„Tik nepadaryk iš manęs herojaus, esu paprastas paauglys, net nesu vertas, kad apie mane rašytų“, – vos susitikus sostinės Gedimino prospekte pats už akių užbėga aštuoniolikmetis Miša, klubinėtojams geriau turbūt žinomas sceniniu 96wrld vardu.
Muzikantas juokauja, kad visą gyvenimą blaškėsi tarp dviejų „didžiausių meilių“ – muzikos ir filosofijos. Maždaug devintoje klasėje jos abi Mišą ir aplankė. Abu vaikinuko tėvai – medikai, savo kelią siūlantys rinktis ir sūnui. Bet Miša jau tvirtai apsisprendęs – eis savo keliu ir rinksis muzikos studijas Nyderlanduose. Tėvai tokio pasirinkimo nepalaiko, tad Miša didžėjaudamas mokslams ketina užsidirbti pats.
Be knygos – nė dienos
Prisėdame „Mint Vinetu“ knygyne. Knygas Vilniaus licėjuje besimokantis Miša rijo nuo mažens. Ir šiandien vaikinukas nė dienos nepraleidžia neperskaitęs bent 150 puslapių. Toks, kaip pats sako, „minimumas“. Pavasarį skaito daugiau, vasarą visą laiką suryja muzika, o vėliau – mokslai. Vilniaus pakraštyje gyvenantis vaikinas skaito visur, kur tik gali, pirmiausia, aišku, pakeliui į mokyklą autobuse. Važiuoti tenka bent pusvalandį, tad Miša įsitaiso nuošalesnėje vietoje, kur mažiau šurmulio, ir suryja kartais net po keletą skyrių.
Šiuo metu ant Mišos stalo – M. Heideggerio tomelis. „Bet mane nuo jo krato, ten tiek daug abstrakčių dalykų“, – sako vaikinas. Anot jaunojo filosofo, Heideggeris sukuria savo kalbą, kurią tik vienas ir supranta. Filosofiją vaikinas studijuoja savarankiškai. Už tai jau sulaukė ir įvertinimo – gavo pagyrimo raštą pernai vykusioje tarptautinėje olimpiadoje Osle.
Pažintį su filosofija Miša pradėjo dar būdamas devintoje klasėje, kai į rankas paėmė E. Nekrašo „Filosofijos įvadą“. Tėvai filosofija nesidomėjo, ją jaunuolis atrado pats. Artimiausios vaikinukui, kaip pats sako, „konkrečios“, smagaus stiliaus, analitinės filosofinės knygos.
Svajojo iš muzikos pragyventi
Žydiško kraujo turinčioje Mišos šeimoje – dar du vaikai. Brolis dvynys Ilja ir mažutė, vos trejų metukų sesutė. Nors ir dvyniai, bet nuo brolio Miša, sako, skiriasi kaip diena ir naktis – tiek išvaizda, tiek būdu, pomėgiais. Ant nosies kabantys abitūros egzaminai Mišą verčia vis mažiau laiko skirti muzikai. Mokytis daug niekad nereikėjo, ypač gerai sekėsi matematika. „Esu tiksliukas“, – sako Miša, matematines formules puikiai suderinantis su filosofija.
Pažintis su muzika prasidėjo vos penkerių metukų, kai abu dvynukus tėvai nuvedė į „Ąžuoliuką“. Mišos tėtis groja pianinu, pats mokėsi B. Dvariono mokykloje. Miša taip pat pradėjo nuo pianino, vėliau dainavo chore. Vaikinas prisimena, kad būdamas vaikas naiviai tikėjosi iš grojimo pianinu ir pragyventi.
Nors muzikos Miša jau mokosi beveik dvylika metų, geriausiai jaučiasi prie pianino. Vis dėlto geba groti ir gitara, būgnais, o kelias natas gali sugroti ir beveik bet kokiu kitu instrumentu, turinčiu stygas. Miša ir dabar groja grupėje, kur, kaip pats sako, svarbiausia - groti gyvai. Pažintis su elektronine muzika prasidėjo paprastai – prieš trejus metus Miša tiesiog parsisiuntė iš interneto tam skirtą specialią programą. Iš pradžių knietėjo pabandyti, o vėliau ne juokais „užsikabino“.
Aštuoniolikmetis didžėjus – ne jaunuolis
Nors kūrėjas dar visai neseniai sulaukė pilnametystės, muzikos pasaulyje jaunas nesijaučia. „Elektroniką šiandien kuria paaugliai“, – sako Miša. „Jaučiuosi nesubrendęs kaip žmogus, bet ne kaip didžėjus“, – apie gyvenimiškos patirties trūkumą rimtai dėsto vaikinas. Naujausia Mišos užgaida – filosofija paremtas muzikos kūrimas. „Jau dabar šalia lovos laukia knygų krūva vasarai šiomis temomis“, – šypsosi Miša.
Miša grojo jau bene visuose Vilniaus klubuose. Bet įsimintiniausias jam – pasirodymas praėjusios vasaros festivalyje „Satta Outside“, po kurio didžėjus sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio leidybinių kompanijų dėmesio. Veikiausiai dar šiemet vilnietis su italų leidybine kompanija pradės įrašinėti savo albumą.
Didžėjus pasakoja kuriantis dviem kryptimis: viena – žmonėms, kita – „į stalčių“. Klubinėtojams Miša tikrai nepataikauja, bet sako, kad atsižvelgti į žmonių nuotaiką ir poreikius – tiesiog būtina. „Į stalčių“ Miša kuria tik sau, kaip pats sako, išsikrauti po sunkios dienos. „Žmonėms skirtuose kūriniuose – daugiau detalių, ten daugiau techninių subtilybių, kūrybos – mažiau“, – paaiškina didžėjus.
Klausytojams nepataikauja
Kaip sužinoti, ko žmonės nori? Miša juokiasi: „Aš pats nežinau. Man svarbesnis gal net mano paties santykis su mano kūryba, ne žmonių. Aišku, smagu, kai pagal mano muziką žmonės šoka, klubas juk nėra klasikinės muzikos koncertas.“
Pats Miša klauso labai įvairios muzikos. „Klausau visko ne todėl, kad man nesvarbu, ką klausyti, bet nenoriu apsiriboti“, – paaiškina didžėjus. Jis neigia, kad šiuolaikinė muzika yra paprasta ir lengvai suprantama, palyginti, tarkime, su klasikine. Miša sako, kad taip lyginti nėra prasmės, mat nebeliko bendrų kriterijų, jungiančių šiuolaikinę elektroniką ir, tarkime, Bachą. „Pavyzdžiui, šiandien labai svarbus tembras, kurio klasikinėje muzikoje niekas nekontroliavo“, – prideda vaikinas.
„Šiuolaikinė muzika gal mažiau harmoninga, todėl susidaro įspūdis, kad ji paprastesnė, nors taip anaiptol nėra“, – sako Miša. Pačiam vaikinui artimiausias senasis aštuntojo dešimtmečio progresyvusis rokas. Bet svarbiausia jam – kad kūrėjas į savo muziką pažvelgtų naujai.
Išsilavinimas ir padeda, ir kliudo
Elektroninės muzikos kūrėjui, kaip pasakoja Miša, labai svarbus techninis pasirengimas. Gali turėti idealią klausą, bet jei nemokėsi daugybės techninių detalių, smulkmenų, žmonėms tavo muzika nebus įdomi. Miša sako, kad ir dabar nesijaučia techniškai stiprus ir visiškai laisvas sukurti tai, ką norėtų.
Šiuolaikinės muzikos Miša vertinti nesiima. „Žmonės galvoja, kad šiuolaikinė muzika yra ta, kurią groja per radiją, bet iš tiesų daugybė mažų, menkai žinomų pogrindžio grupių, kurios užsiima rimta kūryba“, – pasakoja didžėjus. Anot jo, net ir XXI amžiuje tikrai galima sukurti daug ką naujo.
Mišos klausiu šiek tiek provokuodama, kam šiais laikais, kai muziką gali kurti bet kas tiesiog prisėdęs prie kompiuterio ir „parsipumpavęs“ tam skirtą programą, 12 metų varstyti „dvarionkės“ duris ir trinti pianino klavišus. „Klasikinės muzikos išmanymas ir išlavinta klausa tikrai netrukdo, – pasakoja Miša. – Nors kartais standartinės klišės gali ir kliudyti.“
