Nuo 16 metų viešojo maitinimo įstaigose, viešbučiuose dirbanti Inga pasižymėjo kaip stropi, pareiginga ir labai darbšti mergina. Kiekvieną vasarą sulaukdavo skambučių iš verslininkų su prašymu padirbėti, tad pačiai merginai darbo ieškotis beveik nereikėjo. Tačiau meniškos sielos Inga nesitenkino padavėjos, kambarinės ar valytojos darbu.
Mažeikiuose gimusi ir užaugusi Inga įstojo į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą, ten studijavo drabužių dizainą. Dar studijuodama mergina suprato, kad tai – per plati sfera, o patinkančios drabužių dizaino nišos nerado. „Jaučiau, kad drabužių nekursiu“, – tikino Inga.
Studijų metu į Vilnių persikėlusi mergina įsidarbino padavėja. Darbas Ingai buvo reikalingas, kad pragyventų, o studijos – tik antraplanis užsiėmimas, kuris suteikė kūrybinių žinių ir nuostabius studentavimo metus.
„Dabar aukštojo mokslo diplomas paglosto širdį, kai kas apie tai paklausia. Tačiau diplomo labiau reikėjo ne man, o mano mamai“, – sakė ji.
Pinigai laimės nesuteikė
Supratusi, kad dirbdama restorane išmokti gali nebent panešti daug lėkščių vienoje rankoje, Inga metė darbą. Ir metė tada, kai uždirbo daugiausia pinigų. Tie pinigai jai laimės neatnešė.
Per kelias dienas 400–500 litų uždirbdavusi Inga pinigų stygiumi nesiskundė ir pirkdavo įvairiausius niekučius. Mat žinojo, kad vėl tiek užsidirbs. O galvoje kirbėjo mintis, kad gyvenime taip nieko vertingo ir neturės. „Supratau, kad man nepatinka gyvenimas be iššūkių“, – pasakojo ji.
Metusi padavėjos darbą, Inga skaičiavo kiekvieną centą ir troško surasti veiklą, kuri jai atneštų laimę. Parduotuvėje pamačiusi knygą apie muilo gamybą namuose Inga nedvejodama ją nusipirko. „Kodėl man neišsivirus muilo?“ – pagalvojo Inga. Jau po pirmo bandymo mergina suvokė, kad tai bus jos gyvenimo būdas. „Aš niekada nebuvau patyrusi jausmo, kad veikla mane šitaip įtrauktų“, – prisiminė mergina.
Apie verslą – iš lūpų į lūpas
Pradėjusi virti muilą mergina kaskart sulaukdavo prašymų iš artimųjų pagaminti jo dovanoms ar asmeniniam naudojimui. Susižavėję tik iš natūralių medžiagų gaminamu rankų darbo muilu, žinią apie muiladarę ėmė skleisti iš lūpų į lūpas. Pajutusi natūralaus muilo poreikį Inga suprato, kad muilo gamyba gali būti jos svajonių veikla ir galimybė užsidirbti. Žinoma, artimieji į tai žiūrėjo skeptiškai. „Muilas... nelabai perspektyviai atrodo“, – artimų žmonių reakciją prisiminė Inga.
Tačiau atradusi savo pašaukimą, mergina ne juokais užsispyrė: „Mano tikslas buvo įrodyti sau ir aplinkiniams, kad galiu užsidirbti gamindama muilą“, – sakė ji. Nebijodama finansinio nestabilumo, aplinkinių apkalbų ir rizikos, Inga šių metų vasaros pabaigoje oficialiai atidarė natūralaus muilo namus „Muilinė“. Tačiau iki oficialaus atidarymo jos laukė sunkus kelias.
Pati pradžia – be paskolų
Už paskutines santaupas išsinuomojusi gamybines patalpas ir nusipirkusi reikiamą įrangą, Inga įgyvendino savo norą – gaminti muilą legaliai, nesislepiant nuo mokesčių valstybei. „Norėjau, kad sutikusi žmones galėčiau drąsiai žiūrėti jiems į akis“, – sakė verslininkė.
Kartu su gyvenimo draugu Ugniumi Aukštakiu bendrą šeimos lizdą kurianti Inga prisiminė, kad pačioje pirmojoje „Muilinės“ atidarymo stadijoje teko atsisakyti visko, ką turėjo dirbdama kitiems ir gaudama pastovų atlygį. „Pagalvodavau, kad reiktų naujos striukės ar nusipirkti geresnio maisto. Bet reikia ir šaltalankių aliejaus muilo gamybai. Tuoj pat suprasdavau, kad pavalgysim bulvių, o sena striukė dar visai gerai atrodo“, – su šypsena pasakojo Inga.
Tam, kad be jokių paskolų ar didelio kapitalo muilo gamybos verslas pačioje pradžioje nežlugtų, Inga savaitgaliais dirbdavo Trakuose esančiame restorane. Be jokių laisvų dienų ištisus metus dirbusi Inga žinojo, kad papildomas darbas padės greičiau atsistoti ant kojų. „Man tai buvo geras stimulas, nes žinojau, dėl ko aukoju savaitgalius“, – tikino verslininkė. Ten uždirbtus pinigus Inga investuodavo į muilo gamybą.
Inga džiaugiasi, kad prie muilo verslo labai prisideda jos draugas Ugnius, jis gamina reklaminius stendus, atlieka ūkio darbus muilo dirbtuvėse. Tačiau įmonės administraciniais reikalais, reklama ir muilo gamyba užsiima tik pati Inga.
Laimei, padidėjęs užsakymų kiekis Ingą privertė atsisakyti papildomo darbo. „Kalėdos ne už kalnų. Jei nespėsiu pagaminti užsakymų, pelningiausias metų laikas nueis šuniui ant uodegos“, – sakė ji.
Konkurenciją pajuto netrukus
Sklandžiai ir laiku savo verslo planą vykdanti verslininkė kol kas rimtų konkurentų neturi. Natūralų rankų darbo muilą gaminančių verslininkų Lietuvoje nedaug. Dauguma jų savo produkciją parduoda tik mugėse.
Vis tik pajusti konkurentų nepasitenkinimą Ingai teko. Viename internetiniame portale neaiškiomis aplinkybėmis dingo visa informacija apie „Muilinės“ veiklą. Be to, panaikintas internetinis jos muilo gerbėjų sąrašas.
„Kad išliktum ir įgyvendintum savo tikslą, turi kovoti ir nenuleisti rankų“, – tikino ji, privertusi portalo vadovybę grąžinti pradangintą informaciją.
Platins prekybos centruose
Verslo subtilybių niekada nesimokiusi Inga tobulina savo žinias skaitydama informaciją internete ir knygose. „Žinau, kad galiu išmokti, ir noriu pamatyti, kiek aš galiu“, – užsispyrimą mokytis verslo vingrybių rodė Inga.
Kitų metų pradžioje jaunoji verslininkė žada vykti į muiladarystės tobulinimosi kursus Didžiojoje Britanijoje.
Tačiau dabartinis artimiausias jos tikslas – pristatyti savo produkciją į didžiąsias šalies parduotuves ar net užsienio prekybos centrus, o ne tenkintis pavieniais užsakymais ar prekyba mugėse.
Vis tik milžiniško muilo gamybos cecho savo versle Inga nemato. „Aš noriu užsiimti kūryba“, – tikino ji. Inga džiaugiasi nesenai pradėjusi bendradarbiauti su dizainere Julia Janus – kuria jos mados namų linijai skirtus muilus.
Šeimos tragedija nesutrukdė
Vos pradėjusi oficialią „Muilinės“ veiklą, Ingą sukrėtė netektis šeimoje. Nuo sunkios ligos mirė jos tėtis. Verslą pradėjusi mergina negalėjo palūžti. Šeimoje liko mama ir jaunesnis brolis. „Dabar stengiuosi ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų“, – sakė Inga.
Prieš pat mirtį Ingos tėtis pasidžiaugė, kad dukra išdrįso ieškoti laimės. Net gulėdamas ligos patale tėtis stengėsi padėti, kiek galėjo. „Kartą žvelgdama banko paslaugų išklotinę pamačiau, kad pirmąjį pavedimą už muilo laboratorijos patalpų nuomą man pervedė tėtis“, – prisiminė ji. Kaip sakė Inga, savo tėtį ji visuomet jaučia šalia, kaip angelą sargą.
Dabar Inga džiaugiasi, kad išdrįso priartėti prie savo svajonės. Prieš metus nekreipusi dėmesio į tai, ką sako aplinkiniai, ir pradėjusi savo verslą, Inga supranta, kad uždirbta pinigų suma priklauso tik nuo įdėto darbo ir pastangų: „Dabar esu laisva ir žinau, kad manęs gali laukti milijonai.“
