Jau septynerius metus Kretingos rajone Š. Kasmauskas kuria didžiausią Europoje japonišką sodą. „Žadu gyventi ilgai ir pamatyti, kaip šie medžiai užaugs“, - tikino buvęs gydytojas. Nedrąsi svajonė nejučia tapo gyvenimo būdu ir net verslu. Tačiau palangiškis savo požiūriu ir elgesiu nė kiek neprimena tradicinio verslininko.
Š. Kasmausko telefonas suskamba kas kelios minutės, bet vyras neskuba atsiliepti. Skambučiams ir toliau netylant jis mandagiai atsiliepia ir išgirsta pastaruoju metu itin dažną klausimą, ar sutiktų leisti japoniškame sode surengti įmonės šventę. Skambinantysis nuoširdžiai nustemba išgirdęs neigiamą atsakymą.
„Negi jums nereikia pinigų?“ - klausia. Tokie ir panašūs klausimai japoniško sodo šeimininkui šiandien sukelia šypseną. Pradėjęs kurti sodą, apie verslą jis negalvojo.
Svajonių darbas apkarto
„Matyt, tai buvo ta vidutinio amžiaus krizė, kai supratau, kad dar nevėlu kažką gyvenime pakeisti, nuveikti tai, apie ką svajojau“, - svarstė Š. Kasmauskas, nebijantis kartkartėmis švelniai iš savęs pasišaipyti.
1992 metais baigęs tuometę Kauno medicinos akademiją jaunasis specialistas tikėjo šventa gydytojo misija.
„Jau pirmame kurse mums buvo kalama į galvą – svarbiausia nepakenkti. Toks buvo pagrindinis darbo principas. Dabar medicina tapo komercializuota, ją sugriovė įsiskverbęs farmacijos verslas.
Žmonės tiesiog nuodijami, jiems visiškai be reikalo skiriami vaistai. Kai pradėjau dirbti, šito nebuvo, tad pamaniau, kodėl turiu čia likti?“ - apie lūžį savo gyvenime atvirai prabilo Š. Kasmauskas.
Nuo 1992-ųjų jis dirbo vyriausiuoju Lietuvos karinio laivyno gydytoju. Tačiau artėjant keturiasdešimtmečiui, vis dažniau prisimindavo vaikystės svajonę – pasodinti parką. Vyras prisipažino, kad sprendimą mesti gerai apmokamą darbą ir žengti į visiškai nepažįstamą erdvę, nežinant, kas laukia ateityje, palaikė ne visi.
Kai kurie draugai net ragino grįžti į mediciną, tačiau palangiškis neklausė atkalbinėjimų, ir tikino, nė karto dėl to nepasigailėjęs. O dabar abejojančių jo pasirinkimu nebeliko.
Japonas tapo dvasiniu vedliu
Š. Kasmauskas greitai suprato: jeigu pirma sieksi sukaupti pinigų, o tik paskui imsies įgyvendinti svajonę, nieko nebus.
„Jeigu iš anksto imsi kaupti pinigus tam, kad pradėtum, niekada nepradėsi. Kiek beuždirbtum, išleisi, nes su uždarbiu auga ir poreikiai. Taip jau yra, - įsitikino Š. Kasmauskas. - Jei turi tikslą nueiti iš taško A iki taško B, svarbiausia žengti pirmąjį žingsnį. Ilgainiui pradedi jausti, kaip tave kažkas stumia į priekį, tarsi iš niekur atsiranda pagalbos, bendraminčių, tavo idėja apauga gražiomis iniciatyvomis.“
Vartydamas literatūrą ir domėdamasis parko sodinimu, vyras aptiko informaciją, kad gražiausiu pasaulio parkui laikomas japoniškas sodas Kiote. Tą pačią akimirką palangiškis nusprendė, kad ir jis norėtų Lietuvoje įkurti japonišką sodą.
Iš sukauptų santaupų įsigijo 16 ha sklypą Kretingos rajone, netoli Darbėnų. Į pagalbą Š. Kasmauskas pasikvietė kraštovaizdžio kūrėją iš Japonijos Hajime Watanabe.
67-erių japonas yra įkūręs ne vieną parką ne tik Japonijoje, bet ir Europoje. Skirtingo amžiaus ir tautybės vyrai iš karto pajuto stiprų dvasinį ryšį.
Nors nė vienas nekalba kito gimtąja kalba, susikalbėti jiedviem nesunku. Kalbėdamas apie savo partnerį Š. Kasmauskas negaili gražių žodžių: „Meistras man atstojo tėvą, kurio netekau prieš septynerius metus, iš jo daug ko išmokau, pasikeitė ir mano kasdieniai įpročiai, požiūris į daugelį dalykų.“
Kaime gyventi pigiau
Jau kelerius metus Š. Kasmauskas su šeima gyvena Mažučių kaime, kur pamažu auga ir plečiasi jo prižiūrimas japoniškas sodas. Vyras seniai nebežiūri televizoriaus, mieliau laiką leidžia gamtoje ir skaito knygas. Į gimtąją Palangą grįžta retai, ypač vengia ten važiuoti vasarą, kai miestelį užplūsta triukšmingi poilsiautojai.
Apsigyvenę kaime Kasmauskai pasijuto laisvesni, sveikesni, jiems netrūksta miesto patogumų ir pramogų. Persikraustę iš Palangos netrukus pastebėjo, kad pinigų išleidžia kur kas mažiau, sumažėjo ir poreikiai: „Daržovių užsiauginame patys, mėsą perkame iš vietos ūkininkų, o uogų ir grybų prisirenkame iš greta esančio miško, į parduotuvę prireikia retai.“
Naujų rūbų ir batų taip pat prireikia nedažnai – kur nors toliau sutuoktiniai išsiruošia retai, sako, jau atpratę nuo miesto ir mieliau laiką leidžia savo sode.
Pradėjęs kurti japonišką sodą Š. Kasmauskas teigė nekėlęs sau didelių tikslų – dirbo tiek, kiek leido norai ir galimybės.
Ar japoniškas sodas tapo ir verslu?
„Nežinau, labai sunku pasakyti. Tai mano hobis ir mano gyvenimas. Kartais aplinkiniai klausia, ar nepavargau. Atsakau, juk aš neinu į darbą, keliuosi kada noriu, dirbu ir ilsiuosi taip pat“, - dabartinio gyvenimo privalumus vardijo verslininkas.
Dovana - už 2 mln. litų
Kurti japonišką sodą – nelengvas užsiėmimas, reikalaujantis didelio atsidavimo, daug fizinio darbo ir pinigų. Reikia technikos akmenims atsivežti, nemažai kainuoja ir iš Japonijos parsisiųsti augalų, kurių nėra mūsų šalyje.
Sodo priežiūra taip pat reikalauja nemenkų išlaidų. Tačiau Š. Kasmauskas rėmėjų sako niekada pats neieškojęs: „Eiti ir prašyti ištiesus kepurę – ne man. Juk niekada nežinai, su kuo turėsi reikalų.“
Japonišką sodą rėmėjai susiranda patys – skirti lėšų sodui kurti panoro ne viena stambi lietuviška įmonė. Paremia, kas kuo gali - statybinėmis medžiagomis, trąšomis, augalais, jų priežiūros priemonėmis, įrankiais.
Visai neplanuotai parke atsirado bonsų sodas. Tai japonų rėmėjų dovana. Prieš trejus metus savo projektą Š. Kasmauskas pristatė Tokijuje. Jau po dviejų savaičių į Lietuvą buvo išsiųstas pilnas jūrinis konteineris bonsų. Šio krovinio vertė siekė 2 mln. litų. Dosnūs japonai tuokart teisinosi negalintys paremti pinigais, tačiau norintys dovanoti medelių.
Vasarą neatsigina lankytojų
Vos pradėjus sodinti pirmuosius medžius ir vežti akmenis, žinia apie kuriamą didžiausią Europoje japonišką sodą kaipmat pasklido. Į atokų kaimą pradėjo važiuoti smalsuoliai. Lankytojai patys sodo šeimininką ėmė raginti rinkti pinigus už įėjimą. Taip netrukus japoniškas sodas tapo vienu labiausiai lankomų objektų pajūryje.
Čia atvyksta žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Ypač gausiai atvyksta latvių. Kaimynai dažniausiai atvyksta grupėmis autobusais ir vasarą sudaro apie 80 proc. visų lankytojų.
Vasarą japoniškame sode per dieną apsilanko 400–800 žmonių. Bilieto kaina suaugusiajam – 8 litai. Lankytojų srautus tenka reguliuoti, šeimininkams nesinori, kad vienu metu sode būtų per daug žmonių. „Svarbiausia, kad čia atvykęs žmogus galėtų pabūti ramybėje, pajusti ryšį su gamta, atsipalaiduoti ir pamąstyti. Sulaukiame nemažai padėkų iš sunkiai sergančių žmonių, kurie teigia, jog pabuvę čia pasijunta geriau“, – pasakojo Š. Kasmauskas.
Išsipildžiusi svajonė leido pasijusti laimingam
Apsodinti visą 16 ha plotą prireiks dar ne vienerių metų. Balandžio pabaigoje sodo šeimininkas pasirašė sutartį su viena japonų kompanija, norinčia investuoti į šį sodą ir paremti jo kūrimą.
Š. Kasmauskas ne tik kuria japonišką sodą, kuriuo gali pasidžiaugti visi norintys, bet ir siekia supažindinti lietuvius su japoniška kultūra. Greta sodo jau kyla pastatai, kuriuose bus galima apsistoti. Jau šį rudenį žadama atidaryti ir japoniškų patiekalų restoraną, kurioje gamins iš Japonijos atvykę virtuvės meistrai.
Ateityje japoniškame sode planuojama pristatyti ir japonišką kaligrafiją, origamį, kitus tradicinius menus. Jau dabar čia rengiamos arbatos gėrimo ceremonijos, mokoma, kaip auginti ir prižiūrėti bonsus.
„Kiekvienas gali būti laimingas. Prieina prie manęs kokių 35 metų amžiaus vyras ir sako: kaip norėčiau ir aš įgyvendinti savo svajones, bet va, negaliu. Klausiu, kodėl negali. Jis sako: aplinkiniai manys, kad kvailas. O aš klausiu jo: tu savęs bijai ar aplinkinių? Tie, kurie spjauna į kitų nuomonę, nepasigaili. Jeigu žinai, ko nori, žinai ir ką daryti, tada ir baimės nebelieka“, – įsitikinęs Š. Kasmauskas.
