Plungės rajone įsikūrusi bendrovė žinoma savo prekės ženklu LHM, užsiima itin aukštos kokybės medinių namų gamyba ir statyba. Net 95 proc. įmonės produkcijos eksportuojama į Skandinavijos šalių rinkas, daugiausiai Norvegiją. Šiemet Ūkio ministerijos surengtuose šalies įmonių apdovanojimuose „Už nuopelnus verslui“ ši bendrovė buvo įvertinta nominacijoje „Už drąsias investicijas“.
„Jeigu būtume sudarę verslo planą, kaip pataria patyrę verslininkai, bet kokiam idiotui būtų buvę aišku, kad jį įgyvendinti neįmanoma. Bet dabar manau, kad jei tikiesi sėkmės, verslo plano rašyti negali. Turi imtis ir veikti. Jeigu užsibrėži, kad padarysi, taip ir bus. Nes jei pradėsi svarstyti, skaičiuoti, konsultuotis su vadinamaisiais ekspertais, jie greičiausiai pasakys, kad neverta net pradėti“, - kalbėjo bendrovės pardavimų vadovas Laurynas Mitkus. Kartu su gamybos vadovu Nerijumi Eimučiu prisiminę pirmuosius žingsnius versle jiedu šypsosi ir savo užmojus vadina beprotybe.
Dirbti teko naktimis
Abu sutartinai tvirtina – jeigu dabar reikėtų padaryti tai, ką pradėjo prieš dešimtmetį, nė vienas turbūt nesiryžtų.
„O tada viskas atrodė tikrai įmanoma. Reikia pastatyti, vadinasi pastatysim, nemąstėme, ar išeis. Bėgant laikui atsiranda savisaugos jausmas, taip rizikuoti nebegalėtume“, - svarstė vyrai.
Tam, kad įmonė pradėtų veikti sėkmingai ir nešti pelną, prireikė kelerių metų kruvino darbo ir daug kantrybės. Pirmuosius trejus metus abu vaikinai dirbo ir dieną, ir naktį, apie atlygį sau nebuvo nė kalbos – teko glaustis pas tėvus ir nuolat galvoti, kaip uždirbti pinigų skoloms grąžinti.
Laurynas ir Nerijus supranta vienas kitą iš pusės žodžio: „Mes – puikus duetas!”.
Vaikinai susipažino visai netyčia. Iš Jurbarko kilęs Nerijus staliaus amatu susižavėjo dar būdamas paauglys, kai užėjo į nagingo kaimyno dirbtuves. Būdamas penkiolikos, Nerijus pastatė pirmąjį namą. Tai liudija iki šių dienų išlikusi Jurbarko rajono laikraščio iškarpa su rašiniu „Vaikai stato namus“.
„Kai mokykloje prasidėjo darbų pamokos, pasakiau tėvams, kad noriu dirbti su medžiu. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kaimynas stalius matė, kaip blizga mano akys ir sutiko perduoti man savo žinias ir patirtį“, - prisiminė Nerijus.
Verslą pradėjo nuo nulio
Kaunietis Laurynas taip pat jau paauglystėje pajuto savo pašaukimą – jį traukė verslas ir prekyba. Būdamas 25-erių jis susidomėjo rąstinių namų statyba ir susirado tuo metu vienoje įmonėje tokius namus stačiusį Nerijų. Vaikinai teigė nuo pirmųjų akimirkų radę bendrą kalbą ir netrukus nutarė imtis nuosavo verslo. „Nerijus puikiai išmano, kaip pastatyti medinį namą, o mano stichija – parduoti“, - abiejų gebėjimus trumpai apibūdino Laurynas.
Verslą teko pradėti nuo nulio, santaupų nė vienas iš jaunuolių neturėjo, patirties buvo spėję sukaupti nedaug. Nebuvo nei patalpų, nei įrangos, nei darbininkų, tačiau vaikinai drąsiai ėmėsi darbo. Sužinoję, kad rąstiniai namai itin paklausūs Norvegijoje, iškart nusitaikė būtent į šią rinką. Sugalvoję įmonės pavadinimą vyrai ėmė skambinti norvegams ir siūlyti savo paslaugas.
„Pirmiausiai turi rasti klientą, gauti iš jo avansą, tada važiuoji į mišką kirsti rąstų, paskui ieškai, kur juos išpjauti, nes pats neturi, tada veži džiovinti, nes džiovyklos irgi neturi. Galiausiai parsiveži čia ir pradedi statyti pamatus. Bet namą dar reikia įrengti“, - sunkią pradžią prisiminė Laurynas.
Pirtis iškilo per kelias paras
Rasti klientų užsienyje nebuvo lengva. Tačiau vienas klientas netikėtai panoro po mėnesio atvykti apžiūrėti jaunosios įmonės cechą. Tokį pageidavimą telefonu išgirdęs Laurynas puolė skambinti Nerijui į Jurbarką. „Sakau – turime bėdą. Juk norvegas atvyksta apžiūrėti fabriko, kurio nėra! Aš sėdžiu pas uošvius bute, Nerijus kitame mieste, kitame bute sėdi. Per dieną radome užsakymą, gavome avansą, išvykome pirkti rąstų. Viską reikėjo rasti iš karto, šiandien, nes rąstus vien deramai išdžiovinti reikia mėnesio“, - darbo subtilybes aiškino Laurynas.
Rąstus iš džiovyklos parsivežė likus kelioms dienoms iki atvykstant užsakovui. Tam, kad galėtų parodyti bent dalį pastatytos rąstinės pirties, vaikinams teko patiems raitotis rankoves ir stoti prie darbo. Teko triūsti dieną ir naktį.
„Sugebėjome per tas kelias paras padėti pirtelės apatinį vainiką ir dar antrąjį rąstą, kad bent šioks toks vaizdas matytųsi. Atvyko norvegas, parodėme, ką galėjome, bet dar visą pusmetį turėjome su juo palaikyti ryšį, kol įtikinome, kad esame verti užsakymo. Galiausiai užsakymą gavome ir pradėjome naiviai manyti, jog pastačius pirmąjį namą, užsakymai pasipils vienas po kito. Nieko panašaus nebuvo“, - apie, rodos, nesibaigiančius sunkumus pasakojo vaikinai.
Pradžioje jie išsinuomojo nedidelį pastatą Jurbarke, tačiau vėliau persikraustė į Plungės rajoną, Kaušėnų kaimą. Čia išnuomojo dalį buvusio pramoninio pastato ir pradėjo dirbti, nors pinigų vos sukrapštydavo pastato nuomai, kuri tuokart siekė 800 litų. Pradėjo turėdami stogą virš galvos, keletą rankinių įrankių ir didelį norą bei tikėjimą, kad galiausiai jiems pavyks.
Norvegai - išrankūs, bet ne šykštūs
Po pirmosios norvegui pastatytos pirties sekė keli nedideli užsakymai čia pat, Lietuvoje, kol pavyko rasti daugiau klientų užsienyje. 23 ir 25 metų vaikinai daugeliui atrodė nepatikimi, teko dirbti dvigubai sunkiau, kad įrodytų esą verti pasitikėjimo. Jiedu nuo pirmos dienos sutarė, kad dirbs kitaip nei daugelis tokio pobūdžio Lietuvos įmonių – klientams siūlys tik aukščiausios kokybės gaminius.
„Leisdavome sau atsisakyti užsakymų, jei klientas, tarkime, pasakydavo, kad dėtume nedžiovintus rąstus vietoj sausų. Nenorėjome sukčiauti ir pataikauti klientams, siūlydami produktą, kuris dabar gal ir atrodo gerai, tačiau kiek laiko tarnaus, nežinia“, - savo darbo filosofiją dėstė įmonės įkūrėjai.
Įrodyti, kad dirba kokybiškai ir gerai, jiems prireikė ne vienerių metų.
Vyrai teigė sąmoningai pasirinkę Skandinavijos rinką. „Lietuviai nori pigiai ir gerai, o taip nebūna. Jie dažniausiai nusiperka pigų, bet prastą gaminį. Lietuvis neklausia, kaip statai, kokias medžiagas naudoji, kaip vyksta procesas, juos domina tik kaina. O norvegas žiūri, kas tu, ką esi savo šalyje nuveikęs, tik tada klausia, už kiek pastatysi namą. Jeigu jo kaimynas pasakys, kad šie vyrai statė gerai, iškart sutiks. Norvegui kas nors būtinai turi patvirtinti, kad tu geras, kitaip juos įtikinti neįmanoma“, - aiškino Laurynas.
Pavyko pranokti norvegus
Dabar LHM prekinis ženklas gerai žinomas Norvegijoje, ypač tiems, kurie vertina kokybišką ir ilgaamžį gaminį. Šiemet įmonės pardavimai sieks jau 13-14 mln. litų.
Bendrovės vadovai neskaičiuoja, kiek tiksliai namų Norvegijoje jau pastatė, tačiau netrukus šis skaičius turėtų pasiekti tris šimtus.
Vienas rąstinis arba karkasinis medinis poilsio namas, kurio plotas vidutiniškai siekia 100-120 kv m, kainuoja apie 120-130 tūkst. eurų. Tokia kaina pasiturintiems norvegams, norintiems kalnuose turėti patogų ir jaukų namelį poilsiui, neatrodo bauginanti.
Lietuviai didelį dėmesį skiria naujų išorės dizaino, apdailos sprendimų paieškai. Dėl išskirtinių puošybos detalių įmonės pastatyti namai skiriasi nuo norvegiškų.
Įmonė galiausiai nusprendė suburti visų grandžių meistrus ir namą ne tik pastatyti, bet ir visiškai įrengti. Šiuo metu Norvegijoje dirba aštuonios darbininkų brigados – nuo stogdengių iki plytelių klojėjų. Jie vienu metu stato ir įrenginėja vieną arba du namus.
Dešimtmetį atšventė džiugiai
Bendrovės vadovai apsisprendė toliau verslą vystyti pasitelkiant partnerius Norvegijoje, tad patys užsiima tik gamyba ir tiekimu, o klientų paieška ir užsakymais rūpinasi norvegai.
L.Mitkus ir N.Eimutis pripažino, kad išlaikyti gerus darbuotojus nėra lengva, kai daugelis kitų įmonių darbininkų, pramokę amato, susivilioja norvegų pasiūlymais dirbti jiems.
„Tačiau mes, rodos, radome būdą. Jeigu jau pavyksta rasti gerą specialistą, jo nepaleidžiame, stengiamės užtikrinti kuo geresnes darbo sąlygas, mokėti jo vertą atlyginimą. Mums svarbu, kad žmogus jaustųsi komandos dalimi, todėl niekada nepabrėžiame, kas vadovas, o kas pavaldinys, mums tai svetima“, - tikino verslininkai.
Pirmąkart cechą išvydę nauji darbuotojai apstulbsta – patalpos gerai apšviestos, jaukiai įrengtos, veikia naujausia ventiliacijos įranga. Medis apdirbamas naudojant geriausia šiuo metu pripažįstama vokiška įranga.
„Mes esame atviri ir norime paraginti pas mus atvykti moksleivius, studentus – visus, kuriems ši veikla įdomi. Kas žino, gal vienas kitas jaunuolis užsidegs noru imtis namų statybos. Lietuvoje turime problemą -baigę mokyklą jaunuoliai nežino, kuo nori būti, nes aplink mato tik teisininkus, medikus ir vadybininkus“, - kalbėjo L.Mitkus.
Birželį sukako dešimt metų nuo tada, kai į Norvegiją iškeliavo pirmoji pastatyta rąstinė pirtis. Neseniai įmonė išplėtė savo gaminių asortimentą ir pradėjo gaminti nestandartinius baldus, laiptus.
„Nė vienas darbininkas mums negali pasakyti kažko, ko mes nesuprastume, nes viską nuo pradžių žinome, savo rankomis išbandėme ir išmokome. Tai svarbiausias dalykas versle. Jeigu nesi profesionalas, jei darbas nepatinka, akys nežiba – nieko nebus“, - sėkmės paslaptį atskleidė verslininkai.
