Šios moters patirtis – sukrečianti. Ne kartą gąsdinta ir bauginta, patyrusi aplinkinių pavydą ir išdavysčių ji nepalūžo.
Atsisakyti mėgstamos veiklos neprivertė ir akistata su viena žiauriausių praėjusio amžiaus pabaigos nusikaltėlių grupuočių – Kauno „daktarais“. Moteris ne tik neišsigando banditų grasinimų susidoroti, bet pati kibo jiems į atlapus, o galiausiai sulaukė ne žiauraus keršto, bet pagarbos.
Neringoje liepa – pats turistinio sezono įkarštis. 16 įmonių vienijančios asociacijos vadovė pasitinka vieno iš savo nuomojamų apartamentų kieme Nidos centre, Kopų gatvėje. Telefonu moteris perspėja, kad laiko turinti nedaug – reikia paruošti vietą naujai atvykstantiems poilsiautojams.
Pap pardavinėjo pyragus
Įsispyrusi į darbines šlepetes ir suplukusi nuo ruošos darbų – tokią apartamentų šeimininkę sutinka čia poilsiaujantys užsieniečiai.
Šluota mojuojanti ir kambarius tvarkanti verslininkė akimirksniu paneigia bet kokias išankstines nuostatas ir madingą vadovo įvaizdį. Vasarą darbus moteris dalijasi su vyru Romanu ir penkiais sezonui samdomais darbuotojais, kuriuos švelniai vadina „bitutėmis“.
Prisimindama pirmuosius žingsnius versle I. Baltrušaitienė nesulaiko šypsenos. Lietuvių kalbos mokytoja vieną dieną ryžosi iš esmės pakeisti gyvenimą ir nerti į iki tol visai nežinomus vandenis.
Dar dirbdama Nidos mokykloje moteris patyrė sunkią kojos traumą. Reabilitacija užtruko ilgai ir privertė pamąstyti apie kitokią veiklą.
„Sovietmečiu buvo neįsivaizduojama, kaip galima sirgti ir neiti į darbą. O dirbti su mokiniais sėdėdama negalėjau. Tuometis Neringos meras Stasys Mikelis man patarė imtis to, ką geriausiai moku ir ką galėčiau daryti net sėdėdama.
Prikepiau pyragų, blynelių, priruošiau užkandžių ir išsivežiau į paplūdimį. Apdengiau stalus staltiesėmis, išsidėliojau gėrybes, o čia jau visas būrys žmonių apstoję. Aš tik pjaustau, dalinu, iš jaudulio net pinigų neskaičiavau”, - kvatodama pirmąją dieną prisimena neringiškė.
Verslininkė teigė tuomet pajutusi laisvę, o kartu ir patyrusi, ką reiškia dirbti, kol nebejauti kojų. Nuosavas verslas trijų vaikų motinai suteikė galimybę užsidirbti sau, o tuo pačiu ir planuoti savo laiką, nebūti įspraustam į griežtos dienotvarkės rėmus.
Pirmieji metai buvę nelengvi, bet įdomūs.
Privertė parduoti verslą
Po sėkmingo vasaros sezono, kurį praleido paplūdimyje prekiaudama savo pačios gamintu maistu, moteris įkūrė šeimos įmonę, kuri netrukus išaugo į uždarąją akcinę bendrovę.
Baltrušaičiai atidarė “Nidos seklyčią” – žinomą vietos restoraną, o vėliau ir svečių namus. Vaizdingoje vietoje, netoli Parnidžio kopos įsikūrusi rezidencija buvo viena patraukliausių vietų poilsiui visoje Neringoje. Čia ilsėtis mėgo ir lietuviai, ir užsienio svečiai.
“Nidos seklyčioje” I. Baltrušaitienė šeimininkavo beveik dvidešimt metų. Tačiau Lietuvą sukausčius ekonominei krizei, prasidėjo rūpesčiai.
Suplanuotą poilsio namų rekonstrukciją šeima derino trejus metus. Kai darbus pagaliau pradėjo, užgriuvo naujos bėdos – visus būtinus leidimus turėję verslininkai pasijuto nelegalais.
„Iš kai kurių mūsų šalyje gerai žinomų asmenų pajutome milžinišką spaudimą. Per dieną apsilankydavo trys skirtingos komisijos. Restorano veikla buvo sustabdyta pusmečiui, poilsio namų – net pusantrų metų. Netrukus prasidėjo finansinės problemos. Turiu pripažinti – neatlaikėme“, - atvirai kalbėjo I. Baltrušaitienė.
Nuo plėšikų išgelbėjo "Keistuoliai"
Tuokart moteris išmoko labai svarbią gyvenimo pamoką – jeigu neturi galios ką nors pakeisti – atsitrauk. Pačiame krizės įkarštyje šeimai pavyko rasti pirkėją ir savo verslą parduoti. Verslininkė šio žingsnio nesigailėjo nė karto.
Patyrusi pedagogė įsitikino: „Kai užklumpa didelė bėda, svarbiausia ne panikuoti, o pasistengti į situaciją pažvelgti iš šono. Netrukus pamatai, kad du trečdaliai problemos išsisprendžia savaime. Ne turtas yra gyvenimas, tikrai ne“.
Kaip po tokių rimtų išbandymų pavyko nepalūžti?
“Kuo smarkiau esi muštas, tuo lengviau ištveri”, - liaudies išmintį perfrazavo verslininkė.
Jos gyvenime būta ir šiurpių epizodų, kuriuos prisimindama šiandien moteris šypsosi. Nors tą naktį prieš daugelį metų, kai šeimos namus bandyta apiplėšti, I. Baltrušaitienė žvelgė mirčiai į akis.
Plėšikai į namą įsibrovė, kai jame nakvojo tik ji su dukra – vyras su sūnumis buvo išvykę. Nelaukti svečiai ėmė versti daiktus, ieškoti paslėptų brangenybių, pinigų.
Neringiškė ir šiandien dėkinga “Keistuolių teatro” aktoriams, kurie tuokart išgelbėjo jos ir dukters gyvybę. Kol vagys rausėsi namuose, moteris išspruko į lauką ir pamatė nuo kopos nusileidžiant būrį muzikantų – netrukus paaiškėjo, jog tai “Keistuolių teatras”, sugrįžtantis po koncerto pajūryje.
“Jie iš pradžių sutriko, jiems atrodė keista, kaip aš čia vidury nakties kviečiu juos į svečius”, - kraupią naktį prisiminė I. Baltrušaitienė.
Į namo vidų sugarmėjęs būrys aktorių pasiliko visa naktį, o plėšikai paspruko. Dabar jau nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei tą naktį aplink nebūtų buvę žmonių. I. Baltrušaitienė neabejoja, kad jiedviem su dukra nebūtų baigęsi gerai, nes jos nė neketino pasiduoti plėšikams.
Sulaukė reketininkų
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį užsiimti verslu Lietuvoje buvo pavojinga. Kiekvieną sėkmingai įsisukusį verslininką anksčiau ar vėliau aplankydavo nelaukti svečiai – nusikaltėlių grupuočių nariai, siūlydami vadinamąjį "stogą" – apsaugą nuo banditų mainais už piniginę duoklę.
Vieną saulėtą vasaros dieną nedviprasmiško pasiūlymo sulaukė ir I. Baltrušaitienė. Moteris pastebėjo, kad atvykėliai jos restorano terasoje sėdi jau antrą dieną – gausiai užsisako maisto, negaili arbatpinigių ir akylai stebi aplinką. Pamatę, kad restorano apyvarta puiki, banditai nusprendė veikti.
“Mirė mano tėtis, tą dieną visi buvome prislėgti gedulo. Restorane sukausi pati, sūnus klientus aptarnavo prie baro. Staiga tarpdury pasirodė žmogus “spinta” ir pradėjo kabinėtis prie mano sūnaus. Jam užkliuvo tai, kad berniukas vilkėjo juodais marškiniais ir puolė juos plėšti, mes visi šokom gelbėti sūnaus, prasidėjo muštynės. Viena laimė, kad policija greitai sureagavo”, - pasakojo verslininkė. Ji teigė tik vėliau sužinojusi, kad mušėsi su Daktarų gaujos nariu.
Advokatas pasirodė su buteliu
I. Baltrušaitienė iki šiol prisimena, kaip sėdėdamas jos restorano terasoje vienas iš banditų paklausė: “Jus padegti ar susprogdinti?”.
Gąsdinama moteris nė kiek nesutriko ir atšovė: “Man tas pats – vienu lavonu daugiau ar mažiau, koks dabar skirtumas”.
Moteris prisiminė tuokart buvusi tiek prislėgta tėvo mirties, kad toks nusikaltėlio klausimas jos iš vėžių neišmušė. Tokios abejingos reakcijos banditai akivaizdžiai nesitikėjo. Verslininkų šeimą gaujos nariai nustebino netikėtai pasirodę laidotuvėse.
Kai po jų I. Baltrušaitienė sugrįžo dirbti, netrukus vėl sulaukė svečių. Grupuotės vadeivų pasiųsti parankiniai pranešė, kad jie moteriai nekeršys.
Po tos dienos verslininkės valdose nusikaltėliai nebesirodė. Tačiau praėjus metams po incidento į barą su putojančio vyno buteliu rankoje įžengė Daktarų gaujos teisininkas. Vyras pakvietė I. Baltrušaitienę kartu išgerti: “Išgėrėme dviese tą butelį ir jis man dar kartą patvirtino, kad mano šeimai Daktarai nekeršys”.
Galvoja emigruoti
Dabar Irma su vyru Romanu nuomoja apartamentus trijose vietose Nidoje, kuriuos patys prižiūri. Visą gyvenimą su turistais dirbantys sutuoktiniai vadovaujasi pagrindine taisykle – elgtis taip, kad svečiui būtų jauku ir patogu, tačiau netoleruoti šiurkštaus ar nepagarbaus elgesio.
Praėityje Baltrušaičiai turėjo daugiau kaip 40 nuolatinių darbuotojų, dabar turi 5, kuriuos samdo tik vasaros sezonui.
Šeima taip pat vadovauja savo pačių įkurtai viešajai įstaigai, kuri rengia klasikinės muzikos koncertus Nidos liuteronų bažnyčioje, taip pat konferencijas, tarptautinius seminarus verslininkams.
Visos trys Baltrušaičių atžalos pasekė tėvų pėdomis ir ėmėsi nuosavo verslo. Tačiau įsitvirtinti Lietuvoje sekėsi sunkiai, tad prieš keliolika metų jie išvyko laimės ieškoti svetur. Šiandien šeima pasipildžiusi jau 10 anūkų, tačiau nė vienas grįžti į Lietuvą neplanuoja.
„Nelabai optimistiškai kalbu apie verslą, nes kol kas nematau perspektyvos. Su vyru tris vaikus užauginome, o dabar nė vieno jų nėra Lietuvoje. Ir jie išvyko ne dėl skurdo, o dėl nuolatinės įtampos ir įstatymų kaitos. Mačiau viską nuo pradžių – ir baisų jų tėvynės ilgesį, kuris laikui bėgant apmalšo.
Taip pat mačiau ir kitą pusę – aprūpintą buitį, gerą uždarbį, verslo pradžią, mačiau, kaip jiems padedama, patariama ir kaip jie nėra tąsomi. Mums Lietuvoje dar toli iki to“, - neslėpė nusivylimo I. Baltrušaitienė.
62 metų moteris su vyru vis dažniau pasvarsto apie galimybę senatvę pasitikti gyvenant arčiau savo vaikų.
