Pagautas idėjos, Claudio metė kitus darbus, metus kūrė prisiglaudęs kavinėse, ir, beje, išsiskyrė su mergina, dėl kurios viskas prasidėjo. Užtat dabar projektas „Bliu Bliu“ traukia investuotojus, sulaukia padėkų iš viso pasaulio, pateko tarp 15 geriausių Lietuvos startuolių, kurie spalį keliaus po pasaulį, tad gali savo kūrėją paversti turtuoliu. Ir už visa tai Claudio dėkingas Vilniui ir Lietuvai, kurią vadina geriausia šalimi.
Kai pamačiau jį startuolių „Roadshow“ pristatyme, kur 21 geriausias Lietuvos projektas rungėsi dėl vietos keliauti pas investuotojus į Stokholmą, Tel Avivą, Berlyną ir Londoną, nebuvo jokių abejonių – šitas vyras keliaus. Ir ne tik ten – kur kas toliau.
Jei daugeliui kitų startuolių teko kautis su lietuvišku kuklumu, Claudio Santori kalbėjo itališkai daug, vakarietiškai pasitikėdamas savimi, lietuviškai išmanydamas reikalą ir amerikietiškai žinodamas, ko nori.
Manote, italai moka kabinti makaronus merginoms, tad ir komisijas žavėti jiems lengviau? Tačiau grįžęs namo pirmiausia išmėginau būtent jo programą „Bliu Bliu“ ir po pusvalandžio jau supratau pirmąjį anekdotą apie policininkus itališkai!
Supratau, kad minėdamas vieno žmogaus padėką, kurioje tas rašė, kad dvi savaites pasimokęs „Bliu Bliu“ pradėjo suprasti, ką kalba arabų televizija, C.Santori nemelavo. O ir perdėtu itališkumu du aukštuosius išsilavinimus (beveik) turinčio Claudio neapkaltinsi – juk kadaise iš Romos jis pabėgo neapsikentęs tautiečių neveiklumo.
O merginoms mokytis lengviau!
„Romoje įgijęs ekonomikos magistro išsilavinimą studijavau dar ir viešuosius ryšius, tačiau magistro nebegavau – tiesiog nebegalėjau ištverti gyvenimo ten ir nesulaukęs egzaminų išvykau.
Italijoje visi daug kalba ir niekas nieko nedaro. Juokinga, kai ir dabar, praėjus keleriems metams, nuvažiuoju namo ir, sutikęs tuos pačius žmones, klausausi tų pačių jų skundų, kuriuos girdėjau prieš metus, dvejus, trejus. Jie skundžiasi, tačiau per tą laiką net telefonu niekur nepaskambino, kad pamėgintų savo problemą išspręsti“, – emigracijos iš gimtinės priežastis nurodo žaviai besišypsantis vyrukas.
Išvažiuoti jam padėjo ne ekonomisto diplomas ir ne polinkis dirbti valytoju žuvies fabrikuose. Tuo metu Claudio jau puikiai programavo interneto svetaines ir vykdė užsakymus, gaunamus iš viso pasaulio, tad galėjo sėkmingai dirbti bet kur.
„Mane tėvas labai skatino domėtis kompiuteriais. Būdamas dešimties jau turėjau „Commodore 64“ po to – „Sinclair ZX“. Vietoj atminties diskų - magnetofono kasetė, čirpimas, bet tuomet tik žaidžiau. HTML programavimu susidomėjau 1997 m., pamėginau ir supratau, kad nieko nemoku.
Lankiausi pokalbių svetainėse ir vis mėginau mokytis. Bet tie programuotojai bjaurūs – vyrų nieko nemoko. Tuomet apsimečiau mergina Klaudija. Sukūriau pseudoportretą („avatarą“) iš manga animacinio filmuko ir visi pasidarė tokie paslaugūs.
Kelis mėnesius noriai atsakinėjo į kvailiausius klausimus, mokė, patarinėjo, kvietė į pasimatymus, net tekėti siūlė. Įtariu, sudaužiau ne vieną širdį, kai, pajutęs, kad jau kažką suprantu, panaikinau savo paskyrą“, – juokiasi Claudio.
Išmokė, matyt, tikrai neblogai. Nes kurį laiką rašęs savo tinklaraštį apie kompiuterinius žaidimus, staiga sulaukė skambučio iš užsienio – pasirodo jo tinklaraštis paieškos sistemoje buvo rodomas antru numeriu, todėl atsirado susidomėjusių, prašančių sukurti kažką panašaus.
„Net pats nustebau, kad kažkas pavyko. Paėmiau užsakymą ir po truputį pradėjau kurti svetaines“, – sako darbštusis italas.
Neitališko italo nuotykiai šiaurėje
Išvykęs iš namų, apsilankęs JAV, šiek tiek pasimokęs anglų kalbos Londone, C.Santori 2006 m. įsikūrė Suomijoje. Tik pats nenumatė, kad pabėgus iš šalies, kur visi tik kalba, bet nieko nedaro, į šalį, kur visi tik daro, bet nieko nekalba, pasijus nejaukiai.
„Suomijoje turėjau darbo, gyvenau normaliai, ten labai saugu, o kainos negąsdino. Tačiau aš nemoku būti tokioje ramybėje. Jie visai nekalba! Kartą penkias valandas važiavau mašina su suomiais. Nagi, pagalvojau, patylėsiu ir aš – įdomu, kada jie prabils. Per visą kelionę niekas nepratarė nė žodžio!
Įsivaizduoji, mergina tau pasako „aš tave myliu“ ir po to penkerius metus nė karto to nepakartoja! Paklausi, kodėl, o ji atsako: „Taigi, jau sakiau. Nuo to laiko niekas nepasikeitė, tai kam kartotis?“ – neliko sužavėtas suomišku temperamentu italas.
Kai iš nuobodulio pradėjęs šokti lindihopą viename vakarėlyje susipažino su ten pat šokusia lietuvaite, Claudio jau buvo apsisprendęs išvykti kažkur kitur. Tik svarstė, kas geriau – Vokietija, Ispanija ar Lietuva.
„Toji pažintis dilemą išsprendė. Italijoje mirė tėvas, nutariau vėl kažką keisti gyvenime ir 2011 m. persikrausčiau į Vilnių. Man Lietuvoje labai patinka, nes čia žmonės ir kalba, ir daro. Buvau Taline ir Rygoje, tačiau tie miestai man pasirodė netikri – kaip atrakcija, kur viskas pašvęsta tik turistams.
Vilnius – gyvas. Čia gatvėje pilna lietuvių, visi kalba angliškai, kiekvieną dieną einu pėsčias iš Šeškinės į centrą, o naktį – atgal, ir man neatsibosta“, – džiaugiasi savo pasirinkimu C.Santori.
„Bliu Bliu“, arba kodėl mama geriau už mokytoją?
Idėja kažkaip pagerinti kalbų mokymosi procesą Claudio aplankė iškart atvykus į Lietuvą ir pamėginus mokytis lietuviškai. jis teigia supratęs, kad lankomi kalbų kursai neefektyvūs ir neįdomūs, moko ne nuo to galo ir visiškai nepadeda susikalbėti su žmonėmis.
Išmėginęs mokymosi kursus kompaktinėse plokštelėse, virtualias pamokas ir net prašęs mokyti kalbėti savo merginos, jis taip ir nesuprato, kodėl visi kalbos moko išplėštomis iš konteksto frazėmis, pradeda nuo gramatikos taisyklių arba verčia pasijusti nelabai protingu mažyliu, versdami skiemenimis kartoti istorijas apie kamuolį ir olą.
„Pagalvojau, kad kažkas yra ne taip, jei mažas vaikas išmoksta kalbą per porą metų, o aš, protingas suaugęs išsilavinęs žmogus, jos niekaip neperprantu. O kas ne taip? Labai paprasta – nes mažą vaiką mama kalbos moko ne versdama žodžius, o tiesiog kalbėdama ir aiškindama juos judesiais, rodomais daiktais, kontekstu.
Maži vaikai pirmiausia išmoksta suprasti, po to kalbėti, vėliau skaityti ir galiausiai rašyti. Kai moko kalbos suaugusius, juos pirmiausia moko skaityti ir rašyti, po to kalbėti, o suprasti dažnai tenka išmokti patiems“, – pradėjo aistringai dėstyti savo paslaugos idėją C.Santini.
Iškart aišku – tai jo arkliukas, apie kurį gali kalbėti amžinai.
„Italijos mokyklose vaikai mokosi anglų kalbos. Ir niekas neišmoksta nė žodžio! Jie dažnai žino gramatiką, gali paskaityti, tačiau visiškai nesupranta, ką girdi. Nes pas mus visa televizija yra italų kalba, praktikuotis nėra kur, o net išvažiavę tobulintis į kokį Londoną būna apsupti draugų, tad nieko neišmoksta.
Kai lankiau suomių kalbos kursus, buvau gerokai nustebintas – aš, žmogus su beveik dviem aukštaisiais išsilavinimais, tik pramokau kelis žodžius, o iš Somalio atvykę juodadarbiai per tą laiką išmoko kalbėti.
Netrukus supratau, kodėl. Tiesiog aš moku angliškai ir man tos suomių kalbos nelabai reikėjo, o somaliečiai nesuprato nė žodžio, tad buvo priversti išmokti greitai.
Taigi, Lietuvoje sugalvojau sukurti tokią mokymosi programą, kuri suaugusiam žmogui kalbą pateiktų panašiai, kaip vaikui, tačiau per suaugusiam įdomias temas. Juk daug greičiau išmoksi kalbą ne kartodamas „aš esu, tu esi“, o klausydamas anekdotų apie blondines.
Be to, taip išmoksi tikrą, kasdien reikalingą kalbą, o mokymosi procesas bus kur kas linksmesnis, ne akademiškas ir migdantis“, – apie „Bliu Bliu“ idėją pasakoja Claudio.
Sunkus startuolio kelias
Pradžioje ši idėja virto tikru prakeiksmu. Apsėstas kūrybinės aistros ir pradėjęs kurti tokios programos algoritmą, Claudio metė visus kitus darbus. Netrukus, neapsikentusi ištisomis naktimis kažką dirbančio ir nieko neuždirbančio vyro, jį paliko ir toji, dėl kurios viskas prasidėjo.
„Neturėjau nieko. Sėdėjau su kompiuteriu kavinėse ir toliau dirbau. Juk ši idėja laikėsi tik ant manęs, nebegalėjau jos apleisti, kitaip būtų mirusi. O pats buvau jos užvaldytas. Dirbau neturėdamas jokio supratimo apie tai, kas yra startuoliai, kaip jie veikia, kaip rasti investuotojų, ką sudominti.
Keisčiausia, kad iškart po to, kai mane paliko mergina, sulaukiau pirmojo investuotojo. Išdėsčiau, ką kuriu ir kokių tikslų siekiu vienam pažįstamam italui, kuris kaip tik gyveno Danijoje ir kankinosi mokydamas danų kalbos, ir jis man tiesiog davė 5 tūkst. eurų.
Paprasčiausiai patikėjo ir davė. Už tai dabar jam priklauso 2 proc. „Bliu Bliu“ akcijų, o aš tuomet įsitikinau, kad visai neprastai moku savo idėją pristatyti“, – pirmąjį sėkmės blyksnį prisimena vyriškis.
Pinigų nepakako net įmonei įsteigti, tačiau padėjo šiek tiek pasireklamuoti ir netikėtai atsirado investuotojas – „Verslo angelas“. Kas nežinote, taip vadinami neformalūs investuotojai, drįstantys investuoti į rizikingos naujos įmonės steigimą, tapdami jos dalininkais.
„Gavus pinigų pagaliau buvo galima pradėti dirbti iš peties. Susiradau gerą komandą, susipažinome, supratome vienas kitą ir dirbame kartu. Balandžio mėnesį paleidome pirmąją „Bliu Bliu“ mokymo programos versiją, kurią nuolat tvarkome.
Aš nebeprogramuoju – tai man jau per sudėtingas lygis. Taigi tapau tokiu vertintoju ir kalbėtoju – stengiuosi, kad viskas, ką darome, būtų suprantama paprastam žmogui. Pradžioje toji mūsų programa rodė vien klaidas, tačiau nuolat taisome ir vartotojams ji, atrodo, patinka.
Prisijungęs žmogus pradžioje skaito sakinius ir žymi žodžius, kuriuos jau supranta. Taip programa mokosi ir nustato, kiek jis pažengęs. Mokantis parenkami įdomūs tekstai, vaizdo medžiaga, garso failai, kurie atitinka mokėjimo lygį.
Juk kur kas lengviau sporto mėgėjui mokytis kalbos klausant žinių apie futbolą ar krepšinį, negu vadovėlyje skaitant apie Petriuką ir kamuoliuką. Beje, ir lietuvių kalbos geriau mokytis anekdotais apie Petriuką – jie suprantami, žmogus gali pats nuspėti nežinomo žodžio reikšmę.
Geriausia yra tai, kad sukurtas algoritmas leidžia mokyti net tų kalbų, kurių patys nemokame. Neseniai paleidome farsi kalbą. Aš pats nežinau, kas tai, tačiau sulaukėme padėkos, kad mes padėjome susišnekėti“, – džiaugiasi idėjos autorius.
O pasiekimai ne tokie ir prasti. Pasaulyje „Bliu Bliu“ jau naudojasi 20 tūkst. žmonių, kurie čia mokosi 75 kalbų (gal jau daugiau – kiekvieną dieną mokomų kalbų skaičius auga).
C.Santori nuolat sulaukia naujų padėkos laiškų ir prisijungimų. Nors kol kas nenumatyta jokių privilegijų tiems, kas už mokslą susimoka, jau dabar keli šimtai žmonių tiesiog savo noru moka simbolinę 10 eurų sumą.
„Rugsėjį paleisime antrąją, kur kas tobulesnę, programos versiją. Bus daugiau interaktyvumo, daugiau garso ir vaizdo medžiagos. Mūsų tikslas yra mokyti žmones ne iš rašto, o gyvo kalbėjimo. Todėl skatiname įrašyti vienos ar kitos frazės tarimą gimtąja kalba ir taip padėti besimokantiems draugams.
Dabar atėjo laikas augti, todėl ir keliausime į „Roadshow“, kad kuo daugiau žmonių apie mus išgirstų. Juk kuo daugiau kiekvienoje šalyje bus besinaudojančių šia programa, tuo ji taps tobulesnė“, – jau stodamiesi užbaigėme pokalbį su Claudio.
O tai kur mergina?
Laimingai istorijos pabaigai reikia meilės? Na, pirmiausia istorija dar nesibaigė, o tik pradeda prasidėti. Antra – mergina jau yra. Claudio Santori prisipažino, kad susitikinėja su kita lietuvaite, tik labai baiminasi, kad per visas keliones ir ji gali neatlaikyti.
„Man jau 36 metai. Lyg ir būtų metas vesti, vaikų susilaukti“, – nutęsia vyras.
Tik, štai, klausimas, ar pavyks. Jei šis projektas įsibėgės tiek, kiek planuojama, Claudio su komanda, sako, bus priverstas kraustytis į San Fransiską (JAV) – ten kur kas geresnė aplinka vystyti tokį verslą, sukaupta daugiau žinių, kaip ir ką reikia daryti ir t.t.
O kur jūs rasite lietuvaitę, kuri norės išvažiuoti iš nuostabiausios savo gimtos šalies į kaži kokią Ameriką?
Claudio tik nusiskundė, kad nesupranta, kodėl Lietuvos startuoliuose tiek mažai merginų. Ir tai pastebėjo ne vien jis. Negi lietuvaitės nemoka vytis nepasiekiamų, todėl viliojančių ir įmanomų svajonių?
