Norisi pridurti, kad ir bet kokio alaus čia užsukantys lankytojai negeria. Jiems patiekiamas gyvas, pagal protėvių receptus V. Perevičiaus alaus darykloje „Piniavos alutis“ verdamas 3 rūšių alus, turintis kulinarinio paveldo sertifikatą. Šio gėrimo mėgėjai ypač vertina Raudonųjų dobilų bei Laukinių aviečių alų, kuriuos verdant karšta misa prateka per kubiluose subertus dobilų žiedus ar miško aviečių stiebus.
„Tik darant išskirtinį alų mažiesiems aludariams įmanoma išgyventi. Kitaip su didžiaisiais nepakonkuruosi“, – sėkmingą sumanymą atgaivinti alaus receptus, kuriems – daugiau nei 200 metų, paaiškina Piniavos kaime netoli Panevėžio su šeima gyvenantis V. Perevičius.
Aludarystės mokė dėdė
Nors pagal specialybę V. Perevičius – elektrikas, prieš daugiau nei dvidešimt metų ėmėsi aludario amato. Vyriškis juokauja, kad gal taip jo protėvių genai paėmė viršų – alų virė ir jo proprosenelis, ir prosenelis, ir net senelė.
V. Perevičius išmokyti jį daryti alų paprašė savo dėdę Steponą Šerelį, gyvenusį Viešintų kaime (Kupiškio r.). Patyręs aludaris mielai giminaitį pamokė, būtinais įrankiais aprūpino ir net giminės receptus atskleidė. Taip jaunasis aludaris sužinojo, kad alų darant praverčia raudonųjų dobilų žiedai, aviečių stiebai.
„Dobilų žiedai suteikia alui sodrią spalvą, jį patirština, o dėl aviečių stiebų alus pasidaro šviesesnis, švelnesnio skonio“, – sako V. Perevičius. Jis įsitikinęs, kad iki 80 laipsnių įkaitusiai misai tekant per šiuos augalus, į alų patenka naudingiausios jų medžiagos.
„Juk nuo seno žinoma, kad aviečių stiebai skystina kraują, dobilų žiedai mažina cholesterolį, gerina kraujotaką“, – pasakoja aludaris.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę,V. Perevičius nusprendė imtis aludarystės ir įkūrė individualią įmonę „Piniavos alutis“. 1990 metų liepą jam buvo išduota 5-oji Lietuvoje licencija alui gaminti.
Pradžioje didelių pinigų į gamybą piniaviškis neįdėjo – alų darė savo namo rūsyje, naudojo medinius kubilus, statinaites. Vienu metu aludaris tuomet galėjo išvirti vos 200 litrų alaus. Dabar jo išverdama apie 5 tonas per mėnesį.
Medį pakeitė nerūdijantis plienas
„Mes neišlaidavome, o uždirbtus pinigus ėmėme investuoti į plėtrą“, – pasakojo V. Perevičius, į šeimos verslą įsisukęs su žmona, dukra ir sūnumi. Jo paskaičiavimais, per alaus daryklos „Piniavos alutis“ gyvavimą į ją investuota apie pusė milijono litų.
2000 metais Perevičių namo kieme buvo pastatytas triaukštis ūkinis pastatas, specialiai pritaikytas alaus gamybai. Medinius kubilus ir statines pakeitė nerūdijančio plieno talpos, alui virti imtos naudoti dujos.
Perevičiai nekeiksnoja prieš kelerius metus Lietuvą užklupusios krizės.
„Mums sunkiau buvo prieš tai, per finansinį pakylimą šalyje. Tuomet salyklas pabrango dvigubai, apyniai – dešimt kartų, o alaus branginti mes negalėjome“, – sunkų laikotarpį prisimena V. Perevičius. Tačiau prasidėjus krizei žaliavų kainos nukrito, o alaus žmonės gerti nenustojo, todėl šeimos verslui pavyko išlikti.
Žiemą skuba į mišką
Pasak V. Perevičiaus, greitai uždirbti didžiulius pinigus niekada nebuvo jo tikslas. Aludaris tik džiaugiasi, kad jų daryklos alaus mėgėjų gretos vis plečiasi.
Į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos barus keliauja statinaitės su 5,3 proc. stiprumo Laukinių aviečių bei 5 proc. stiprumo Raudonųjų dobilų bei Seklyčios alumi. Šio alaus galima nusipirkti ir kai kuriose specializuotose gėrimų parduotuvėse.
Savo gamybos alumi Perevičiai prekiauja ir įvairių mugių, miestų švenčių metu. V. Perevičius įsitikinęs, kad būtent ten, bendraujant su pirkėjais, labiausiai galima žmones sudominti savo produkcija.
„Būna, kad mugėje prieina žmogus ir sako, ai, žinau, į šitą alų aviečių sirupo pridedat“, – pasakojo „Piniavos alučio“ įkūrėjas. Tuomet tenka paaiškinti, kad taip tikrai nedaroma.
„Lietuviškas miežinis salyklas, vokiški arba čekiški apyniai, vanduo“, – sudedamąsias savo alaus dalis vardija V. Perevičius. Raudonųjų dobilų žiedų alaus daryklai užaugina ūkininkas, mainais gaunantis salyklojaus gyvuliams šerti.
O štai aviečių stiebų Perevičiai rudenį ar žiemą važiuoja į mišką. Pasak aludario, ne veltui gydomajai arbatai aviečių stiebų mūsų proseneliai skubėdavo pasilaužyti žiemą – lapams nukritus, juose susikaupia pats didžiausias gydomųjų medžiagų kiekis.
Seklyčioje laukiami alaus mėgėjai
Kadangi Perevičių alus gyvas, nepasterizuotas, jo galiojimo laikas – trumpas. Šaldytuve jį galima laikyti mėnesį, kambario temperatūroje – mažiau nei savaitę. Todėl apie alaus eksportą į užsienį V. Perevičius negalvoja.
Tiesa, ragavusių „Piniavos alučio“ produkcijos užsieniečių vis daugėja. Paragauti netradicinio alaus jie turi galimybę apsilankę nedidelėje Birutės gatvelėje visai prie pat Laisvės aikštės Perevičių įkurtoje seklyčioje „Prie uosio“.
Čia miesto svečiai užsuka patys ar juos atveda panevėžiečiai draugai, verslo partneriai. Pavyzdžiui, vos prieš kelias dienas čia bokalus kilnojo ir lietuvišką alų gyrė Panevėžyje apsilankiusi vokiečių policijos pareigūnų delegacija.
Į seklyčią vieni lankytojai užsuka pasėdėti su draugais, kiti – nusipirkti buteliais parduodamo visų trijų rūšių alaus. Čia jis pigiausias: 1 litro kaina – 5 litai. Mugėse jis pardavinėjamas dvigubai brangiau.
Alui – originalūs ąsočiai
Maždaug 1830 metais statytame mediniame name, kuriame kadaise gyveno druskos pirklys su šeima, daug senovę menančių detalių. Ant balkio garbingai kybo valant palėpę rasti odiniai, kelių kartų nešioti sunešioti vaikiški bateliai ir įvairūs rakandai, čia pat ant sienos – koliažas iš senovinių raktų.
Pastarieji primena, kad šalia esančioje dykvietėje stovi Teisybės medis – didžiulis uosis, ant kurio prikalta daugybė raktelių.
Taip kartu su šalia keramikos dirbtuves turinčiu bičiuliu Algirdu Jonušiu V. Perevičius išgelbėjo džiūstantį medį nuo nukirtimo ir sukūrė naują turistų traukos centrą. Taip pat, kaip prieš keletą metų tik šių senovės mylėtojų dėka buvo išsaugotas remontuojant Birutės gatvelę atidengtas senovinio akmeninio grindinio fragmentas, kurį jau buvo nuspręsta išardyti.
Gražią aludario ir keramiko bičiulystę iliustruoja ir A. Jonušio sukurti žmogaus galvos formos ąsočiai alui. Seklyčioje paprašęs „galvos alaus“, gausite neįprastos formos molinį ąsotį, kuriame telpa 7 bokalai.
V. Perevičius džiaugiasi, kad į jo seklyčią renkasi kultūringi, norintys pasimėgauti alumi, o ne pasigerti, žmonės. „Mūsų klientai iš ryto alaus negeria“, – lrytas.lt paaiškina seklyčios savininkas, kodėl ji atidaroma tik po pietų. Tiesa, kartais joje įsilinksminę lankytojai šurmuliuoja iki paryčių.
