Lietuvių klientai - audiofilai, už laidus mokantys tūkstančius

Prieš penkerius metus debiutavusi kompanija „LessLoss“ jau yra gavusi keturis prestižinius JAV spaudos apdovanojimus, o neseniai prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė įmonei išskirtinio eksportuotojo apdovanojimą. Apie tai, kaip įkūrė „LessLoss“, kur sukuriami jų gaminiai, kada technologija virsta menu ir kodėl kažkas perka 600 dolerių kainuojančius laidus, kalbėjomės su L. Motiekaičiu. 

„Esu išmėginęs ir pigius, ir 3 tūkst. dolerių kainuojančius laidus, tačiau jūsų – pats geriausias. Ir už juokingai mažą kainą“, – „LessLoss“ svetainėje atsiliepimą paliko vienas iš patenkintų klientų, įsigijusių Lietuvoje pagamintą garso aparatūros maitinimo laidą už kuklius 600 dolerių.

O tokių klientų kompanija turi jau per tris tūkstančius iš 64 pasaulio šalių. Ir, beje, elektros laidas – viena pigiausių siūlomų prekių.

Visi suprantame, kad „audiofilai“ – tai atskira žmonių klasė. Lygiai, kaip pašto ženklų kolekcionierius gali suploti milijonus už nudrengtą popieriaus gabalėlį, kurio, dargi, joks paštas nepriimtų, taip ir muzikos gurmanai neskaičiuoja, kokią sumą pinigų teks suploti už 0,1 proc. pagerėjusią namie klausomos muzikos kokybę.

Jiems L. Motiekaitis ir V. Dūda gamina tūkstančius dolerių kainuojančius garso kolonėlių prijungimo laidus, maitinimo laidus už 600 dolerių (na, taip, jų paskirtis tokia, kaip ir tų, kurių parduotuvėje galima įsigyti po 7 litus) ar egzotiškus triukšmą mažinančius įrenginius („Tunnelbridge“, „Blackbody“ ambientinio lauko kūrėją, „Firewall“ garso kondicionierių ir t. t.), apie kurių egzistavimą daugelis pasaulio žmonių nė negirdėjo.

Dabar vyrai kuria skaitmeninės muzikos grotuvą „Laminar Streamer“, itin švariai atkursiantį muziką, įrašytą SD kortelėje.

Jei kažkam toks dalykas atrodo nerimtas – pamėginkite patys sukurti kažką, kas dar pagerins milijoną dolerių kainuojančios audiosistemos garso kokybę. Atrodo, ir patys „LessLoss“ įkūrėjai savo darbą vertina kaip tam tikrą meną. Technologinį, apskaičiuotą, tačiau meną.

„Mes atsidavę savo amatui. Nuolat klausomės muzikos ir ką nors keičiame garso sistemose. Kaip tapytojas, kuris, net jei netapo didelio paveikslo, nuolat bent jau pieštu kuria eskizus“, – sako 99,45 proc. savo gaminių eksportuojančios „LessLoss“ vadovas L. Motiekaitis.

„Gimiau Teksase (JAV). Mano tėvai gimė Lietuvoje, o užaugo Čikagoje. Mano tėvas, dėdė, močiutė – visi buvo muzikantai.

Nuo šešerių metų grojau violončele, po to – saksofonu, pianinu, vargonais, dainavau choruose. Penkiolikos išvykau į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje.

Ją baigęs ten ir likau studijuoti. Grįžęs į Niujorką dirbau „Alex Sepkus Co.“ juvelyru, mokiausi gaminti smuikus. Susipažinau su formos sąvoka, – trumpai savo gyvenimą pristatė Liudas. – Dažnai važinėdavau į Lietuvą. Galiausiai pradėjau dirbti įrašų studijoje pas Giedrių Litviną.

Dabar būnu Vokietijoje, JAV ir Lietuvoje. Taip jau susiklostė gyvenimas. Pastaraisiais metais dalyvauju Niujorko „High end audio“ parodose. O Vilmantas Kaune turi šeimą.“

Studijoje Liudas susipažino su elektronikos inžinieriaus išsilavinimą turinčiu garso inžinieriumi ir radijo techniku, ten pat dirbusiu Vilmantu Dūda. Vilmantas jau kurį laiką įvairioms studijoms gamino skaitmeninius garso keitiklius.

Beje, V. Dūda metus gyveno Kalifornijoje (JAV), darbavosi kompiuterių specialistu. Ten jis parengė darbui kelis itin populiariose studijose naudojamus kompiuterius, tarp jų ir vieną klavišininkui, prisidėjusiam prie Michaelo Jacksono albumo „Thriller“ kūrimo. Kaip pats rašo, Los Andžele turėjo ką veikti, tačiau jautėsi, kad jo žinios čia nėra iki galo išnaudojamos, todėl ir grįžo.

„Studijai pirkdavome mikrofono kabelius, mokėdavome po vieną eurą už metrą. Vieną dieną pažįstamas kažkaip leptelėjo, kad yra tokių laidų, kur metras kainuoja 1000 eurų, – savo pirmąją pažintį su aukščiausios klasės garso įranga prisiminė L. Motiekaitis. – Aš sakau: „Kaip tai gali būti?“ O jis man: „Tikrai, tikrai, paklausysi – suprasi.“

Nepatikėjau. Paklausiau. Išgirdau skirtumą ir miegoti jau nebegalėjau. Iš kur toks skirtumas – juk kabelis tik jungia, neturi įtakos kokybei? Suintrigavo. Bandydamas suprasti pradėjau eksperimentuoti. Tuomet neįtariau, kad tuo užsiimsiu rimtai.“

Kai Liudas susipažino su Vilmantu, šis buvo ką tik sukūręs unikalų prietaisą, kuriuo buvo galima vienodomis sąlygomis paklausyti, kuo skiriasi geriausių DAC (skaitmeninių garso keitiklių) veikimas. Tuomet abu nutarė pagaminti keitiklį ir parduoti.

„Tai tikra individuali veikla. Ne kokia nors bendrovė su akcininkais, kur samdome pigią darbo jėgą, išrašome premijas, atostoginius ir t. t. Toli gražu, ne. Mes viską darome patys. Tai reikia suprasti kaip meną, nors ir sukuriamas į sieną jungiamas prietaisas“, – sakė L. Motiekaitis.

Štai ką Liudas pasakoja apie gamybos technologiją ir kaip išgarsėjo visame pasaulyje: „Sukūrėme paprastutę interneto svetainę, Vilmantas tuo metu kūrė keitiklį „DAC 2004“, aš – maitinimo kabelį su „Skin-filtering“ technologija. Įvairiuose užsienio forumuose apie mus pradėjo po truputį kalbėti, ir žmonės pradėjo pirkti. Tuomet jokios pelno nebuvo. Sakyčiau, dirbome iš idėjos. Ir dabar taip dirbame.

Jei būtume kaip visi, darytume kitaip – gamintume Kinijoje, užsidėtume didelę maržą ir būtų ramu. O dabar tai labai rafinuota gamyba. Beveik viskas daroma rankomis – lyg pagaminti smuiką. Žinoma, samdome dizainerius, interneto parduotuvės specialistus, siuntų tarnybas. Detales ir medžiagas perkame Japonijoje, Vokietijoje, JAV, Lenkijoje, Čekijoje ir t. t. Tačiau viskas nuo pradžių iki galo daroma rankomis.

Atkerpame medžiagas, kiekvieną atskirai, lygiai tiek, kiek reikia norint išgauti pageidaujamą laido ilgį. Sudedame viską rankomis. Tai kruopštus ir lėtas procesas. Kai kurie procesai, pavyzdžiui, metalo apdorojimas karščiu ir šalčiu, trunka net iki savaitės. Yra kitų, kur gaminiams apdoroti naudojami magnetiniai laukai.

Vieno kabelio gamybos laiką sunku apskaičiuoti, bet tai toli gražu nėra kaip makaronų gamykloje ar „Laimos“ saldainių fabrike. Masinė gamyba tokios kokybės niekada nepasieks.“

Kokybės šventė prieš nuolaidų mentalitetą

„LessLoss“ svetainėje pateiktame pirkėjų geografijos žemėlapyje matyti, kad jų gaminius perka žmonės ir iš Kazachstano, ir iš Nemenčinės. „LessLoss“ elektros kabeliai įrengti solidžioje Rygos įrašų studijoje „Wolk Recording Studios“. Nejaugi žmonių netrikdo tokia laidų kaina?

„Turime patenkintų klientų ir Lietuvoje. Jie nesiviešina, nes yra intelektualūs, savim ir savo požiūriu pasitikintys žmonės. O tokia žinia, kad elektros laidas kainuoja 600 dolerių, yra kaip paskalos apie naują Michaelo Jacksono vaiką ar Madonnos nėštumą“, – atrodo, nebe pirmą kartą smalsavimus apie jų gaminių kainą atremia L. Motiekaitis.

„Galima pigiau nusipirkti turguje? Tai tiesa. Bet kas būtų, jei nueitum į „Lamborghini“ gamyklą ir pasakytum: „Reikia kurti ne 300 tūkst. kainuojančius automobilius, o tokius, kad pardavimo kaina neviršytų 30 tūkst.“? Jie pažiūrėtų į jus kaip į ateivį iš kosmoso.

Kokybė reikalauja laiko ir turi kainą. Taip jau sukurtas pasaulis. Žmonių smegenys plaunamos įvairiomis nuolaidomis ir t. t. Mes tokių dalykų nedarome, nes mūsų klientai tokiais dalykais jau nebetiki. Jų džiaugsmas nekyla iš apgaulingo suvokimo „aš apgavau sistemą“. Jie džiaugiasi, kad pagaliau kas nors pasiekė šias aukštumas, reikia išreikšti palaikymą.

Geriausi klientai yra tie, kurie švenčia gaminių išskirtinumą kartu su mumis. Jie nesidera dėl kainų. Jie dalijasi džiaugsmu, kad kažkas sukūrė šiuos subtilius garso kokybės dalykus. Ir tai yra malonu, nes taip turi būti. Juk ir tie, kurie rankomis kuria dviračius, vadovaujasi tais pačiais principais.“

„Mes patentų neginame, nes nebandome kurti tradicinio verslo, kurį parduotume kokiems nors investuotojams. O kam daugiau patentai? Tik apginti savo rinką ir kelti verslo vertę. Kai investuotojai vertina kokį nors startuolį, kiekvienas turimas patentas įkainuojamas milijonu dolerių", - aiškino L. Motiekaitis.

Anot jo, patentų gynimo sistema valdoma grynai mafijos principais. Pirmais metais protekcija kainuoja, pavyzdžiui, 15 tūkst. dolerių. Pasibaigus gynimo pratęsimas staiga pradeda kainuoti dvigubai tiek. Ir taip toliau. O po kiek laiko tas patento gynimas vis tiek baigiasi.

Tačiau tie, kas disponuoja labai dideliais pinigais, gali sistemai daryti įtaką. Taip neseniai atsitiko su „Disney“ peliuko Mikio atvaizdu. Atėjo senaties terminas, visas pasaulis jau turėjo legaliai naudotis „Disney“ personažo atvaizdu, tačiau „Disney“ „prastūmė“ sau palankius įstatymų pakeitimus ir pratęsė patentų galiojimo laiko sąvoką didelėms bendrovėms.

"Todėl aš ir nenoriu prasidėti su patentais. Mes neturime tokių pinigų sumų, kad kažką pakeistume. To, ką darau, beveik niekas kitas pasaulyje nė nesupranta, tad ką jau kalbėti apie kopijavimą. Esu jau matęs vieną kopiją Vokietijoje – kai kurie grafikai ir aiškinimo elementai „pasiskolinti“ iš mūsų svetainės. Tai nėra garbinga, bet, atvirai pasakius, žala – labai maža.

Kartą, kai buvau jaunas ir naivus, pamėginau užpatentuoti savo sugalvotą kabelių geometriją. Po paraiškos praėjus apie 10 mėnesių, sužinojau, kad Izraelio elektros tinklų inžinieriai jau buvo tai užpatentavę prieš kokius 4 metus.

Šiandien suprantu, kad nebus skirtumo, ar savo atradimus patentuosiu, ar ne. Net ir išardęs gaminį žmogus niekada nesupras visų sudėtingų procesų, kurie vyko jį ruošiant, kad pasiektų tokį funkcionalumą. Panašiai, kaip pjaustydamas duoną neišgausi jos recepto“, - dėstė pašnekovas. 

Dažnas (tarp tokių – ir aš) gali ginčytis, kad žmogus, suplojęs tūkstančius, išgirs net tą kokybės skirtumą, kurio nėra. Juk norės išgirsti. Taip veikia placebo efektas, kurį, ne paslaptis, naudoja ir šarlatanai, ir vaistų gamintojai, ir naujų technologijų kūrėjai.

„Placebo efektas šioje srityje yra dažnas, ir tai plačiai žinoma. „Audiofilai“ yra susigalvoję daug metodų, kaip su šiuo efektu kovoti, užtikrinti, kad iš tikro girdime tai, ką manome, kad girdime. Žinoma, tie, kas nori ciniškai pakritikuoti, pirmiausia ir pradeda nuo to. Bet tai panašu į ciniką, kuris automobilių mėgėją vadina bepročiu, nes tiek „Lotus“, tiek „Porsche“ rūdija taip pat, kaip „Golfas“ ir „Zaparožietis. 

Kažkada man kažkoks amerikietis verslininkas pasakė, kad niekur kitur nerasi tiek absoliučių mulkių, kurie, jei tik sėkmingai išplausi smegenis, pirks bet ką už bet kiek, kaip tik „audiofilijos“ srityje. Po šitiek metų veiklos ir patirties turiu pasakyti, kad tas žmogus kalbėjo tik apie save ir savo darbo stilių“, – sakė Liudas.

Taigi, kiek ciniškai bevertintume poreikį pirkti laidus už tūkstančius, o grotuvus už milijonus, pripažinkime, kad unikali kompanija, kuri viską gamina Lietuvoje, yra tikrai išskirtinis ir pasididžiavimo vertas reiškinys.

Tiesa, Liudas pripažįsta, kad parodose virš aparatūros Lietuvos vėliavos nekelia – rinkodarai reikia efektyvių asociacijų, tad kaklaraištis ir kostiumas prabangaus Niujorko viešbučio salėje surengtame pristatyme tinka labiau už vėliavas. Tačiau ir šalies reklamai labiau pasitarnauja ne vėliavos, o žmonės, gerai darantys tai, ką mėgsta daryti.

„Man ši sritis labai įdomi. Dirbu su malonumu, ir žmonės tai jaučia. Man malonu bendrauti šiomis temomis su žmonėmis iš viso pasaulio. Be interneto turbūt ir negalėčiau čia dirbti – vienoje vietoje per mažai žmonių domisi išskirtinės kokybes dalykais. O pasaulyje jų nemažai ir visi čia pat, šalia. Kiekvieną dieną mūsų interneto svetainėje apsilanko apie 600 smalsuolių.

Malonu, kad apie „LessLoss“ sukasi beveik vien intelektualai. Matyt, panašūs žmonės vienas kitą ir atranda per verslą, meną. Ką išsiųsi į pasaulį, tas pas tave sugrįš. Seni žodžiai, bet ne be reikalo jie atsirado ir ne be reikalo vis dar aktualūs“, - pasakoja lietuvis. 

Laikrodis rodo trečią nakties. Pokalbį „Skype“ užbaigiame kaip tik tuo metu, kai, anot tų pačių „audiofilų“, yra geriausios aplinkos sąlygos išgirsti išskirtinės kokybės muziką.

Taigi, šiek tiek gėdydamasis įjungiu savo paprastučio „Marantz“ stiprintuvo paprastą laidą į elektros lizdą. Ką bekalbėtume, bet muzika nuo nuovargio triukšmo gydo geriau negu miegas.