Koncertų organizatorė, į Estiją kviečianti ryškias muzikos žvaigždes, melomanė, kuri gali valandų valandas raustis plokštelių turguose – H.Sildna savo šalyje vadinama tobulu žmogaus, kuris gyvena ir kvėpuoja muzika, pavyzdžiu.
Ir ne tik Estijoje – ją puikiai pažįsta šimtai muzikos leidėjų, žurnalistų, festivalių prodiuserių abiejose Atlanto vandenyno pusėse. Viena svarbiausių priežasčių – Helen rengiamas festivalis „Tallinn Music Week“.
Keliolika miesto klubų ir koncertų salių jos iniciatyva kasmet užvaldo muzikos atlikėjai iš Estijos ir užsienio, o viešbutyje „Nordic Hotel Forum“ susirinkę muzikos verslo veikėjai dvi dienas diskutuoja svarbiais klausimais. Patys kartais stebėdamiesi tuo, ką mato – pavyzdžiui, jau tradicija tapo didelio melomano, Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso įžanginė kalba konferencijos atidaryme, kurios metu jis stebina alternatyvaus roko išmanymu.
Šįmet festivalį „Tallinn Music Week“ lankys gausus Lietuvos atlikėjų desantas – tarp 227 grupių ir atlikėjų iš 20 šalių yra 12 vardų iš Lietuvos: 96wrld, Beissoul & Einius, „Dee & Kamy“, „Golden Parazyth“, „Keymono“, Fingalick, Deep Shoq, King Sleep, Monsoon Season, Mario Moretti, Münpauzn ir „Without Letters“.
Tai jokia paslaptis – sėkmingas estų pavyzdys buvo viena priežasčių, paraginusių lietuvius Vilniuje pamėginti sukurti kažką panašaus: pernai Lietuvos sostinėje antrą kartą vyko festivalis „Vilnius Music Week“.
Jai buvo siūloma formuoti Estijos tarptautinio pristatymo strategiją, prižiūrėti šalies paviljoną parodoje „Expo“, tačiau Helen lieka ištikima muzikai.
„Žinau, kad visą gyvenimą būsiu su muzikos verslu. Manau, geriau gilintis į vieną konkrečią sritį, atsiduoti jai visa širdimi ir stengtis sužinoti apie tai viską, kas įmanoma.
Be to, mane apima azartas matant, kaip „Tallinn Music Week“ keičia Estijos muzikos padėtį – atlikėjai vis dažniau sulaukia kvietimų į užsienį, keičiasi visuomenės požiūris į muzikantus. Jei dirbčiau, pavyzdžiui, Londone, vienintelė motyvacija būtų pinigai, nes ten didelio poveikio nepadarysi. Mažoje šalyje – kitaip“, – sako estišku sėkmės pavyzdžiu užkrečianti jauna moteris, kuriai atviros kone visų didžiųjų užsienio festivalių ir muzikos agentūrų durys.
– „Tallinn Music Week“ vyksta jau šeštus metus ir nuolat plečiasi. Ar drįsote apie tai svajoti, kai pradėjote šį nuotykį? – paklausiau H.Sildnos.
– Prieš pradėdama organizuoti festivalį, dirbau koncertų agentūroje BDG – pradėjau, kai man buvo 21-eri. Tai buvo mano pirmasis darbas, tad visą gyvenimą esu muzikos versle ir manau, kad tai nepasikeis.
Niekada negali prognozuoti, kaip eisis reikalai, bet buvau įsitikinusi, kad yra tokio renginio poreikis. Nors reikėjo daug energijos ir teko prisiimti nemenką riziką. Tačiau dėl savo ankstesnio darbo turėjau daug pažinčių tarptautiniame muzikos versle ir supratau – jei to nesiimsiu, kas gi kitas tai padarys?
Man pačiai sunku patikėti, kaip greitai šis renginys auga. 2009-aisiais pradėjome su 68 grupėmis ir atlikėjais, pernai programoje jų jau turėjome 233. Kai užpernai jų buvo 184, pažadėjau sau, kad daugiau nesiplėsime, bet kažkodėl nepavyko tesėti to pažado.
Pirmaisiais metais turėjome 4 tūkstančius žiūrovų, pernai – jau keliolika tūkstančių. Ne tik iš Estijos, bet ir iš Latvijos, Sankt Peterburgo, kur surengėme festivalio pristatymo renginius.
Mūsų požiūris keičiasi. Iš pradžių tai buvo muzikos verslo profesionalų renginys, skirtas sukurti galimybes užsienyje išgarsėti šio regiono atlikėjams. Bet vis svarbesni tampa bilietus perkantys žiūrovai – esame vienas didžiausių ne po atviru dangumi vykstančių muzikos festivalių Rytų Europoje.
- Koks buvo pirmasis impulsas, paskatinęs rengti festivalį?
- Buvau apsilankiusi keliuose panašiuose renginiuose užsienyje – „Musik & Media“ Suomijoje, „by:larm“ Norvegijoje, „Eurosonic“ Olandijoje. Pamenu, kiek daug puikių norvegų grupių pamačiau „by:larm“ festivalyje Stavangeryje. Su ten kartu buvusiais estais pradėjome diskutuoti – kodėl tokio renginio nėra mūsų šalyje?
Tai atrodė logiška – pigiau čia atsivežti užsienio muzikos verslo atstovus, o ne skraidinti estų atlikėjus į užsienio festivalius.
Valdžios požiūris į populiariosios muzikos atlikėjų karjeros galimybes užsienyje nebuvo teigiamas – dėmesio sulaukdavo tik klasikinės, šiek tiek – džiazo muzikos atlikėjai. Finansavimas buvo skiriamas muzikantų išsilavinimui skatinti – tai buvo matoma kaip vienintelis kelias.
Bet mums pasisekė – 2008-aisiais paaiškėjo, kad Talinas 2011-aisiais bus Europos kultūros sostinė. 2009-aisiais, kaip tik tais metais, kai rengėme pirmąjį festivalį, buvo pradėtas skirtis su šia proga susijęs finansavimas. Mes jį gavome, vėliau prisidėjo Kultūros ministerija, privatūs rėmėjai.
Pavyzdžiui, iškart prisidėjo „Skype“ – tai estiškas produktas, o aš kaip tik gerai pažinojau jų Estijos biuro vadovą. Jis ir kiti rėmėjai suprato, kad muzika pritraukia tam tikrą auditoriją, kuriai galima pareklamuoti savo produkciją. Buvome akimirksniu priversti mąstyti, kaip padaryti rėmėjus kuo labiau matomus.
Bet vis tiek – jei ne Europos kultūros sostinės reikalai, sunku pasakyti, kaip mums būtų susiklostę reikalai.
– Viena ryškiausių Estijos muzikos sėkmės istorijų pastaraisiais metais – grupė „Ewert & The Two Dragons“, jau sulaukusi pripažinimo užsienyje. Kaip prie šių ir kitų estų atlikėjų sėkmės prisidėjo „Tallinn Music Week“?
– 2011-aisiais festivalyje susirinkę užsienio delegatai išrinko juos geriausia renginio grupe. „Ewert & The Two Dragons“ greitai sulaukė ne vieno užsienio festivalio dėmesio. Sakykime, tai buvo pirmas postūmis – toliau jie puikiai tvarkosi patys, turi protingą vadybininką.
Tai aiškiname visiems atlikėjams – galime užkelti jus ant pirmojo laiptelio, toliau viskas priklauso nuo jūsų. Be abejo, padėsime savo pažintimis.
Kita vertus, filosofinis klausimas – kas yra proveržis tarptautinėje scenoje? Priklauso nuo muzikos stiliaus. Jūsų paminėtos grupės muzika – lengvai klausoma, tinkama radijui, priimtina visame pasaulyje.
Bet, pavyzdžiui, mūsų festivalyje dėmesio sulaukė ir „doom“ metalo grupė „Talbot“ – ji grojo visoje Europoje, Australijoje, Japonijoje. Mūsų renginio dėka jie pateko į festivalį „Eurosonic“ Olandijoje, o ten jau sulaukė kvietimo į garsųjį Roskildės festivalį Danijoje. Savo žanre – jie puikiai žinomi, bet, jei nesidomite tokia muzika, turbūt niekada apie juos negirdėjote.
Arba folko atlikėjai „Svjata Vatra“, Mari Kalkun – koncertuoja Japonijoje, Danijoje, Suomijoje ir kitur. Elektroninės muzikos atlikėja Maria Minerva – pirmąjį gyvenime koncertą ji 2010-aisiais pagrojo „Tallinn Music Week“, buvo pastebėta britų spaudos, bet tada jau persikraustė į Londoną ir toliau karjerą vystė pati.
Svarbiausia vis dėlto – ne atskiri pavyzdžiai. Jei prieš penkerius metus tarptautiniuose festivaliuose aš buvau vienintelė estė, kurią pažinojo muzikos verslo žmonės, dabar jau yra visai kitaip, yra „nekieta“ sakyti, kad nieko nežinai apie mūsų šalies sceną. Visi yra girdėję, kad Estijoje vyksta kažkas įdomaus.
– Jūsų festivalyje jau lankėsi daug garsių muzikos pasaulio veikėjų. Gal pastebėjote kokį nors bendrą jų bruožą?
– Pirmiausia – jie puikiai sugeba įvertinti žmones, iškart pamato, ar dirbi tik dėl pinigų, ar dėl kitų priežasčių. Kai pamato, jog iš tiesų nori keisti padėtį, jie pasikeičia – iš griežtų virsta labai draugiškais ir nori padėti.
Manau, jiems padėtis mūsų šalyse kažkiek primena jų praeitį – tuos laikus, kai Vakaruose muzikos verslas irgi išgyveno vaikystę. Kibirkštis ir užsidegimas, kuriuos mato čia, juos nuoširdžiai žavi. Pavyzdžiui, buvęs „Pink Floyd“ vadybininkas Peteris Jenneris Vakaruose visiems pasakoja, koks nuostabus miestas yra Vilnius ir kokie įdomūs dalykai ten vyksta. Todėl, kad apsilankė festivalyje „Vilnius Music Week“.
Tokie žmonės, kaip „Tallinn Music Week“ viešėjęs buvęs „Dire Straits“ ir Bryano Ferry vadybininkas Edwardas Bicknellas, jau užsidirbo pinigų visam gyvenimui, yra svarbūs ir gerbiami. Bet jis vis atsiunčia man laišką, klausia, kaip laikausi. Jei man reikėtų paslaugos – jis tikrai ją padarytų.
– Kokios muzikos mėgstate klausytis pati?
– Įvairiausios – nuo techno ir dabstepo iki avangardo ir sunkiojo metalo. Bet vieni mėgstamiausių – Davidas Bowie, Kate Bush, Nickas Cave'as, PJ Harvey, Patti Smith, Joni Mitchell, Nickas Drake'as, Lou Reedas. Labai žaviuosi Scotto Walkerio muzika.
Štai, per atostogas Prancūzijoje prisipirkau senų „The Rolling Stones“ plokštelių. Paradoksalu – rengiu festivalį, skirtą jauniems atlikėjams, bet klausausi senų įrašų. Turbūt dabar išgyvenu tokį laikotarpį – kiek pavargau nuo naujos muzikos. Tikiuosi, tai laikina.
– „Tallinn Music Week“ grojo ne vienas lietuvių atlikėjas – kokį įspūdį jie paliko?
- Man pasirodė, kad jūsų scenoje – daug įdomių, stiprių ir kūrybingų moterų. Alina Orlova, „Rasabasa“, Jurga, „Fusedmarc“ – šios artistės kuria drąsią muziką. Feministės – neteisingas žodis, bet jos užsispyrusios ir savaip mąstančios. Visų jų muzika turi tamsos elementą. Tai įdomi tendencija.
Man regis, šios atlikėjos dainuoja tai, ką nori, nesukdamos galvos, ar tai bus perkama. Labai gerbiu tokį požiūrį, mažoje muzikos rinkoje tai – vienintelis teisingas kelias. Pavyzdžiui, A.Orlova – natūralus talentas, ji neturi mėginti niekam įtikti. Jos muzika gali būti populiari bet kurioje šalyje.
Tiesa, visos trys Baltijos šalys turi bendrą bruožą. Dauguma atlikėjų neturi galimybių koncertuoti tiek daug, kad įgytų pakankamai patirties. Tai – tragiška ir mes stengiamės šią padėtį keisti.
Pavyzdžiui, jūsų minėti „Ewert & The Two Dragons“ pernai pagrojo per 110 koncertų užsienyje. Plika akimi matyti, kaip smarkiai pagerėjo jų pasirodymai. Jie suprato, kurie triukai scenoje veikia, pagal kokias taisykles žaisti su įvairia publika.
Kita vertus, turiu pripažinti, kad „Tallinn Music Week“ kol kas daugiau bendrų projektų vykdo su latviais.
– Kaip lietuvių atlikėjams patekti į „Tallinn Music Week“ programą?
- Paprasta – užpildyti anketą internete. Bet reikia suprasti, kad gauname labai daug paraiškų. Aš pati neparenku atlikėjų – tam turime specialią komisiją. Mano balsas – patariamasis.
Pirmiausia – grupės turi atitikti profesionalumo kriterijus. Tada jau žiūrime, kuriam koncertui geriausiai tinka atlikėjai. Stengiamės koncertus įvairiose scenose suskirstyti pagal žanrus.
Štai čia ir yra problema – jei grojate, pavyzdžiui, melodingą „indie“ roką, patekti bus sunkiau, nes konkurencija šioje sferoje – labai didelė. Bet, pavyzdžiui, turime gana nedaug džiazo ar hiphopo artistų paraiškų. Tokiems atlikėjams į programą patekti lengviau.
