Daugiau nei prieš 10 metų dėl pasikeitusių aplinkybių rinkoje iki tol klestėjusi Kisielių duonos kepykla Radviliškių kaime buvo atsidūrusi ant žlugimo ribos. Supratus, kad su stambiais verslo banginiais nepakonkuruosi, Kisielių gelbėjimo ratu tapo idėja gaminti išskirtinius, šimtametėmis lietuvių tradicijomis pagrįstus duonos ir konditerijos gaminius.
Įgyvendinę savo sumanymą duonos kepėjai sulaukė tiek žinovų, tiek ir duonos valgytojų pripažinimo.
Kepa kaip mūsų senolės
„Gyvenimas keičiasi, reikia prisitaikyti prie sąlygų. Jei to nepadarysi, bankrutuosi,“ – sako sėkmės lydimas verslininkas ir ūkininkas Albinas Kisielis.
Radviliškių kaimo kepykloje kepamai „Petronėlės duonai“ suteiktas lietuvių kulinarinio paveldo sertifikatas. „Ruginė ūkininko duona“ 2012-aisiais „AgroBalt“ parodoje apdovanota aukso medaliu.
Kepyklos asortimente – kelių rūšių tamsi ruginė, šviesi duona, pyragų gaminiai, bandelės, sausainiai, šakočiai.
Savo kepiniais pradėję prekiauti įvairiose šalies mugėse, žemdirbių turguose, Audronė ir Albinas Kisieliai netrukus sulaukė didžiųjų prekybos tinklų dėmesio. Tad Radviliškių kaimo kepyklos duonos gaminių dabar galima įsigyti visų didžiųjų šalies miestų didžiausiuose prekybos centruose, skyrusiuose atskiras – prestižines – lentynas Lietuvos ūkininkų produkcijai.
Kepyklos gaminius Kisieliai pristatė ir Berlyno, Briuselio mugėse. Briuselio gyventojai labiausiai pirko vaisinę ir „Vyrų duoną“.
„Mūsų duona nėra pigi, bet ir ne brangiausia, per muges ar turguose kilogramas kainuoja apie 6–6,7 Lt“, - sako Audronė.
Radviliškių kaimo kepykloje ne tik rankomis formuojami meno kūrinius primenantys duonos kepaliukai, pyragai ir kiti kepiniai, bet kai kurių gaminių tešla ir minkoma rankomis. „Na, ir kas iš to?“ – paklaustų nieko apie duonos kepimą neišmanantysis. „Išlaikoma tradicija. Per rankas perduodama žmogaus energija, nuotaika. Be to, maišant automatine maišykle, pakeičiama tešlos struktūra: ji per daug suplakama ir sušildoma“, – sako Kisieliai, dabar įsigiję ir modernių maišyklių, maišančių tešlą labai lėtai.
Verslą pradėjo atsitiktinai
Smulkieji ūkininkai Kisieliai – stambūs darbdaviai, šiuo metu samdantys net apie 40 darbuotojų, apie pusė jų dirba kepykloje.
O prasidėjo viskas nuo to, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę A.Kisielis atsiėmė savo mirusių tėvų, senelių ir prosenelių turėtą žemę. Nors Panevėžyje turėjo namą, pagalvojo, jog senatvėje norėtų grįžti į tėviškę.
„Patraukėme į kaimą visai nemanydami, kad čia pradėsime savo verslą“, - sako Albinas. Tai lėmė atsitiktinumas. Tuo metu į Panevėžį dažnai atvažiuodavo vokiečių delegacijų su labdaros ar krikščioniškomis misijomis. J.Balčikonio gimnazijoje dirbusi vokiečių kalbos filologė Audronė užsieniečiams vertėjavo. Per draugiškus pokalbius prie stalo vokiečiai pasiūlė Kisieliams pigiai įsigyti jų panaudotą duonos kepimo techniką.
„Pagalvojome, kodėl gi mes negalėtume pradėti kepti duonos? Juolab kad niekada negyvenome vien iš valdiško atlyginimo – visada dirbome papildomai: dar sovietmečiu šiltnamyje auginome ir pardavinėjome begonijas, vėliau savo namo rūsyje buvome įsirengę plastmasės gaminių cechą ir jame plušėjome“, - pasakoja ūkiškas verslininkas.
Kepyklą įrengė rekonstruotame sename tėvų tvartelyje. Bičiuliai vokiečiai ne tik išsimokėtinai pardavė kepyklos įrangą, davė transportą jai atvežti, bet ir atsiuntė specialistą pamokyti pradedančiuosius verslininkus tešlą užmaišyti bei duoną kepti. Pirmoji Kisielių kepta duona irgi buvo pagal vokiečių receptus.
„Pradžia buvo labai sunki, kol išmokome to amato. O toliau viskas vystėsi kuriant, galvojant“, - sako Albinas.
Debiutantų sėkmę sustabdė verslo gigantai
1996 m. Kisieliai pradėjo kepti ne lietuvišką naminę duoną, kuria dabar garsėja, o pagal vokiečių receptus. „Tada mūsų žmonės buvo dar nematę labai lengvų ir labai minkštų sintetinių batonų, puolė juos pirkti. Pasisekimas buvo labai neblogas, kepdami mielinę šviesią ir tamsią duoną, batonus su sintetiniu raugu įsitvirtinome rinkoje“, - pasakojo ūkininkai.
Dalyvaudami ir laimėdami viešuosius konkursus, Kisieliai savo duoną tiekė ligoninėms, pensionatams. Radviliškių kaimo kepykloje tuo metu dirbo 60 darbuotojų, apyvartos buvo didelės.
„Nespėjome kepti, dieną naktį dirbdavome be išeiginių“, - prisimena Albinas. Tada Kisieliai nusprendė išplėsti gamybines erdves – nusipirko ant Albino tėvų žemės stovėjusios sovietinės fermos griuvėsius ir juos rekonstravo į modernias gamybines patalpas.
„Įsirengėme dar vieną kepyklą, pradėjome intensyviai dirbti, ir tuomet mums tiesiog smogė“, - prisimena Audronė.
Kisielių verslui smogė po 2000-ųjų atsiradę didieji prekybos centrai, patys pradėję kepti sintetinę duoną. „Kai atidarė maximas, ten ėmė plūsti visi žmonės. Negalėjome konkuruoti su stambiomis kepyklomis, jos kepė duoną automatais ir batonus ėmė pardavinėti po litą. Mes, naudodami žmonių rankų darbą, taip pigiai negalėjome pardavinėti. Pradėjome pralošinėti viešuosius konkursus dėl duonos tiekimo valstybinėms įstaigoms. Tuo metu mūsų verslas išgyveno gilią krizę. Atleidome dalį darbuotojų, senąją kepyklą pavertėme sandėliais ir dirbome tik naujojoje. Vos vos išlikome. Bet žingsnis po žingsnio išsikapstėme“, - nelengvus laikus prisimena Audronė ir Albinas.
Krizė privertė ieškoti geriausių idėjų
Jeigu ne krizė, Kisielių verslą nustūmusi prie bedugnės krašto, galbūt klientai niekada taip ir nebūtų paragavę Radviliškių kaimo kepyklos pamėgtos duonos, pyragų ir kitų kokybiškų kepinių.
„Kai gali žlugti, žiūri, ką galėtum daryti. Krizė privertė galvoti, kaip iš jos išbristi. Pasikeitusios sąlygos paskatino gyvenime ieškoti savo nišos. O ją suradome pradėję kepti lietuvišką naminę duoną“, - sako A.Kisielis. „Verslo idėjos – Albino“, - pagiria vyrą žmona.
Atsivalgę sintetinių skanėstų Lietuvos žmonės ėmė pasigesti natūralių lietuviškų produktų, valgytų pas močiutes kaime. Kisieliai, sumanę kepti kaimišką duoną, pirmiausia pradėjo ieškoti senolių, mokančių ją kepti. Per Miežiškių seniūnijoje rengiamas tradicines duonos kepimo šventes susipažino su Petronėle Kuruliene iš Nibragalio kaimo. Pagal šimtametes lietuvių tradicijas iš natūraliai brandinto raugo šios senolės kepamos duonos receptas ir tapo Radviliškių kaimo kepyklos duonos pagrindu.
Ąžuoliniuose duonkubiliuose raugas brandinamas dvi tris paras. Jis su kiekvienu nauju kepimu atnaujinamas. Kepaliukai formuojami rankomis, o „Ūkininko duona“ net ir minkoma rankomis.
Tačiau duonos skonio savybes Kisieliai pritaikė šiuolaikinio žmogaus skoniui. „Mūsų senoliai valgė labai rūgščią duoną. Jeigu mes tokio rūgštumo duoną keptume, jos neparduotume“, - patikina Audronė.
Įveisė sodą
Kaip ištikus krizei Kisieliai gyveno iki tol, kol sugalvojo ir pradėjo kepti naminę duoną bei kitus produktus iš natūralių medžiagų?
Kepyklos darbas nesustojo, tik sumažėjo apimtys. Buvo keičiamas asortimentas. Tai, nuo ko pradėjo prieš 18 metų, tų gaminių Radviliškių kaimo kepyklos asortimente neberasi. Dabar čia kepami sausainiai skoniu bei forma nesiskiria nuo anksčiau namie mamų ir gerų šeimininkių keptųjų.
Be to, maždaug prieš dešimtmetį Albinas su Audrone 3 ha sklype įsiveisė apie 4 tūkst. žemaūgių obelų, 120 vyšnaičių ir 60 lazdynų sodą. Įsirengė vaisių saugyklas. Obuolius, vyšnias ūkininkai ne tik realizuoja mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose, laimėję viešųjų pirkimų konkursus tiekia įstaigoms, bet dalį produkcijos sunaudoja ir savo gamybai.
Prastesnės išvaizdos obuolius Kisieliai džiovina ir juos panaudoja kepdami itin moterų mėgstamą vaisinę duoną, pavadintą „Ponių džiaugsmu“. Į šią desertinę duoną dedama ir razinų, saulėgrąžų, džiovintų slyvų, lazdynų riešutų.
Verslininkai nepamiršo ir vyrų. Radviliškių kaimo kepykla kepa „Duoną vyrams“, tik ją įdaro ne vaisiais, o lašinukais, česnakais ir pipirais. „Trys viename. Sako, labai padeda vyrams“, - juokauja Albinas.
Kisieliai augina ir 200-300 vištų pulką. „Mūsų gamyba – be atliekų, - neslepia pasididžiavimo A.Kisielis. - Vištas lesiname senos duonos likučiais, kiaušinių lukštais.“ Kiaušinius ne tik parduoda, bet ir sunaudoja konditerijos gaminiams kepti.
Ateities vizijose – kaimo turizmas
Nemažai Europos šalių apkeliavę Kisieliai supranta, ko reikia turistui, norinčiam pajusti tikrą svetimo krašto dvasią. Anot jo, žmonėms jau atsibodo vien bažnyčių ir muziejų lankymas. „Man didžiausi prisiminimai, likę po kelionių, – ne iš bažnyčių, o iš bendravimo su žmonėmis, paragautų nacionalinių valgių“, - sako Albinas.
Jo planuose – savo sodyboje priiminėti ekskursijas, pristatyti lietuvių tautines dainas, kulinarinį paveldą, norinčiuosius pamokyti turimoje molinėje krosnyje išsikepti duonos, pyrago, kugelio. Arkliais svečius nuvežti į netoli nuo Radviliškių kaimo esantį stumbryną. „Gal Seimas kada nors įteisins ir naminukės gamybą“, - pasvajojo A.Kisielis.
Užimti verslininkai ir ūkininkai Kisieliai randa laiko turiningam laisvalaikiui. Jie patys šoka Truskavo tautinių šokių kolektyve „Vermena“. Liepą, apie šv. Oną, savo sodyboje jau trejus metus iš eilės organizavo duonos kepėjų šventę „Visur duona su pluta“. Per šią šventę pernai, suvažiavus apie pusei tūkstančio svečių iš visos Lietuvos, jie atidarė ir savo sodybos kieme sukurtą skulptūrų parką. Medžio skulptoriaus Eduardo Tito ąžuolinės skulptūros vaizduoja duonos kelią nuo grūdo iki duonos kepaliuko.
