Dembavos medelyne apie augalus pasakoja meilės emigrantė

Jau kelis mėnesius šiame medelyne dirbanti 24 metų Florence Guiral – prancūzė, savo ateitį kurianti Lietuvoje. Mergina nesiginčija pavadinta meilės emigrante – likti Lietuvoje ji nusprendė įsimylėjusi panevėžietį Robertą.

„Kur – širdis, ten – namai“, – gražiai lietuviškai ištaria prancūzaitė, netrukus ketinanti su mylimuoju pradėti ūkininkauti.

Į interviu F. Guiral atskuba pasipuošusi ryškiai mėlyna linine suknele ir gintariniais karoliais. Mergina stebisi, kodėl lietuviams atrodo, kad gintariniai papuošalai tinkami tik bobutėms, o į taip pasipuošusią jauną merginą žiūrima keistai.

„Prancūzijoje gintaras brangus, už tokius karolius reikėtų sumokėti 80 eurų, o aš Palūšėje iš mugėje prekiaujančios močiutės pirkau už maždaug 30 litų“, – sako Florence.

Užsienietė ne veltui pamini Palūšę. Ten įsikūrusioje Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijoje F. Guiral dirbo pirmuosius 7 mėnesius, kai atvažiavo į Lietuvą.

Į Lietuvą agronomijos bakalauro studijas Prancūzijoje baigusi mergina atvažiavo 2011 metų pavasarį, dalyvaudama Europos savanorystės programoje.

„Darbas su turistais, internetinio puslapio vertimai ir priežiūra, maršrutų sudarymas“, – savo užduotis vienoje gražiausių Lietuvos vietų vardijo F. Guiral.

Prieš atvykdama į Lietuvą prancūzaitė mažai ką žinojo apie šią šalį. „Gėda prisipažinti, bet internete pasižiūrėjau, kur Lietuva yra, kokia kalba joje kalbama. Galvojau, kad rusų“, – sakė licėjuje gautas geografijos žinias jau primiršusi Florence.

Tai, kad Lietuvoje kalbama lietuviškai, o ne rusiškai, iš dalies ją nuliūdino. Rusų, kaip trečią užsienio kalbą (po anglų ir ispanų. – Red. past.), mergina išmoko licėjuje. „Esu ir Rusijoje buvusi. Bet Lietuvoje daug daug kartų geriau“, – gyvai pasakojo mergina.

Lietuvoje jai, kaip užsienietei savanorei, buvo skirta 30 val. užsiėmimams su lietuvių kalbos mokytoju. Tačiau didžiausiais Florence mokytojais tapo jos bendradarbiai iš Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos. „Aš jų vis klausinėdavau, kas kaip vadinasi. Juk netgi mokantis augalų pavadinimus galima daug žodžių išmokti. Pavyzdžiui, zuikiakrūmis, kraujažolė“, – vardijo dabar jau puikiai lietuviškus augalų pavadinimus mokanti prancūzaitė.

Ją taip pat labai sužavėjo lietuviška mitologija su laumėmis, Pinčiuku ir kitais lietuvių tautosakos personažais. Mergina juokauja, kad tikriausiai labai įkyrėdavo kolegoms, vis prašydama jų papasakoti padavimų, kodėl taip pavadintas vienas ar kitas ežeras, akmuo ar kalnas.

Bendradarbių padedama, ji ne tik ėmė laisvai kalbėti lietuviškai, tačiau ir išmoko megzti. Prancūzijoje vis mažiau moterų, mokančių megzti, iš Florence artimųjų virbalais moka darbuotis tik močiutė. Mergina džiaugiasi, kad jau pati riešines, puoštas karoliukais, nusimezgė – jos ir gražios, ir šiltos.

Nežinia, ką pasibaigus savanorystės Palūšėje laikui būtų dariusi F. Guiral, jei ne į jos širdį pasibeldusi meilė.

Su 23 metų panevėžiečiu Robertu ji susipažino, kai kartu su kitais užsieniečiais savanoriais dalyvavo labdaros renginyje – važiavo autostopu per Lietuvą. Vaikinas taip pat dalyvavo šiame renginyje.

Po kelių mėnesių bendravimo, pasibaigus savanorystės laikui, Florence į Prancūziją nebeišvažiavo. Mergina atsikraustė į Panevėžį, kur gyvena Robertas.

Pasak užsienietės, gauti leidimą gyventi Lietuvoje jai nebuvo lengva. „Kad gautum šį leidimą, reikia turėti darbą, o norėdamas įsidarbinti, užsienietis turi turėti leidimą gyventi Lietuvoje. Išeina užburtas ratas“, – apie patirtas biurokratines kliūtis pasakojo Florence.

Vis dėlto merginai pasisekė įsidarbinti vieno iš Lietuvos didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėje Panevėžyje. Trys mėnesiai, praleisti ten dirbant, prancūzei kelia dvejopus jausmus – jai puikiai sekėsi bendrauti su pirkėjais, tačiau su kartu nedidelėje parduotuvėlėje dirbusiais kolegomis nesusidraugavo.

„Pirkėjai man nupirkę palikdavo saldainių, obuolių, viena senutė net dailias šlepetes numezgusi padovanojo“, – pasakojo Florence. Mergina spėja, kad žmonėms greičiausiai patiko jos pomėgis bendrauti, pasikalbėti su jais – tai Prancūzijoje įprasta.

Už tai nuo vienos bendradarbės net gavo pylos – ta supyko, kad prancūzė nuskubėjo pagelbėti senutei. „Aš jai paaiškinau, kad mes visi kada nors būsime seni ir mums patiems reikės pagalbos“, – sakė užsienietė.

Galiausiai išėjusi iš parduotuvės, F. Guiral užsiregistravo Darbo biržoje ir ėmė ieškoti darbo pagal savo specialybę. Tuomet mergina sako susidūrusi su Darbo biržos tarpininkės, turėjusios jai padėti susirasti darbą, nekompetencija ir atsainiu požiūriu. „Atrodo, kad ten tik nori atsikratyti bedarbių“, – nemalonią patirtį Darbo biržoje prisiminė užsienietė.

Pavyzdžiui, jai buvo pasiūlytas vadybininkės darbas už minimumą, kur reikėtų daug važinėti savo automobiliu – už tokią algą taip dirbti paprasčiausiai neapsimoka. Tik iš savo draugo užsienietė sužinojo, kad jei ji būtų nesutikusi eiti ten dirbti be svarbios priežasties, būtų buvusi išbraukta iš bedarbių sąrašų.

Krūvą CV parašiusi ir išsiuntinėjusi F. Guiral sulaukė tik vieno skambučio. Išvakarėse nusiuntusi savo gyvenimo aprašymą bendrovei „Dembavos medelynas“, ji jau kitą rytą sulaukė kvietimo atvykti pokalbiui. Po pokalbio bendrovės vadovai pasiūlė jai pradėti darbą kad ir rytoj.

Taip nuo balandžio mėnesio prancūzaitė dirba pardavėja-konsultante medelyno augalų pardavimo aikštelėje.

Nors ir baigusi agronomijos mokslus, F. Guiral prisipažino apie dekoratyvinius augalus daugiausia žinių gavusi iš savo motinos Jacqueline. Ji augalus mėgsta ir gražiai tvarkosi šeimos sodyboje, esančioje Limuzeno regione, Tiulio miestelio apylinkėse.

Penkių hektarų sklype – ir miškas, ir ganyklos šeimos žirgui bei asilui, ir įvairūs dekoratyviniai augalai.

F. Guiral tėtis Pierre'as – kaimo gydytojas. Prancūzijoje tai vis retesnė specialybė, nes darbas nelengvas, pas ligonius į atokius kaimus kartais tenka važiuoti ir 30 kilometrų, budėti prie jų per naktį. Merginos motina dirba sutuoktinio padėjėja, tvarko buhalteriją ir prižiūri namus.

Florence – pagrandukė. Jos 29 metų sesuo Alexandra dirba specializuotame sodininkų prekybos centre su augalais, o 28 metų brolis Pierrickas – ligoninėje su sudėtinga medicinine įranga.

Šeima nestabdė Florence, kai ši panoro važiuoti kaip savanorė į Lietuvą. „Va į Madagaskarą tai jie nenorėjo manęs išleisti“, – juokiasi prancūzaitė. Šioje egzotiškoje saloje ji 2009 metais praleido pusmetį – atliko praktiką kaip agronomė. Pavyzdžiui, mokė vietos gyventojus, kaip auginti miežius.

Kol kas artimieji Florence Lietuvoje neaplankė. „Mano močiutė, kuriai 85 metai, labai nori atskristi į Lietuvą, tuomet ją turėtų kažkas lydėti“, – pasakojo mergina.

Gali būti, kad jos šeimai atsiras puiki proga apsilankyti Lietuvoje ir pasveikinti dukrą su įkurtuvėmis.

Padedant tėvams, kartu su Robertu Florence neseniai netoli Utenos nusipirko tarpukariu statytą sodybą su 17 hektarų žemės bei keliais hektarais miško ir ketina ūkininkauti.

„Užteko penkiolikos minučių, susitvarkiau dokumentus ir gavau ūkininko pažymėjimą. Prancūzijoje tai tikriausiai būtų užtrukę porą metų“, – pasidžiaugė mergina.

„Bus daržas ir visokių gyvulių, tik ne karvės ir kiaulės, nebent kokią sau užsiauginsim“, – apie ateities planus pasakojo prancūzė. Jauna pora žada būtinai laikyti bičių.

Ji svajoja ir apie ančių fermą. Šie paukščiai – mėgstami prancūzų, tačiau Lietuvoje nėra populiarūs. „Ar jūs parduotuvėje kada matėte ančių krūtinėlių?“ – klausė patiekalų iš antienos Lietuvoje pasiilgstanti mergina.

Florence taip pat norėtų auginti lietuviškos veislės arklių – žemaitukų, o gal ir kokį asilą, kurie jos tėvynėje yra populiarūs naminiai gyvūnai.

Prancūzė sako nebijanti sunkumų. Ji sako, kad galima sėdėti valdiškame darbe už minimumą ir dejuoti, o galima sunkiai dirbti ir patiems susikurti sau gerovę. „Jei dirbsi – bus pinigų. Keli pirmieji metai bus sunkūs, bet vėliau viskas bus gerai“, – optimistiškai nusiteikusi užsienietė.

Florence Lietuvoje pasigenda skanių sūrių, kuriuos galėtų pirkti ne iš prekybos centrų, bet tiesiai iš gamintojų nedidelėse parduotuvėse ar turguose. Jai sudėtinga rasti ir Prancūzijoje įprastos baltos duonos – lietuviška jai panašesnė į pyragą.

Užsienietė pamėgo lietuvišką maistą. Pavyzdžiui, jai labai patinka vėdarai – jie primena panašų prancūzišką patiekalą.

Florence žavi Lietuvos gamta. Jos teigimu, lietuviai turėtų džiaugtis, kad šalyje yra likę natūralios gamtos – pavyzdžiui, laukinių pievų. Tokių Prancūzijoje nebėra.

Užsienietę žavi, kad nemažai lietuvių domisi augalais, išmano apie vaistažoles. Ją sužavėjo ir dar išsaugoti lietuvių papročiai, su visokiais ritualais švenčiamos senovinės šventės, pavyzdžiui, Joninės. Jose išvydusi tautiniais kostiumais pasipuošusius žmones, prancūzė nustebo – jos tėvynėje taip apsirengusių žmonių beveik nepamatysi.