Dabar S.Račys gali papasakoti dar daugiau, tik istorijos - ne tokios baisios kaip apie Kauno banditus. Tarptautinės kategorijos arbitru šiemet tapęs jaunas vyras daugiausia įspūdžių parsiveža iš kelionių.
„Savaime suprantama, kad vos įgijusio tarptautinę kategoriją arbitro niekas iškart nesiunčia į olimpines žaidynes ar pasaulio vyrų krepšinio čempionatą“, - konstatuoja S.Račys.
Jis džiaugiasi, kad pirmaisiais metais sulaukė kvietimų teisėjauti universiadoje Kazanėje ir Europos jaunių iki 16 metų čempionate Kijeve. Abu turnyrai lietuviui paliko gerą įspūdį. Tik apgailestauja, kad Lietuvos komandos ir universiadoje, ir jaunių čempionate pasirodymą baigė gana anksti ir dėl medalių nekovojo. Tarptautinėje krepšinio arenoje S.Račys dirba ne kaip Lietuvos, o kaip Švedijos arbitras.
Augo kartu su krepšinio talentais
Krepšinio teisėju kaunietis nusprendė tapti būdamas keturiolikos. Laikais, kai Kauno „Žalgiris“ laimėjo Europos krepšinio taurę, o po to ir Eurolygą. „Paauglystėje dvejus metus lankiau krepšinį. Kai sužinojau apie Raimundo Barausko jaunųjų krepšinio teisėjų mokyklą, nusprendžiau išbandyti jėgas ir pakeisti poziciją“, - pradžią prisimena rudenį 30-metį švęsiantis S.Račys.
Teisėjaudamas jis aplankė kone visas Kauno mokyklas, matė, kaip pyksta į krepšį nepataikęs Linas Kleiza ar pražangą gavęs Jonas Mačiulis. Matė ir talentų, iš kurių treneriai tikėjosi labai daug, bet... mokykloje po krepšiais karaliavę ar tritaškius smeigę perspektyvūs jaunuoliai į vyrų krepšinį neįžengė.
S.Račio klasės draugai galėjo įsitikinti, kaip stipriai ausį rėžia švilpukas „Fox“, kurį naudoja garsiausi pasaulio arbitrai. Lietuvių kalba ar matematika nebuvo mėgstamiausios S.Račio pamokos, užtat jis kruopščiai skaitė krepšinio taisyklių knygelę, kuri storiu primena Lietuvos Konstituciją. Atrodo paprasta, tačiau taisyklių interpretacijų - gyva galybė. Ne vienerius metus po Eurolygos rungtynių Saulius savo bendraklasiams aiškindavo, kad „teisėjas buvo teisus“, nors visi aplink putodavosi, jog „Žalgiris“ pralaimėjo dėl kelių neužfiksuotų pražangų ar per vėlai numušto kamuolio, kuris leidosi į krepšį.
Po mokyklos vaikino laukė ne Švedija, kur jau gyveno vyresnioji sesuo, o linksmieji Nyderlandai. Susigundęs darbu keliaujančiame atrakcionų parke S.Račys išbandė ne tik įvairiausias sūpynes ir siaubo kambarius. „Tie keli mėnesiai buvo pašėlę, - užsimena jis ir priduria. - Nusprendžiau grįžti, nes supratau, kad linksmybės amžinai nesitęs. Olandijoje mačiau ne vieną pavyzdį, kai brandaus amžiaus žmonės vis dar siekia būti kaip paaugliai, vartoja kvaišalus, žaloja save ir iš šono atrodo apgailėtinai“.
Krepšinio arbitrai - lyg enciklopedijų lentyna
Kita lietuvio kelionė svetur buvo į Stokholmą. Švedijos sostinėje S.Račys ieškojo ne šėlionių, o darbo. Taip pat netrukus susikūrė galimybę Lietuvoje įgytą arbitro patirtį perkelti į švedišką krepšinio salę.
Švedijoje S.Račys nėra išskirtinis svetimšalis arbitras. Šios šalies krepšinio čempionate jam tenka dirbti su kolegomis, kurie kilę iš Serbijos, Kroatijos, net Sirijos. „Todėl po rungtynių apie konfliktą Sirijoje sužinau daugiau negu pažiūrėjęs Švedijos televizijos žinias. Be to, daugumai kolegų teisėjavimas yra tik papildomas užsiėmimas, o jų profesijos - pačios įvairiausios“, - teigia pašnekovas.
Jis gerai žino, kokias teises ir pareigas Švedijoje turi automobilių vairuotojai, nes keli jo kolegos dirba policijoje. Jis žino, kuriose Švedijos vietose slepiasi geriausi restoranai, nes vienas jo kolega - prisiekęs gurmanas. Jis žino, kaip vyko Jugoslavijos karas, nes daug laiko praleidžia su žmonėmis, kurie viską matė savo akimis.
Pažintys, geras kalbos mokėjimas, šeima ir gyvenimo patirtis - S.Račys neslepia, kad Švedijoje jaučiasi gerai. Šypsosi, kai svečiai iš Lietuvos ima versti švediškas kainas į litus. Ir visada parodo „Ericsson Globe“ areną, kurioje Lietuvos krepšinio rinktinė 2003 metais tapo Europos čempione.
Nemėgsta suktybių
Stokholme S.Račys kartu su broliu Aurimu kuria savo verslą. Nors mokesčiai dideli, lietuviai nepyksta, nes savivaldybė ar valstybė gyventojams taip pat yra dosni. „Aš suprantu, kad valstybė daug pinigų susigrąžina per mokesčius, tačiau ji daug ir skiria. Pavyzdžiui, savivaldybė kokiai nors statybų bendrovei duoda daug uždirbti, tačiau po to valstybė daug ir susigrąžina“, - dėsto verslininkas. S.Račio įmonė užsiima daugiausia elektros instaliacijos darbais.
Pats jis be vargo namuose pakeistų rozetę ar išvedžiotų laidus daugiaaukščiame name. Verslininkas prižiūri, kaip dirba jo komandos, planuoja darbus ir daug laiko skiria dokumentų tvarkymui. Jis teigia pakankamai prisiklausęs apie lietuvių „susprogdintas firmas“ - verslus, kurių savininkai piktnaudžiauja lengvatomis, lieka skolingi, sukelia tyčinį bendrovės bankrotą, o vėliau pakyla kaip feniksai.
Todėl ir sau, ir savo komandai S.Račys yra griežtas. Jis puikiai išmano visus darbų saugos reikalavimus ir neleidžia, kad kuris nors iš jo darbuotojų nepaisytų taisyklių - visai kaip krepšinio aikštėje. Ar ypač geras elektrikas, ar nuostabus vidurio puolėjas - S.Račys nė vienam nenuolaidžiaus. Jo nuomone, kiekvienas profesionalas turi jausti ribas ir suvokti, dėl ko dirba - ar kovodamas po krepšiu aikštėje, ar garaže vedžiodamas laidus. Būti geru arbitru - taip pat nelengva.
Visą vasarą S.Račys lieja prakaitą didindamas savo ištvermę. Specialiai tam net nusipirko dviratį su visa ekipuote. Jis įsitikinęs: jeigu nejudėsi, prieš sezoną arbitrų fizinio pasirengimo testą išlaikyti bus velniškai sunku. „Žinoma, jeigu nori per sezoną gauti teisėjauti 5 menkos reikšmės rungtynėms, gali vasarą sėdėti prie ežero, kepti šašlykus ir siurbti alų. Bet jeigu žinai, kad nori kai ko daugiau...“, - atrodo, kad alaus pilvukas nėra Švedijoje gyvenančio lietuvio prioritetas. S.Račys pripažįsta, kad nori būti geriausias ir ateityje dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos nekeikia
Mat vien šiųmetė universiada S.Račiui paliko didelį įspūdį. „Tai buvo įspūdingas masinis sporto renginys. Galiu tik įsivaizduoti, kaip iš arti atrodo olimpiada. Nors kolegos sakė, kad rusai Kazanėje šią vasarą pasistengė net labiau negu Londonas pernai. Tuo lengva patikėti, žinant, kad renginiui saugoti iš visos šalies į Kazanę atvyko apie 100 tūkstančių policijos pareigūnų, ir dauguma jų buvo apgyvendinti laivuose Volgos upėje“, - pasakoja pašnekovas, mėgstantis stebėti įvairias sporto varžybas.
Tačiau kad ir kokie įspūdingi viešbučiai, priėmimai ir rungtynės būtų, S.Račys visada pasiilgsta šeimos ir ilgai neklajoja po užsienio miestų gatves - namuose jo laukia žmona Vaida ir metų dar neturinti dukra Adelė. Jeigu geras oras, visi drauge traukia į parką. Vaida taip pat gerai moka švedų kalbą. Psichologijos studijas Lietuvoje baigusi mergina Švedijoje dirbo ne vieną darbą, kuriame galėjo pritaikyti savo žinias. Teko dirbti ir su autistais, ir sporto klube prižiūrėti sportuojančių moterų vaikus. Dabar ji augina savo atžalą.
V.Račė savo kailiu jaučia Švedijos socialinės politikos pranašumus ir trūkumus. „Vien tai, kad moterys į sporto klubą ateina su kūdikiais ir juos porai valandų gali palikti specialioms darbuotojams, nemažai pasako“, - dėsto Vaida. Tačiau nei ji, nei jos vyras Saulius nėra iš tų, kurie pajutę švedišką gerovę ima koneveikti Lietuvą.
Jie vis dar smalsiai tyrinėja svetimą šalį, kuri tampa vis labiau sava. „Ar žinojai, kad Švedijoje yra labai daug meškų? Pasitaiko atvejų, kad net užpuola medžiotoją“, - dar vieną faktą apie Švediją pateikia S.Račys. Jis sako norintis ilgiau automobiliu pakeliauti po visą Skandinavijos pusiasalyje plytinčią šalį, nes jau įsitikino, kad Švedijos gamta labai graži ir įspūdinga.
S.Račys pripažįsta, kad Stokholme jam nieko netrūksta. Na, nebent šiemet išleistos knygos apie „Vilniaus bomberį“, nes apie Kauno mafiją jau perskaitė, o Pepė Ilgakojinė ar Karlsonas jam ne prie širdies.
