„Noriu susikurti gyvenimą tokį, kad galėčiau pusę laiko praleisti Azijoje, o pusę Europoje,“- apie savo ateitį kalba mergina.
Nors ateityje lietuvė norėtų turėti savo namus ir tiki, kad nesėkmės kortose žada sėkmę meilėje, dažnai keliaujanti mergina nežada sustoti. Jos siekis, kad pasaulyje būtų daugiau aplankytų vietų nei neaplankytų, planuoja išmokti dar bent vieną užsienio kalbą ir, apskritai, kaip pati sako, „įgyvendinti bent „67 procentus sugalvotų dalykų“.
Karjeros srityje užmojai ne ką mažiau ambicingi. Merginos siekis ateityje tapti Lietuvos ambasadore Slovėnijoje arba Indonezijoje.
Didžiausiu savo įkvėpimo šaltiniu Giedrė įvardija ją supančius žmones. „Man daugiausia jėgų suteikia tas baltas pavydas klausantis kitų žmonių pasiekimų, atradimų ir nuveiktų darbų. Tada pats sukrunti, pradedi judėti. Džiaugiuosi, kad mane supa aktyvūs ir sėkmingi žmonės. Jie ir įkvepia“, – teigė mergina.
Prieš išvykdama gyventi į Indoneziją, Giedrė spėjo ne tik aplankyti didžiąją dalį Europos, bet ir keliose šalyse buvo apsistojusi ilgesniam laikui. Puikias sąlygas keliauti sudarė pasirinktos jungtinės magistro studijos. Studijų metu teko kas pusmetį kraustytis gyventi vis į kitą Europos šalį.
Merginai studijų metais Europa tapo per maža. „Kraustytis iš Paryžiaus į Barseloną pasidarė tas pats, kaip pakeisti butą Vilniuje,“ – sakė Indonezijoje gyvenanti lietuvė.
Tolimesnės pasaulio šalys kelionių entuziastę viliojo ne tik naujomis patirtimis ar nuotykiais, bet ir malonesniu klimatu, ypač žiemos metu.
Taip Giedrė atsidūrė egzotiškoje, ties pusiauju esančioje Indonezijoje, kur visus metus temperatūra viršija 20 laipsnių šilumos. Šalį sudaro daugiau kaip septyniolika tūkstančių salų, turbūt panašiai tiek atrastume ir kultūrinių skirtumų lygindami su Lietuva.
Iš pradžių iššūkiai tolimojoje šalyje merginą pasitikdavo kiekviename žingsnyje. Teko įprasti, kad prieš pereinant gatvę reikia aukštai iškelti ranką, mat tik tada automobilių vairuotojai teikdavosi sustoti. Indonezijoje tokia rankos taisyklė – kasdienybė.
Judriose gatvėse vairuotojai retai paiso pėsčiųjų interesų, net jei šie kantriai laukia prie perėjos.
Nors vidutiniškai tūkstančiui gyventojų Indonezijoje tenka tik apie 80 automobilių, turint omenyje įspūdingą šalies gyventojų skaičių, gatvėse yra beveik 19 milijonų automobilių. Nenuostabu, kad kur kas patrauklesnė susisiekimo priemonė spūstyse – motoroleris.
Šia transporto rūšimi naudojosi ir lietuvė. Ilgiau pagyvenus svečioje šalyje daugybė dalykų nustojo stebinti. „Iššūkis buvo važiuoti motoroleriu tropiniam lietui lyjant, kai vanduo užtvindo gatves per minutę. Taip pat plaukti vietiniu laivu dvi dienas ir dvi naktis iš vienos salos į kitą, valgyti ryžius triskart per dieną, kiekvienam sutiktam patvirtinti, kad esi soti ir išsimaudžiusi“, – patirtimi dalijosi Giedrė.
Nepaisant to, kad gatvėje sutikti vaikai vis dar neretai šūkteli „bulee bulee“ (šis žodžių junginys indoneziečių kalboje reiškia baltas žmogus, užsienietis arba albinosas), lietuvė teigia jaučianti, kad abu pasauliai joje jau yra sumišę.
Išmokta indoneziečių kalba leido iš arčiau susipažinti su vietine kultūra, lengviau užmegzti pokalbį su Indonezijos gyventojais, suprasti jų savitą pasaulėžiūrą, kuri ir pačiai tapo artima.
Ypač savimi mergina didžiavosi, kai pavyko su vieno Indonezijos fabriko darbuotojais telefonu suderinti tinkamas kainas bendraujant tik vietos kalba.
„Galiu suspėti su intensyviu eismu, nebesinervinu, kai dalykai nevyksta arba vyksta lėtai, kas rytą geriu vietinės senolės sumaišytas sultis, žadančias amžiną jaunystę. Aš čia net išmokau atidaryti kokosą su mačete ir dabar jau nebemirštu iš nuostabos, kai prieš mano akis atsiranda puodelis su kobros krauju,“ – vardina įspūdžius mergina.
Tolimojoje Pietryčių Azijos šalyje veikli mergina netrunka susirasti užsiėmimų. Vienas sau išsikeltų iššūkių – išmokti plaukioti banglente jau tampa realybe. Mergina pasigyrė, kad atsistoti ant banglentės jai pavyko iš pirmojo karto.
Gyvendama Indonezijoje Giedrė išmoko matyti daugiau kūrybiškų sprendimų įvairiose situacijose, nei anksčiau. Pastebi, kad dabar asmeninės galimybių ribos tapo platesnės, o tai stiprus pagrindas ateityje sau kelti dar drąsesnius iššūkius ir užduotis.
Paklausta ar pavyksta palaikyti ryšį su Lietuva, mergina tai patvirtina. Lietuvoje likusiems draugams ir artimiesiems ji siunčia nuotaikingus atvirlaiškius, dalijasi savo išgyvenimais ir potyriais. Taip pat Indonezijoje stengiasi kuo dažniau pasakoti apie Lietuvą.
„Kartą per mėnesį mokiniams arba studentams pristatinėju Lietuvą interaktyvios pamokos metu, nes man svarbu, kad Lietuva taptų labiau žinoma, o vietinių žmonių pasaulio supratimas prasiplėstų.
Be tarpininkavimo vaidmens verslo ir švietimo srityse, šiuo metu vykdau vieną projektą „Mokymasis vardan darnios plėtros“ ( „Learning for sustainable development“), kurio metu balandį į stažuotę Lietuvoje atvyko vienas žmogus iš Indonezijos,“- pasakoja neformalaus ugdymo srityje ne vienerius metus dirbusi G.Simanauskaitė.
Pamokų metu sutikti žmonės dažnai Giedrės klausia, kaip atrodo ta tolima Europos valstybė Lietuva.
Tarp daugybės įvairių istorijų, daugiausia dėmesio sulaukia merginos pasakojimas apie pomėgį su seneliu žvejoti ant ledo. Šis merginai svarbus atsiminimas indoneziečiams skamba kaip iliuzija.
