutrukdė kiti reikalai.
Tačiau bene svarbiausia: Malaizijoje įsižiebė dar stipresnis noras išmėginti gyvenimą Azijoje derinant darbą ir poilsį. Todėl, grįžęs iš Malaizijos, jis žiemą susikrovė lagaminą ir išvyko.
- Savo bloge dar prieš išvykstamas į trijų mėnesių kelionę rašėte, kad tikite, jog tai bus vienas geriausių potyrių jūsų gyvenime. Taip ir buvo? - „Lietuvos rytas“ paklausė J.Laukaičio.
- Tikrai taip. Kai baigiantis kelionei sėdėjau Bankoko oro uoste ir laukiau skrydžio į Frankfurtą, galvojau: jei trys mėnesiai gali suteikti tokią patirtį ir taip pakeisti žmogų, kas būtų, jei aš dar tris mėnesius praleisčiau Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ar Pietų Amerikoje?
Esu tikras, kad anksčiau ar vėliau aš tai padarysiu.
- O kaip ši kelionė jus pakeitė?
- Suvoki, kad pasaulis toks didelis, kad tiek yra kultūrinių, požiūrio skirtumų. Nuvykęs ten jautiesi, kad esi kitame pasaulyje.
Daug žmonių susikrauna kuprinę ir keliauja iš vietos į vietą siekdami kuo daugiau pamatyti. Aš dariau taip: nuvykdavau į valstybių sostines, tris keturias dienas per savaitę dirdavau „co-working“ (bendradarbystės) centruose, o paskui ilgajam savaitgaliui vykdavau kur nors pasidairyti po įdomias vietas. Tarkim, greta Bankoko aplankiau Ajutają, kurioje nesuvokiamas skaičius šventyklų, o paskui vykau į parką, kuriame gyvena drambliai.
Dirbi „co-working“ vietose patogu, juk su kažkuo pabendrauji, nueini papietauti, taip susipažįsti su naujais žmonėmis.
Savo darbo laiką skirstydavau į dvi dalis: dirbdavau su savo verslu, o likusį laiką domėdavausi vietos rinka. O vakare stengdavausi nueiti į renginį, kuris susijęs su verslu, ekonomika.
- Kai bendravome pastarąjį kartą, ketinote atidaryti elektroninę parduotuvę, kurioje būtų prekiaujama dizainerių kūriniais.
- Įgyvendinome tą projektą. Tačiau nutarėme, kad nebeverta to plėtoti. Prieš metus nutariau, kad norėčiau tokio verslo, kuriam nereikėtų labai daug laiko, uždirbčiau ir nebūčiau priklausomas nuo vietos. Įkūriau socialinių tinklų marketingo agentūrą.
Įsivaizduokite: įprasta marketingo agentūra, tačiau ji didelį dėmesį skiria socialiniams tinklams ir mažiems verslams. Pradėjome su klientais Lietuvoje, o dabar daugiausia dirbame su bendrovėmis iš Anglijos ir Amerikos. Jos turi mažai darbuotojų ir neturi laiko reklamuoti savęs socialiniuose tinkluose. Mes siūlome jiems sukurti strategiją, kaip tai daryti, ir administruoti jų puslapius socialiniuose tinkluose.
Visi mūsų darbuotojai – lietuviai, laisvai kalbantys angliškai. Dirba ir studentai, juk tokį darbą gali daryti bet kada.
Dabar aš dirbu 5-10 valandų per savaitę ir galiu pats save išlaikyti. Tai niekada nebus milijoninis verslas, bet jis man leidžia būti bet kur, kad ir Azijoje.
Žmonės, kuriuos sutikau šios savo kelionės metu, sakydavo, kad toks verslas – ir jų svajonė.
Esu darboholikas, tad būčiau laimingesnis dirbdamas po 10 ir daugiau valandų per dieną dideliame versle, kuris būtų prasmingas. Tačiau dabar džiaugiuosi atradęs tokį modelį, šiuo metu jis mane tenkina.
Būtų smagu įgyvendinti porą projektų Indijoje. Keli mano pažįstami dirba su nuolaidų kuponais. Amerikoje rinkos lyderis šioje srityje vertas pusantro milijardo dolerių, o kompanijų yra dešimtys. Tokio verslo ketiname imtis Indijoje, tačiau jis skirtųsi nuo tų kuponų verslų, kurie įsteigti Lietuvoje.
- Baigęs Vilniaus licėjų kone visus metus keliavote. Laiką leidote ne tik Azijoje, bet ir ne vienoje Europos šalyje. Savo namais vadinate Lietuvą?
- Aš gyvenu visur ir drauge niekur. Tačiau turbūt vienintelė vieta, kurią galiu vadinti savo namais, yra mano tėvų namai Vilniuje. Kai sugrįžtu, važiuoju pas juos, valgau balandėlius ir einame pasivaikščioti į mišką.
Man smagu būti Lietuvoje, tačiau suprantu, kad jei gyvensiu tik čia, neišmoksiu daug. Turi atrasti tinkamą santykį tarp tobulėjimo ir asmeninio komforto zonos. Svetur tu išeini iš komforto zonos, tačiau gali tobulėti.
Kol neturiu šeimos ir vaikų, manau, kad geriausias variantas yra penkis mėnesius praleisti svetur, mėnesį – Lietuvoje.
Nuo rugsėjo planuoju išvykti šešiems ar dvylikai mėnesių į Aziją. Rugsėjį ketinu praleisti vienoje Tailando saloje.
Vėliau Filipinuose norėčiau išsinuomoti didelį, 1000 kv. m., namą kur nors pietryčių Azijoje, kuriame galėtų gyventi 8-10 žmonės, turintys bendrų interesų, tarkim, dirbantys su savo verslais. Ryte atsikėlę visi eitume į darbo erdvę, o vakare – į baseiną, suorganizuotume kokį renginį savo name ar eitume į barą mieste.
Filipinuose kainos nėra didelės. Žmonės kalba angliškai. Ten gyvena 105 mln. žmonių. Tai viena greičiausiai augančių rinkų Pietryčių Azijoje.
Kas toliau? Taivanas, Japonija, Kinija, Pietų ir Šiaurės Korėja – šalys, kurias norėčiau aplankyti.
Kai baigiau mokyklą, gyventi pasidarė smagiau.
- Kai kalbėjome prieš dvejus metus, sakėte, kad studijos aukštojoje mokykloje nėra būtinos. Tačiau baigęs Vilniaus licėjų vykote į Kembridžą ir vaikščiojote į paskaitas. Pasitikrinote, ar esate teisus?
- Mano sesuo birželį baigia studijas Kembridžo universitete. Labai džiaugiuosi, kad ji ten mokėsi. Ji labai akademiška. Į Kembridžą vykau, nes norėjau praleisti daugiau laiko su seserimi.
Ten dirbdavau po kelias dienas prie kompiuterio bibliotekoje, o likusį laiką vaikščiojau į paskaitas. Beveik visos paskaitos Kembridže yra atviros. Tad galima sakyti, buvau studentas, nors ir nestudijuoju. Tai buvo įdomu, tačiau negaliu sakyti, kad sužavėjo, nematau savęs vaikštančio į paskaitas.
Aš nesvarstau: reikia ar nereikia studijuoti? Tai būtų kvaila. Mano tikslas – kuo greičiau ir efektyviau mokytis ir išmokti, įgyti ne tik žinių, bet ir patirties.
Kaip to galima pasiekti? Vienas būdas – studijuoti, antras – įsidarbinti didelėje įmonėje, trečias – pačiam daryti verslą. Manau, kad mano atveju universitetas būtų būdas greičiausia įgyti išsilavinimą. Visa informacija, kurios reikia, yra internete, tad jei esi motyvuotas, gali ją pasiimti.
Universiteto pranašumas – pažintys su bendramoksliais. Aš keliaudamas irgi susitinku daug naujų žmonių. Tad tai, ką gali duoti universitetas, aš irgi pasiimu, be to, aš darau verslą, tad viską, ką išmokstu teoriškai, galiu iškart išmėginti praktiškai.
Dažnai įsivaizduojama, kad žmogus, kuris nebaigė universiteto, geria, keikiasi ir dirba kokios parduotuvės sandėlyje. Su kai kuriais taip ir nutinka. Tačiau iš esmės tai neteisingas požiūris.
Dabar, kai diplomą gauna kone visi, jis nebėra labai svarbus kriterijus spręsti apie žmogų – jis išsilavinęs ar ne.
