Per keturiolika metų iš bankrutuojančios bendrovės su aštuoniais darbuotojais įmonė tapo reklamos gamybos lydere Baltijos šalyse. „Tai buvo bjaurusis ančiukas, kuris virto gulbe. Bet mes tik pusiaukelėje“, - tikino bendrovės vadovas Ruslanas Aleksandravičius.
Pagrindinė taisyklė, kuria verslininkas vadovaujasi iki šiol – nelyginti savęs su silpnesniais, visada lygiuotis tik į stipresnius už save. Savo idėjomis ir drąsiais užmojais R.Aleksandravičius ne kartą stebino aplinkinius, kartais jo planai atrodė beprotiški ir nerealūs. Tačiau skeptiški balsai ir replikos nutilo, kai jauną ir veržlų verslininką aplankė sėkmė.
Vežė aliejų į Lietuvą
Apie sėkmę 44-erių klaipėdietis kalba atsargiai. Verslo, anot jo, be sėkmės nesukursi, tačiau ji aplanko tada, kai lemiami sprendimai priimami laiku. Ne mažiau svarbios ir asmeninės bei komandos pastangos. Tai, ką pavyko pasiekti, R.Aleksandravičius vadina kruvino darbo rezultatu.
Vyras anksti suprato, kad pasirinkta profesija – ne jo gyvenimo kelias. Kaip ir daugelis jaunų klaipėdiečių vaikinų, sulaukęs pilnametystės, 1988 metais, Ruslanas per daug nesvarstė – įstojo į tuo metu prestižinę Odesos aukštąją jūreivystės mokyklą ir planavo tapti jūrininku. Tačiau jau po pirmosios privalomos praktikos jūroje jaunuolio galvoje ėmė kirbėti mintys apie kitokį gyvenimą. Dar būdamas studentas Ruslanas ieškojo būdų, kaip užsidirbti pinigų.
„Važiuoji namo atostogauti, veži aliejų, o iš Lietuvos – pupeles. Reikėjo kažkaip išgyventi, nes akademija buvo valdiška, stipendijos dydis tebuvo 20 rublių. Šių pinigų neužteko net maistui, o norėjosi ir skaniau pavalgyti, ir parūkyti, ir pramogų“, - sunkų metą prisiminė verslininkas. Odesa, jo akimis, buvo ypatingas miestas. Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio klestėjo vartotojų kooperatyvai, prekių paklausa buvo didelė, pasiūla menka, tad jaunieji jūreivystės mokyklos kursantai rasdavo būdų, kaip praktikų metu iš užsienio parsivežtus dolerius paversti didesnėmis pajamomis ir šiek tiek užsidirbti.
„Mes buvome turtingiausi studentai Tarybų Sąjungoje, nes vieninteliai turėjome vizas ir gaudavome valiutos. 1989 metais išvažiuoti į užsienį – Italiją, Prancūziją, Ispaniją buvo tarybinio žmogaus svajonė. O mes tai darėme oficialiai ir dar už tai gaudavome valiutos. Parsiveždavome 10 dolerių, o už tokią sumą anais laikais mėnesį buvo galima labai neblogai gyventi“, - pasakojo R.Aleksandravičius. Jis jau tuomet užčiuopė savyje verslininko gyslą: „Nežinau, kas tai buvo, bet pajutau, kad man tai tiko, tiesiog prilipo prie manęs. Turėjau norą ir tuo tikėjau, nors mūsų tarybiniai tėvai nieko apie verslą neišmanė. Dabar aš jau šį tą apie tai galiu papasakoti savo vaikams“.
Susitikimas su garsenybėmis - lemtingas
Po kiekvieno kurso, grįžęs iš praktikos jūroje, Ruslanas vis rimčiau susimąstydavo, kad bus pasirinkęs ne tą profesiją. „Kai pradedi dirbti, supranti, kad jūrininko kelias - ne tik delfinai ir nuostabūs saulėlydžiai, bet ir juodas, pavojingas darbas. Laivai buvo seni, algos mažos, darbo sąlygos sudėtingos“, - daugeliui nematomą jūrininkų darbo pusę atskleidė verslininkas.
Gal tai ir būtų likę tik pamąstymai, jei ne vienas susitikimas, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, tapo lemtingas.
Ruslanas su bičiuliais pramogavo viename Odesos restoranų. Iš praktikos jūroje sugrįžę ir pinigų parsivežę vaikinai leido sau mėgautis prašmatniais patiekalais ir brangiais tauriaisiais gėrimais.
Besilinksmindami kursantai pastebėjo, kad prie gretimo staliuko sėdi tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje itin populiarios humoro teatro grupės „Maski šou“ nariai. Studentai nusprendė pamaloninti įžymybes ir nusiuntė jų stalui butelį konjako. Netikėtai malonus gestas iš nepažįstamųjų neliko nepastebėtas – grupė pakvietė jaunuolius prisijungti prie jų kompanijos ir pratęsti vakarą drauge.
„Maski šou“ nariai lietuvių pasiteiravo, ar jų šalyje ši grupė turi gerbėjų. Sulaukę teigiamo atsakymo artistai pasiūlė lietuviams surengti jų gastroles Lietuvoje. „Nuo tada mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė“, - teigė R.Aleksandravičius.
Baigęs studijas Odesoje, jis grįžo į Klaipėdą. Lietuvos jūrų laivininkystėje nedelsdamas parašė prašymą būti atleistas - atsisakė jūrininko karjeros, nes jau buvo tvirtai apsisprendęs nerti į nežinomus verslo vandenis.
Nors neturėjo nei patirties, nei reikiamų žinių, kaip organizuoti koncertinį turą, energingas vaikinas pasiryžo padaryti viską, kad partneriai nenusiviltų. Sunkiausia užduotis buvo rasti pinigų pasirodymams, už kuriuos teko mokėti į priekį. Tačiau R.Aleksandravičiui pavyko – į pirmuosius „Maski šou“ koncertus Lietuvoje rinkosi minios gerbėjų – visos salės buvo sausakimšos. Koncertinis turas organizatoriams atnešė neprastą pelną. 23 metų pradedančiam verslininkui galimybė betarpiškai bendrauti su garsenybėmis darė didžiulį įspūdį. Klaipėdietis pasinėrė į renginių organizavimo verslą ir sėkmingai jame sukosi trejus metus.
Radijo stotis tapo populiariausia
1995 metais R.Aleksandravičius kartu su keliais bendraminčiais įkūrė radijo stotį „Laluna“, iki šiol populiariausią Klaipėdoje. Tuo metu, kai Lietuvoje klestėjo tokios radijo stotys kaip „M-1”, „Radiocentras“, „M-1 Plius”, bandymus kurti dar vieną ir Klaipėdoje daugelis vadino beprotybe. Tačiau jauna entuziastų komanda pasiryžo sukurti kitokią nei kitos radijo stotį. „Lalunos“ komanda ėmė rengti tuo metu dar neregėtas transliacijas iš paplūdimių, bendrauti su klausytojais pačiose netikėčiausiose vietose. Šios idėjos neliko nepastebėtos, ir jau po metų „Lalunos“ klausėsi kas antras Klaipėdos regiono radijo gerbėjas.
Radijo stoties klestėjimo laikotarpiu R.Aleksandravičius sulaukė netikėto pasiūlymo. Radijo stočių „M-1” grupės savininkas Hubertas Grušnys pasiūlė jam pelningai parduoti „Laluną“, dalį akcijų pasilikti ir tapti visos grupės vadovu Vilniuje. R.Aleksandravičius prisiminė, jog tuo metu pasiūlyta suma atrodė milžiniška, o ir kitos sąlygos labai patrauklios, tad šį pasiūlymą jis nusprendė priimti.
H. Grušnį, kuris 2006 metais žuvo pilotuodamas nuosavą lėktuvą, R.Aleksandravičius prisimena pačiais gražiausiais žodžiais: „Jis - vienas iš kelių žmonių, padaręs man didžiausią įtaką. Tai buvo labai protingas, kūrybingas žmogus, puikus verslininkas”. Tačiau kartu jiedu dirbo neilgai – netrukus jųdviejų vizijos, kaip valdyti radijo stotis, išsiskyrė. Už vieną simbolinį litą pardavęs turėtas 24 proc. „Lalunos” akcijų, R.Aleksandravičius pasitraukė. Prasidėjo išbandymų metas, nulemtas 1998-ųjų Rusijos ekonominės krizės.
Iš vadovo - į samdomus darbuotojus
Uždirbtas santaupas klaipėdietis investavo į nekilnojamąjį turtą, ir čia pat patyrė nesėkmę. Patalpų nuomoti arba pirkti tuo metu niekas nepanoro – uždirbti nebuvo kaip, tad verslininkui neliko nieko kito, kaip tapti samdomu darbuotoju. „Teko nusivilkti švarką su medaliais ir stoti į bendrą eilę”, - sunkų periodą prisiminė jis.
Kol nekilnojamojo turto rinka merdėjo, R.Aleksandravičius dirbo bendrovėje „Vilniaus prekyba“ Vakarų regiono rinkodaros vadovu, vėliau jėgas išbandė įmonėje „Kraitenė“, Marijampolėje. Pajutęs, kad stinga žinių, baigė verslo vadybos magistro studijas ISM vadybos ir ekonomikos universitete.
Nors teko patirti sunkumų, tuos dvejus metus verslininkas prisiminė kaip itin vertingą patirtį.
Padėtis nekilnojamojo turto rinkoje pamažu gerėjo, netrukus pavyko gana pelningai parduoti pirmąjį objektą. Tuo pat metu R.Aleksandravičius sutiko seną bičiulį, kuris vertėsi reklamos gamyba ir turėjo nuosavą kompaniją. Kaip vėliau paaiškėjo, šis susitikimas tapo naujų išbandymų pradžia.
Verslininkas sutiko paskolinti draugui nemenką sumą pinigų įmonės plėtrai, tačiau kai po kurio laiko paprašė skolą grąžinti, išgirdo, kad pinigų atgauti nepavyks. Netrukus paaiškėjo, kad įmonė atsidūrė ant bankroto slenksčio. Darbuotojams algos nebuvo mokamos po kelis mėnesius, transportas ir pastatai buvo įkeisti bankui. „Turėjau du pasirinkimus – pamiršti paskolintus pinigus arba pabandyti iš tos įmonės likučių prikelti verslą. Rezultatą dabar matote“, - kalbėjo R.Aleksandravičius.
Sėkmės teko palaukti
Per 14 metu iš mažytės įmonės su 8 darbuotojais ir 300 tūkst. litų siekiančiais metiniais pardavimais reklamos gamybos kompanija tapo lydere Baltijos šalyse. Pastaruosius ketverius metus jos pardavimai kasmet augo 25 proc. Šiemet planuojama parduoti paslaugų už 21 mln. litų.
Viso to pasiekti, anot vadovo, padėjo didžiulis užsispyrimas ir kruvinas darbas be poilsio ir laisvadienių. Kompanija išgyveno ir itin sunkių periodų. Vienas tokių – 2009- ųjų ekonominė krizė. Tuokart pardavimai krito net 45 proc., teko skubiai spręsti, kaip išlaikyti verslą. „Turėjome dvi išeitis – „susiveržti diržus“, susimažinti 40 proc. atlyginimus arba poryt visi už durų – visai be nieko. Susikvietėme darbuotojus ir atvirai jiems tai pasakėme. Žmonės suprato padėtį ir dauguma sutiko dirbti už mažesnį atlygį. Jis sumažintas visiems - nuo valytojos iki direktoriaus“, - teigė vadovas.
Sunkiausia, anot R.Aleksandravičiaus, įtikinti klientus užsienyje, kad niekam nežinoma kompanija iš Klaipėdos dirba ne prasčiau už reklamos gamybos milžines. Prireikė nemažai laiko ir didelių pastangų, kad partneriai imtų pasitikėti. Klaipėdiečiams tai pavyko – šiandien beveik 100 proc. įmonės gaminamos produkcijos eksportuojama į 15 Europos šalių.
Nepasiekiamų tikslų nėra
2013 metais įsteigtos dvi dukterinės kompanijos – „ADMEN Bel” Baltarusijoje, Minske ir “ADMEN Baltic”, skirta gaminti produkciją Lietuvos rinkai.
Kompanijos vadovas mano, jog nueita tik pusė kelio. Jis įsitikinęs, kad tikslas kada nors pasivyti Vokietijos reklamos milžinę, kurios pardavimai siekia 40 mln. eurų, visai realus.
Ne kartą išgyvenęs nelengvų permainų laikus, R.Aleksandravičius įsitikino – svarbu niekada nenuleisti rankų: „Galbūt man ne viskas gyvenime pavyko, bet aš bandžiau“.
