15 pasaulio valstybių 900 darbuotojų turinčios Rusijos kompanijos „Game Insight“ žaidimus žaidžia daugiau negu 250 milijonų žmonių.
Šiuo metu įmonė perkelia savo vadovybę iš Maskvos į Vilnių.
Kas nulėmė tokį sprendimą ir ką iš to gaus Lietuva?
Apie tai – pokalbis su kompanijos vadove Alisa Čumačenko, kurią žurnalas „Forbes“ pavadino 2012 metų verslininke.
– Turite atstovybes penkiolikoje šalių, tad kodėl pasirinkote Vilnių?
– Pagrindinis kompanijos biuras buvo Maskvoje, o dabar persikraustė į Vilnių. Įvairiose šalyse turime ne atstovybes, o atstovus: juk žmonės mūsų žaidimus žaidžia visame pasaulyje. Programuotojai daugiausia dirba Rytų Europoje.
Priežasčių, kodėl pasirinkome Vilnių, – milijonai ir jos labai įvairios. Pirmiausia man Vilnius labai patinka. Mums tinka čionykščiai vadybininkai, puiki geografinė padėtis – Europos centras, tad nukeliauti į visas šalis labai patogu.
Galiausiai mano tėvas – lietuvis. Tik aš gimiau Maskvoje, pavardė – motinos. Anksčiau Lietuvoje lankiausi tik būdama vaikas. Ne ką tepamenu. Tik pradėjusi ieškoti vietos, kur perkraustyti kompaniją, kelis kartus apsilankiau Vilniuje.
– Kas netiko Maskvoje? Kodėl prireikė išsikraustyti?
– Didelio poreikio išvažiuoti lyg ir nėra. Bet pagrindinė mūsų žaidėjų grupė – net 25 proc. – gyvena Europoje. Rusijoje turime tik 10 proc. vartotojų. Tad, išskyrus tai, kad centrinė būstinė buvo įkurta Rusijoje, mes patys nesame šios šalies kompanija.
Nutarėme, kad reikia judėti į Europą, nes čia matome didžiulių galimybių augti. Mūsų kūrybinės dirbtuvės – padaliniai, kuriuose kuriami žaidimai, išsimėčiusios įvairiausiuose Rytų Europos miestuose. Dabar perkeliame ir visiems jiems vadovaujantį padalinį.
– Kiek darbuotojų planuojate pervežti iš Maskvos, o kiek įdarbinsite Lietuvoje?
– Manau, kad atvyks apie 20 žmonių. Maskvoje turime labai aukšto lygio specialistų, kurie tikrai pasitarnaus Lietuvai.
Tačiau esu įsitikinusi, kad daugiau tinkamų darbuotojų rasime Lietuvoje. Juk tokių žaidimų rinka labai jauna, ji plečiasi labai sparčiai, tad gerai ją išmanančių specialistų nėra niekur, net Silicio slėnyje.
Mums reikalingi tiesiog protingi jauni žmonės, kurie nori dirbti ir gerai kalba keliomis kalbomis. Vilniuje tokių apstu. Būtent žmonės, kuriuos sutikome čia, ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl pasirinkome Lietuvą.
Aišku, verslo perkėlimas trunka ne vieną dieną. Planuojame jį baigti dar šiais metais.
Pirmiausia čia atsiras teisininkai, finansininkai. Toliau – vadybininkai, rinkodarininkai, viešųjų ryšių specialistai. Šiuo metu Maskvoje dirba apie 270 žmonių, planuojame Vilniuje šįmet įdarbinti daugiau negu 50.
Artimiausiu metu ieškosime penkiolikos naujų darbuotojų.
– Tačiau nemažą jų dalį tikriausiai teks ir mokyti?
– Būtinai. Mūsų kompanijai reikia labai daug dailininkų – šiuo metu turime įdarbinę daugiau nei 300. Rasti gerą, talentingą 3D dailininką labai sunku.
Turime sukūrę technologiją, kurią naudodamas dailininkas 3D grafikos gali išmokti per porą mėnesių. Vilnius – dailininkų miestas. Tiesa, čia nėra nė vienos 3D grafikos mokyklos.
Todėl ką nors darysime, kad išmokytume jaunus žmones ir galėtume įdarbinti.
– Kur jūs išmokote vadybos ir rinkodaros subtilybių?
Kokiu keliu atėjote iki prestižinio „Ernst & Young“ apdovanojimo „2012 metų verslininkas“?
– Gimiau teatralų šeimoje, motina ir tėvas buvo teatro režisieriai, choreografai. Pati irgi rinkausi meninę karjerą.
GITIS institute įgijau režisieriaus specialybę ir dirbau. Tačiau labai mėgau žaisti internetinius žaidimus. Dieną naktį sėdėdavau prie kompiuterio.
Kartą per tokių žaidėjų susitikimą susipažinau su vaikinais, kurie 2004 metais nutarė pradėti kurti savo internetinį žaidimą „Teritorija“.
Jie pakvietė mane į savo pradedančiąją įmonę: sutikau ir atėjau dirbti sekretore. Štai tokia neišgalvota istorija, kaip žaidimai apvertė mano gyvenimą.
Ta įmonė greitai augo, tapo didžiausia Rusijos žaidimų bendrove „Astrum Online Entertainment“. Nuo 2007 metų buvau kompanijos viceprezidentė, o 2009-aisiais ją nupirko „Mail.ru“.
Tuo metu nesijaučiau pasirengusi dirbti milžiniškoje korporacijoje. Kaip tik suėjo 30 metų, tad pamaniau – pats metas kurti ką nors savo.
Todėl išėjau ir 2010 metais įkūriau pradedančiąją įmonę „Game Insight“. Jau daug ką nuveikėme, bet tikiu, kad viskas dar prieš akis.
– Ar apsisprendimui keltis į Vilnių turėjo įtakos jūsų tėvo kilmė?
– Nedaug apie jį žinau. Jis dirbo režisieriumi įvairiuose buvusios SSRS vietose, po to grįžo į Lietuvą.
Jaunystėje buvo ansamblio „Lietuva“ solistas.
Deja, tėvas seniai mirė, todėl įdomia šeimos istorija dabar negaliu pasigirti.
