„Kad į grandinę neįsipainiotų“, - juokdamasis sako S.Jakubauskas. Iš pažiūros jaunesnis nei yra – 33 metų – Simonas yra bent šiek tiek prisilietęs prie visų jaunesnių žmonių gyvenimų.
Jis – stalo futbolo klubo „Foosin“ įkurėjas. Simonas sužavėjusį užsiėmimą pavertė verslu ir su bendraminčiais yra atsakingi už tai, kad vos ne kiekviename sostinės bare galima išvysti dabar itin populiarų stalo futbolą, o vis daugiau žmonių ima girtis dalyvavę šio žaidimo turnyre.
Veikiausiai esate bent kartą pasukę rankenėlę. Jeigu taip – prisilietėte prie S.Jakubausko darbo vaisių.
Nesėkmė paskatino
„Niekas nežaidė“, - mėgdžiodamas nustebusio žmogaus mimiką sakė Simonas. Jis pasakojo, kad Vilniuje gimusi ir augusi idėja iš pradžių buvo viliojanti tik jam ir keliems bendraminčiams. Stalo futbolo populiarumas ir baruose atsiradę stalai – sunkaus darbo rezultatas. Apie pastarąjį nuopelną Simonas prasitarė pabrėžęs, kad nesigiria.
„Žinojau, kad pasieksiu tikslą, nes tikėjau savimi, - paklaustas, ar pirmosios nesėkmės neišmušė iš vėžių ir neatbaidė, sakė S.Jakubauskas. - Be to, nebuvau vienas. Buvo „Play“ klubas, o aš žinojau, kad stalo futbolas – geras dalykas. Suvokiau, kad yra reali nauda. Buvo ką parduoti, ką papasakoti. O ir bendruomenė buvo.“
S.Jakubauskas pasakojo, kad darbo ėmėsi žaibiškai, o jo ir bendraminčių dopingu tapo entuziazmas. Planų kūrimas, kelionės į tarptautinius turnyrus, Nacionalinės stalo futbolo federacijos perėmimas. Darbai virė, tačiau kai ėmė skambinti į sostinės barus noru degantis jaunimas gavo per nagus.
„Kas tas stalo futbolas? Ne. Man nereikia“, - pakeitęs balsą kalbėjo Simonas. „Jiems reikėjo tik alaus krano, - tęsė jis. - Bet mes ėmėme bendradarbiauti su „Carlsberg“ ir surengėme barų lygą. Tai tapo mūsų Trojos arkliu, kuris sėkmingai pateko į barus. Ėmėme mokyti, organizuoti žaidimu.“
Nieko neuždirbo
Tačiau netrukus stalo futbolo entuziastai pamatė, kad įnešti stalo futbolą į barus nebuvo sunkiausias uždavinys. Tai buvo tik pirmoji fazė, o po jos sekė sudėtingesnis darbas.
„Po mėnesio nusiteikę ėjome prie stalų, kur žiūrėjome, kiek uždirbome, - sakė S.Jakubauskas. - Špyga taukuoti. Niekas nežaidė. Bet tada ėmėme dirbti dar stipriau. Nesėkmė mūsų nežlugdė – suveikė atvirkščiai.“
Į delnus neprikapsėjus dviejų litų monetoms – tiek turite įmesti, kad galėtumėte sužaisti – S.Jakubauską privertė sukurti naują planą.
„Jeigu niekas nežaidžia, tai reiškia, kad niekam nereikia. Reikėjo padaryti, kad prireiktų, - sakė verslininkas. - Kiekvieną vakarą eidavome į barus ir mokydavome žaisti. Jeigu stalas būdavo tuščias, prieidavome, įmesdavome kamuoliuką. Kas nors ateidavo pasukti rankenėlę.“
Pastarasis sakinys ypač svarbus naujokams – nesukite rankenėlės tarsi malūnėlio – šis veiksmas gali iš kantrybės išvesti net ir ramiausią stalo futbolo žaidėją.
„Tai jau yra retenybė. Pavyko išgyvendinti. Dabar visur išgirsite, kaip kas nors sudrausmina, pasako, kad negalima. Bet iš pradžių tai buvo didelė problema, prieš kurią ėmėmės veiksmų“, - juokėsi Simonas.
„Maloniai prievartaudami išmokėme žmones taisyklių“, - pridūrė jis.
Būrė bendruomenę
„Septintą nueini į barą, mokai žaisti, tada į kitą ir taip iki dvylikos. Ryte atsikeli devintą, padarai darbus ir vėl trauki į barus, kur vėl mokai. Taip kiekvieną dieną. Kai pradėjome veiklą, keliaudavome ir į kiekvieną festivalį“, - apie triūsą pasakojo S.Jakubauskas.
Juokdamasis jis pabrėžė, kad stalo futbolo verslas atėmė tiek laiko, kiek netgi nebuvo skirta miegui, draugams. Bet ar buvo verta?
„Mes taip sukūrėme bendruomenę. Tie, kas suprasdavome ir patikėdavo, jie jau galėdavo mokyti kitus. Žmonių skaičius didėdavo. Iš pradžių viename, paskui kitame bare atsirasdavo bendruomenės. Jos yra pagrindas, nes tada tie žmonės neša žinią“, - sakė Simonas. Per pirmuosius metus jis su bendraminčiais rengė gausybė Lietuvos čempionatų, už savo pinigus keliavo į tarptautinius turnyrus, lankėsi įvairiuose festivaliuose.
Visos pastangos buvo skirtos stalo futbolo populiarinimui.
„Viskas buvo kaip kokiam lauže. Puti, kol įsižiebs liepsna, tada ji plečiasi ir tada jau tik spėk mesti malkas, - sakė S.Jakubauskas. -
Leidžia gyventi
„Foosin“ įkūrimas sutapo su ekonomine krize, tačiau 2008-aisiais įsuktas verslas nesustojo nė akimirkai. Pasaulio ir šalies finansinės problemos netapo kliūtimi stalo futbolo entuziastams degančiomis akimis.
„Per pirmus dvejus metus įmonė vadovui mokėti galėjo tūkstantį litų“, - tiesiai šviesiai sakė Simonas, pabrėžęs, kad net ir uždirbtus pinigus tekdavo investuoti.
„Vėliau man baigėsi pinigų atsargos, pasikėliau atlyginimą iki pusantro tūkstančio litų. Pradėjau iš to gyventi. Nebebuvo laiko, kada „chaltūrinti“. Anksčiau gyvenau iš fotografijos, vėliau prisidurdavau iš foto užsakymų. Šiandieną aš iš stalo futbolo galiu gyventi normaliai. Mano darbuotojai uždirba daugiau nei aš kadaise, kai pradėjau darbą“, - sakė S.Jakubauskas.
Tačiau tvirtą pagrindą galutinai padėjęs jis jaučiasi tik pernai. Dabar „Foosin“ dirba 11-a žmonių. Kaip S.Jakubauskas sako, rezultatai jau nebepriklauso tik nuo jo.
Organizuoja lygas
„Mes aprėpiame daug skirtingų sferų – organizuojame, tiekiame ir kuriame stalo futbolo kultūrą“, - taip šiandieninį „Foosin“ apibūdina S.Jakubauskas. - Tai visuomeninė organizacija, kuri rūpinasi savo bendruomene ir viešu interesu, o ji dirba išvien su komercine organizacija. Pastarojo užsiima prekyba ir nuoma – būtent dėl jos namuose būna bulvių ir košės. Apima visą stalo futbolą.“
„Foosin“ bendruomenę supa apie 300-400 tikrai aktyvių narių, tačiau stalo futbolą žaidžia ir į turnyrus renkasi gerokai didesni skaičiai.
„Štai vyko IT lyga, kurioje susirinko kaip niekada daug entuziastų – 230. Tai – Lietuvos rekordas“, - džiaugėsi pavykusiu turnyru S.Jakubauskas, pasidžiaugęs, kad į jį užsiregistravo ne tik jauni, bet ir vyresni kompiuteristai, įmonių vadovų.
„Foosin“ turi beveik100 komercinių stalų baruose ir kasdien aprėpia vis daugiau auditorijos – stalo futbolo lygose varžosi studentai, šis žaidimas po vasaros turėtų imti užkariauti ir mokyklas. Jose mokiniams mokėti už stalo futbolą nereikės.
Moderni federacija
S.Jakubauskas taip pat buvo Nacionalinės stalo futbolo federacijos prezidentas. Po nepasisekusio mėginimo organizaciją atiduoti į pačių mėgėjų rankas jis su bendraminčiais puoselėja ambicingą planą.
„Stalo futbolas nėra tik pramoga bare. Tai ir sportas, ir rimtas užsiėmimas vaikams. Vaikai mokosi elgtis kritinėse situacijose, mėgina išmokti valdyti save. Mes puoselėjame ir vertybes“, - sakė Simonas.
Pasak jo – Lietuvos stalo futbolo mėgėjų ir šio žaidimo profesionalų laukia naujovė reitingo skaičiavime.
„Iki šiol jis buvo skaičiuojamas ranka, - sakė S.Jakubauskas, Lietuvos reitinge esantis dvyliktas. - Suvesdavome į „Excel“ programą ir viskas, o dabar norime įdiegti elektroninį skaičiavimą. Bus galima iškarto importuoti, automatiškai atsinaujins ir bus gerokai skaidriau.“
Dar vienas ambicingas planas – internetinė platforma, į kurią pažiūrėti galėtų ir kitos šalies sporto federacijos.
„Kuriame e-federacijos platformą. Jai nereikės susirinkinėti. Valdyba savo nuomonę pareikš elektroniniu būdu. Visi nariai galės tarti žodį – balsuoti, atšaukti sprendimą. Jeigu jie bus nenaudingi, galės šaukti susirinkimus, - sakė S.Jakubauskas. - Norime sukurti mechanizmą, kuris būtų skaidrus, pats save vedantis ir reali kontrolė būtų žaidėjų rankose.“
Latviai - pirmesni
Jeigu pažiūrėsite į Tarptautinį stalo futbolo reitingą, ten išvysite Latvijos vardą, tačiau Lietuvos nėra. „Foosin“ prieš ketverius metus savo pabūklus nutaikė į kaimyninę šalį, kur šiandieną jaučiasi tvirčiau pastatę įtvarus.
„Ten mes veikiame tokiu pat modeliu. Latvijoje yra federacija ir mūsų dukterinė įmonė. Rodikliai daug kartų silpnesni Lietuvoje, nes dar nėra to gniūžtės efekto. Latvijoje viskas kiek kitaip. Mes nesitikėjome, kad reikės elgtis kitaip, kad sukurtume visą judesį. Ten mes esame ant kalno ir mėginame sulipdyti tą gniūžtę“, - sakė S.Jakubauskas.
Tad kodėl latviai yra 29-i ir turi 939 taškus, o mūsų net sąraše nėra?
„Mes nuo pat pradžių buvome verslas, federacija ir bendruomenės augintojai. Norėjome padaryti taip, kad federacija būtų atskira – jog nesupainiotume interesų. Dabar sutvarkėme savo reikalus – lygas, bendruomenę ir nusprendėme, kad įstosime į Tarptautinę stalo futbolo federaciją kaip „Foosin“. Tada atsirasime ir tame reitinge.“
Kuria kultūrą
Ar Simonas turi didžiąją stalo futbolo svajonę? „Nebe. Realiai jau viskas pasiekta, tik reikia stabilizuoti“, - šypsosi jis. Nuolat apie verslo skaidrumą ir draugišką aplinką kalbantis S.Jakubauskas teigė, kad kartu su „Foosin“ stengiasi ne tik uždirbti pinigus, bet ir įdiegti aukštesnio lygio kultūrą.
„Mes ir muziką klausome gerą. Groja džiazas, geras hip-hopas, rokas, kita muzika. Mums rūpi skonis ir vertė, tad skiriame didelį dėmesį ir muzikai“, - tikino jis.
Kas paties Simono nuomone lėmė sėkmingą Lietuvos rinkos užkariavimą – tiek stalo futbolo baruose, tiek stalo futbolo, kaip sporto lygmenyse?
„Sėkmingas verslas, nes patinka pačiam. Pagrindinis sėkmės veiksnys – atsidavimas. Taip pat – tikėjimas savo darbu. Žinoma, verslas eina per kelis etapus. Verslas pradeda veikti, o tada tu turi stabilizuoti procesus, kad jie tau atsitraukus vyktų ta pačia kokybe“, - sakė jis.
Simonas neslepia, kad nemoka žaisti įprasto futbolo.
„Patinka pažiūrėti, jeigu žaidimas gražus, bet taip su viskuo – jeigu kažkas savo dalyką daro gerai, tai patinka ir klausyti, ir žiūrėti“, - sakė S.Jakubauskas.
Vilnius puikus pradžiai
Sostinėje gimęs ir augęs verslininkas savo veržlumu atvėrė ne tik barų duris, bet ir biurus. Dabar nemažai kompanijų turi stalo futbolą, prie kurio darbuotojai gali atsipalaiduoti, o jeigu nori – ir lavinti įgūdžius, kuriuos realizuotų stalo futbolo lygoje.
„Pirmą kartą pagalvojau: stalo futbolas ofise, tai čia kaip? Stalas ir žmogeliukai pasmeikti ant iešmo? Ir kamuolį spardai? Super. Įdomu. Čia kaip biliardas su žymiais daugiau variantų. Iškart nusprendžiau, kad reikia“, - sakė fotografiją studijavęs S.Jakubauskas.
Prieš imdamasis stalo futbolo jis turėjo kitą verslą, tačiau pajutęs, kad nebejuda į priekį nusprendė ieškoti kitų kelių.
Pasak jo, Vilnius tokioms paieškoms – puikus miestas.
„Vilnius puiki platforma pradėti veikti. Jeigu čia tai veikia, gali tai klonuoti kitame mieste. O miesteliai irgi girdi, kas vyksta mieste – juk čia daugiau žmonių, tad ūžesys garsesnis. Dabar stalus turime daugelyje miestų ir ne visada tai apsimoka – juk reikia nuvežti, parvežti, prižiūrėti.Turime atidžiai rinktis, kur vežame, kur statyti. Dar reikia dirbti su bendruomenėmis, kurių tiek daug, kad nespėji susirašinėti“, - sakė jis.
Atsisveikindamas Simono paklausiau, kodėl vos ne Lietuvos stalo futbolo tėvas reitinge tik dvyliktas, tačiau jis prisipažino, kad veikiausiai smuks dar žemiau, bet pasiduoti neketina.
„Man tai labai gadina nervus, bet labai patinka“, - sakė S.Jakubauskas.
