- Edita, trispalvė, kurią jūs iškėlėte užkopusi į Everestą, išmarginta parašais - kieno jie?
- Tai mano bendražygių, su kuriais dalyvavau ekspedicijose Nepale ir Tibete, parašai. Be jų aš nebūčiau pasiekusi savo svajonių viršūnės.
Visaip bandžiau gražiai išskleisti Lietuvos vėliavą, tačiau vėjas ją tiesiog plėšė iš sugrubusių rankų, tad nieko kito neliko, kaip tik kelti virš galvos.
- Užkopėte ant aukščiausios pasaulio vietos. Ar nėra jausmo, jog viskas baigėsi - juk pasiekėte tikslą, apie kurį svajoja, turbūt, kiekvienas alpinistas?
- Iš tiesų, prieš ketverius metus net nebūčiau pagalvojusi, kad užkopsiu į Everestą. Tačiau kai įveikiau aukščiausią Afrikos kalną Kilimandžarą, pradėjau svajoti apie Everestą. Buvo daug žmonių, bandžiusių atkalbėti. Reikėjo įveikti tikrai daug kliūčių. Vardan šios svajonės reikėjo labai daug ko atsisakyti.
Atsisakiau ne tik puošnesnių rūbų, bet ir automobilio, geresnio būsto. Įdėjau labai daug darbo ir pasiruošimo. Pasiekti aukščiausią pasaulio viršūnę kainavo maždaug 50 tūkstančių JAV dolerių (apie 130 tūkstančių litų). Galima sakyti pastarieji keturi metai buvo paaukoti tik šios svajonės siekimui. Ir aš nusipelniau sėkmės.
Įsitikinau, kad jeigu labai atkakliai sieki užsibrėžto tikslo - jį ir pasieksi.
Taip pat esu tikra, jog kiekvienas žmogus turi turėti savo svajonę. Kad ir kokia nepasiekiama ji atrodytų, reikia dėl jos stengtis, jos siekti. Nėra didelių ir mažų svajonių. Kiekvienam ji skirtinga, kiekvieno svajonė yra didelė. Tačiau svarbiausia - kad ji būtų.
Kiekvienas žmogus turi turėti savo svajonių Everestą. Juk svajonė - tai variklis, stumiantis mus į priekį, neleidžiantis sustoti vietoje, trūnyti.
Paskutinėje ekspedicijoje kartu su manimi buvo 63 metų moteris. Ji į Everestą kopė jau ketvirtą kartą ir tikrai daugeliui galėtų būti nepakartojamo ryžto, stiprybės ir užsispyrimo pavyzdys.
- Svajonei pasiekti reikia ir sėkmės. Rodos, ji jus lydėjo kopiant į Everestą...
- Tikrai taip. Palankiai susiklosčiusios aplinkybės lėmė kokius 90 procentų sėkmės. Gali susirgti, gali baigtis deguonies atsargos ir daug kitų dalykų. Mums pasisekė.
Be to, mes kopėme iš šiaurinės Everesto pusės, tai yra nepalyginti sudėtingiau nei kopiant iš pietinės pusės. Didesnis vėjas, didesnis šaltis. Dauguma lietuvių alpinistų, įkopusių į Everestą, tai padarė iš pietinės pusės.
Kopiant į viršūnę mus pasitiko maždaug 60 laipsnių šaltis ir 65 - 75 km/val. stiprumo vėjas. Kai normaliai vėjas būna maždaug du kartus silpnesnis.
Ne daug žmonių kopė siaučiant tokiems vėjams. Mūsų žygis buvo išskirtinis.
Todėl iš 11 alpinistų ir gido į viršūnę ryžomės kopti tik 4. Kiti pasuko atgal - jiems tiesiog pradėjo šalti galūnės ir jie nusprendė nerizikuoti nušalusiais kojų ar rankų pirštais.
Net ir mano palydovas šerpas dėl šalčio nebejautė dviejų pirštų, tačiau jis atsigaus. Vis dėlto aš grįžau be jokių nušalimų ir traumų, kas vis dar atrodo neįtikėtina po 16 valandų praleistų „mirties zonoje“, Everesto viršūnėje.
- Keista tai girdėti. Rodos, gerai treniruoti vyrai turėtų geriau prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų.
- Tačiau taip nėra. Iš tiesų, moterys geriau aklimatizuojasi aukštikalnėse, jos geriau toleruoja aukščių skirtumus. Nors moterys tarp alpinistų sudaro gal 10 - 15 procentų. Mūsų grupėje buvo vienas vyras, kuris kopimui į Everestą ruošėsi pusę metų. Tačiau, pakilęs prie pat viršūnės, jis neišlaikė ir grįžo atgal.
Tuo tarpu man galūnės nešalo. Aš, net pučiant tokiam stipriam vėjui, užkopiau į viršūnę tik su vidinėm pirštinėm ir nejutau to didelio šalčio.
Kita vertus, labai daug dėmesio skyriau pačiam kopimui, buvau labai susikoncentravusi. Vienas žingsnis - keturis kartus įkvėpiu, judinu rankų ir kojų pirštus. Kitas žingsnis - vėl keturi įkvėpimai ir pirštų judinimas.
- Tad vėl grįžtu prie klausimo, kurį uždaviau pradžioje: kas toliau, kai Everestas įveiktas?
- Oi, veiklos man tikrai užteks. Pasaulyje yra 14 kalnų, didesnių nei 8000 metrų aukštis. Aš įveikiau 3, tad dar 11 liko (juokiasi).
- O koks, jūsų manymu, yra Eversto aukštis - nes skirtinguose šaltiniuose ji nurodomas kitoks.
- Taip, priklausomai, kas matuoja, nuo kurios vietos matuoja ir kaip matuoja, Everesto aukštis nurodomas skirtingas. Skelbiamas Everesto aukštis yra 8847 arba 8848 metro. Šiaip, kalnai nuolat auga, jie pamažu didėja. Tad kam lengviau prisiminti - 8850 metro nebus didelė klaida (šypsosi).
- Galbūt, Lietuvoje kai kas lengvai pavydės jums - esą bepigu Šveicarijoje gyvenant Everestus šturmuoti...
- Suprantu, Lietuvoje dabar - ne pyragai. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo rutiną ir ji pernelyg nesiskiria, ar būtum Šveicarijoje, ar Lietuvoje. Gyvenimas trumpas, reikia jį išnaudoti taip, kad paskui nesigailėtum. Savo kailiu patyriau - kai užsidaro vienos durys, atsidaro 100 langų.
Gimiau Telšiuose, prieš 17 metų išvažiavau iš Lietuvos ir pradėjau dirbti tarptautinėje savanorių organizacijoje. Paskui ištekėjau, ilgą laiką gyvenau Amerikoje. Prieš ketverius metus išsiskyriau su vyru, tačiau iki šiol galiu apie jį atsiliepti tik gerais žodžiais.
Iki šiol dirbau Jungtinėse Tautose pasaulio maisto programoje. Tačiau prieš pat kopdama į Everestą iš šio darbo išėjau. Kol kas darbo neturiu. Taigi, Everestas ir man tapo nauja pradžia.
