Laura dėl darbo reikalų vis atidėlioja keliones į Lietuvą: keičia lėktuvų bilietus ir išvykas nukelia vis tolesniam laikui.
Prancūzijoje, Bretanės regione, Ploermelio miestelyje, gyvenanti lietuvė savo darbo kelionių planus nuolat derina su sutuoktiniu, Europos Sąjungos institucijų konsultantu L. Potet.
Pastarąjį kartą šį pavasarį Lietuvoje viešėjusi L.Karčiauskaitė-Potet viešnagę su vaikais apibūdino buitiškai: „Man – darbas Vilniuje, vaikams – atostogos Klaipėdoje su seneliais.”
Tuo metu lietuvės vyras darbo reikalais lankėsi Serbijoje.
Įprasta matyti vitražus, puošiančius senas bažnyčias. Tačiau L.Karčiauskaitė-Potet dabar vos spėja suktis – ne bažnyčiose, o privačiuose namuose.
„Klasikinį vitražą kuriu retai, daugiau dirbu su šiuolaikiniu stiklu. Jis gali tapti paveikslu, skulptūra, pertvara”, – kūrybos darbus vardijo L.Karčiauskaitė-Potet.
Vitražistė turi nemažai užsakymų Vilniuje ir Paryžiuje. Atvykusi į Lietuvos sostinę ji apsistoja šeimos bute, kuriame gyveno prieš dvejus metus.
Prieš tiek laiko lietuvės ir prancūzo šeima persikraustė į Prancūziją. Vilniuje vitražistė bendradarbiauja su keliomis dirbtuvėmis, kuriose atsiranda jos kurti stiklo darbai.
„Dirbtuves renkuosi pagal tai, kokių reikia techninių galimybių stiklui apdoroti. Skirtingiems kūriniams vienos dirbtuvės pritaikytos mažiau, kitos – daugiau”, – sakė L.Karčiauskaitė-Potet.
Paryžiuje darbo reikalais lietuvė kaskart sugaišta dvi tris dienas, nakvoja viešbučiuose. O prancūzams kurti kūriniai dienos šviesą išvysta Prancūzijos dirbtuvėse.
Kūryba verda ne tik dirbtuvėse, bet ir Ploermelyje esančiame dvare, kuriame prieš porą metų įsikūrė L.Karčiauskaitė-Potet su šeima ir jos anyta Danielle.
Viduramžių dvare, pritaikytame šiuolaikiniam gyvenimui, vitražistė įsirengė ir savo studiją. Lydyti stiklą tame pat pastate, kuriame įsikūrusi šeima, būtų kenksminga sveikatai.
Todėl studijoje vitražistė tik braižo būsimų kūrinių eskizus. Šalia žmonos studijos netrukus bus įrengtas ir vyro darbo kambarys.
„Mūsų dvaras nėra akimis neaprėpiamas, nes tai – ne Renesanso ar baroko pastatas. Be to, jis nėra išpuoštas įmantriomis architektūros detalėmis”, – apie 400 kvadratinių metrų ploto erdves, kuriose šeimininkauja šeima, pasakojo Laura.
Nors iš išorės dvaras mena viduramžius, pastato viduje įrengti visi šiuolaikiniai patogumai. Virtuvėje – naujausia įranga, bet kituose kambariuose – antikvariniai baldai.
Dvaro šeimininkė neabejoja, kad viduramžių pastate turi būti ir atitinkamas interjeras.
„Vaikai patys išsirinko baldus: jie miega senovinėse lovose, rašo prie antikvarinio stalo. Jie gerai jaučiasi tarp antikvarinių daiktų”, – neslėpė vitražistė.
Dvarą apstatyti antikvariniais baldais Laurą įkvėpė jos vaikystės namai – jos tėvų Klaipėdos menininkų Eugenijos ir Vytauto Karčiauskų bute taip pat vyrauja antikvarinis stilius.
„Gyvename beveik kaip viduramžiais, nes dvare neturime televizoriaus”, – šmaikštavo vitražistė.
Netradicinę gyvenamąją erdvę pasirinkę sutuoktiniai anksčiau niekada nė nesvajojo gyventi dvare.
Tokį pasirinkimą lėmė L.Potet motina Danielle. Dėl pasikeitusių šeimos aplinkybių jai reikėjo naujo būsto ir pagalbos.
„Mes ieškojome, kur jai būtų galima gyventi. Mintį pirkti butą atmetėme, nes vienoje erdvėje įsikurti visiems kartu būtų buvę sunku.
Nutarėme, kad būtų geriausia gyventi name.
Tuomet ir suradome dvarą. Jame Laurent’o mama turi savo atskirą butą. Žmogui svarbu turėti savo erdvę”, – įsitikinusi Laura.
Prancūzijoje dvaras – ne toks retas nekilnojamojo turto pirkinys kaip Lietuvoje.
„Prancūzijoje parduodama nemažai dvarų. Netoli mūsų dvaro yra dar vienas, kuris tai pačiai šeimai priklauso apie penkis šimtus metų. Toks atvejis labai retas.
Dažniausiai dvarai pereina iš vienos šeimos kitai. Tad Prancūzijoje dvarų pasiūla nemaža, nors šis pirkinys – nepigus”, – neslėpė vitražistė.
Lietuvės šeimai ne tik nuosavas dvaras, bet ir Ploermelis patogus gyventi. Poros vaikai pėsčiomis pasiekia mokyklą, todėl tėvams nereikia sukti galvos, kaip juos nuvežti arba parvežti.
Jeigu tėvų nėra namuose, Joris Franois ir Amelija žino, kad visuomet jų laukia karšti pietūs. Mat juos paruošia močiutė.
„Kol nesusitikau su anyta, buvau skeptiškai nusiteikusi dėl būsimų santykių su vyro motina. Tie santykiai apipinti legendomis, nemažai teko apie tai girdėti.
Bet, pasirodo, pasitaiko išimčių. Su Laurent’o mama sutariame puikiai, to nesitikėjau. Ji mane priima ne kaip draugę ar dukrą, o kaip Laurą. Ji labai tolerantiška. Gerų santykių iniciatyvos visada pati imasi”, – įsitikino lietuvė.
Laurent’o motina, kaip įprasta prancūzėms, visada susitvarkiusi, pasitempusi. Tačiau iš prigimties labai paprasta moteris, su kuria daugeliui lengva bendrauti.
Šeimą su prancūzu sukūrusi lietuvė savo tėvynėje dažnai sulaukia komplimentų, kad tapo tipiška prancūze. Tokį įvaizdį kuria tamsūs Lauros plaukai, mėgstama juoda rūbų spalva ir kultūringos manieros.
Lietuvė nesunkiai pritapo Prancūzijoje, nes nesijaučia vieniša. Svarbiausia – šalia esanti šeima.
Bet būdavo akimirkų, kai temperamentingo būdo vitražistė pareikšdavo: „Iš čia važiuoju tuojau pat!” Ji pratrūkdavo, kai sumažėdavo darbų ir ji jausdavo nuobodulį.
Dabar savo gyvenimą svetur lietuvė vertina daug palankiau. Ploermelis – jaukus miestelis, kuriame gyvena apie aštuonis tūkstančius gyventojų. Susisiekimas puikus, gatvėse nėra transporto spūsčių.
Darbo reikalais į Paryžių dažnai vykstanti L.Karčiauskaitė-Potet įsitikinusi, kad sostinėje su šeima negalėtų gyventi.
Paryžius – per didelis miestas šeimai, nes reikėtų nemažai laiko skirti vaikų vežiojimui į mokyklą ar būrelius.
Vitražistė priprato ne tik prie ramaus miestelio gyvenimo, bet ir prie atšiauraus Bretanės klimato. Šiame regione net vasarą būna vėsoka.
Bretanė – labiausiai vėjuotas, lietingas ir laukinis Prancūzijos regionas. Jis lietuvei nedaug kuo primena tėvynę: „Kadangi šią vietovę supa Atlanto vandenynas, pasitaiko audrų, didžiulių vėjų. Tačiau man Bretanė patinka, nes atitinka mano charakterį.”
L.Karčiauskaitė-Potet užaugo prie Baltijos jūros, tačiau jos bangavimo nepasiilgsta. Ji ir gyvendama Klaipėdoje retai nueidavo prie jūros.
Bretanės puošmena laikomi granitiniai skardžiai, kuriuos didžiulės vandenyno bangos talžo per audrą. Vietos žmonės per audrą vyksta pasigrožėti įspūdingu vaizdu – į skardžius lūžtančiomis bangomis.
Tačiau L.Karčiauskaitė-Potet apie tai tėra girdėjusi per radijo žinias, kurių klausosi automobiliu važiuodama į dirbtuves ar iš jų. Lietuvė dar niekada per audrą nebuvo prie vandenyno.
„Gamta nėra mano stichija. Nors nepopuliaru sakyti, kad nemėgsti gamtos, man artimiau miestas ir interjeras”, – patikino pašnekovė.
Bet vyras šeimą kartais ištempia pasigrožėti Bretanės apylinkėmis. Laura tai vertina kaip privalomą pažintinę programą.
Tačiau tai nėra dažna programa, nes visa šeima dvare ne taip dažnai susitinka. Ją blaško dažnos sutuoktinių komandiruotės.
„Laurent’as – tarptautinis patarėjas inovacijų klausimais, dirbantis su Europos Sąjungos projektais. Jo darbo vieta – skirtingose šalyse. Todėl jo komandiruočių geografija plati.
Vyras retai būna namuose. O jeigu jis yra Prancūzijoje, vadinasi, namie dirba su kokiu nors projektu”, – pasakojo L.Karčiauskaitė-Potet.
Bendravardžių Lauros ir Laurent’o keliai susikirto Lietuvoje prieš trylika metų.
„Man niekada nebuvo gražu vienodi vardai šeimoje. Bet ne pagal vardą žmogų renkiesi”, – šypsodamasi prasitarė lietuvė.
Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje Laura su Laurent’u susipažino vakarėlyje. Būsimosios vitražistės kaimynas savo bute dažnai keldavo linksmybes.
„Jis rengdavo vakarėlius nuo pat ryto. Jie būdavo triukšmingi, tad tekdavo išeiti iš namų arba eiti pas jį į svečius, nes mokytis nepavykdavo.
Viename vakarėlyje ir susipažinau su Laurent’u”, – lemtingos pažinties istoriją prisiminė L.Karčiauskaitė-Potet.
Tuometis Lauros kaimynas ir Laurent’as buvo įkūrę įmonę. Tačiau Laurent’as savo charakteriu – priešingybė bičiuliui. Jis ramus, atsakingas.
Per vakarėlį išvydusi dailų vyrą Laura nutarė jį užkalbinti. Tačiau pokalbis sekėsi sunkiai: „Jis kalbėjo angliškai, tačiau dėl jo ryškaus prancūziško akcento beveik nieko nesupratau.
Po vakarėlio pradėjome susitikinėti. Bendrų pomėgių neturėjome, mus siejo tik bendravimas: dalijimasis dienos įspūdžiais, diskusijos.”
Kai netrukus juodu apsigyveno kartu, buvo įpratę vienas kitą matyti kasdien ir nė neįsivaizdavo, kad galėtų būti kitaip.
Dabartinė šeimos situacija Laurai nėra pati lengviausia: „Porai gyventi kartu – pats geriausias variantas, bet mums šiuo metu taip nėra.
Laurent’as turi įdomų darbą, kurį jam būtų sunku pakeisti. Prancūziją pasirinkome dar ir dėl to, kad abu gyventume vienoje šalyje.”
Kaip Prancūzijoje verslo vadybos ir informatikos studijas baigęs L.Potet buvo atsidūręs Lietuvoje?
„Jis turėjo lietuvę draugę, tačiau atvykęs paskui ją į Vilnių išsiskyrė. Po skyrybų liko Lietuvoje – sukūrė verslą. Dabar jis irgi turi verslo ryšių su Vilniumi, nes yra įkūręs konsultacinę įmonę”, – pasakojo L.Karčiauskaitė-Potet.
Laurent’as kartais pasijuokia iš savo likimo istorijos: „Matyt, man buvo nežinoma priežastis, kodėl reikėjo atvykti į Lietuvą. Džiaugiuosi, kad atvykau būtent į tą šalį, kurioje buvo lemta sukurti šeimą.”
Savo meilės vaisiui – pirmagimiam sūnui – jie davė du vardus.
„Vaikas – mūsų bendras kūrinys. Aš esu lietuvė, mano vyras – prancūzas, todėl ir sūnus gavo Jorio François vardą.
Į sūnų kreipiuosi Joriu, o kai yra rimtas pokalbis – net abiem vardais. Laurent’as jį vadina François. Vaikui tai patinka, nes tai – jo vardai”, – paaiškino L.Karčiauskaitė-Potet.
Kai sūnui sukako treji metai, Laura ir Laurent’as į savo šeimą priėmė Ameliją. Jai tebuvo devyni mėnesiai.
Pora ilgai puoselėjo svajonę įsivaikinti kūdikį.
„Kai susilaukėme sūnaus, pamanėme, kad būtų gražu, jei šeimoje atsirastų dar vienas vaikas. Mes ilgai ieškojome kūdikio”, – tikino lietuvė.
Nuo mažens Amelija žino savo istoriją. Įtėviai jai papasakojo, kad Joris François į šeimą atėjo pirmą savo gyvenimo dieną, o Amelija – devinto mėnesio devintą dieną. Tačiau juodu yra abu poros vaikai.
Neslėpti nuo Amelijos jos įvaikinimo istorijos jie nutarė dėl to, kad šeimoje neliktų paslapčių ir jas atskleidus įdukra šeimoje gerai jaustųsi.
„Tačiau kai neseniai su Amelija vėl apie tai kalbėjomės, ji pasakė, kad šita istorija jai nusibodo.
Amelija pasakė: „Esu jūsų vaikas”, – džiaugėsi L.Karčiauskaitė-Potet.
Įsivaikinti mergaitę Laurą įkvėpė vaikystėje girdėtas jos tėvų pokalbis.
Karčiauskai dukterims Laurai ir Jurgai, kai jos dar buvo paauglės, buvo užsiminę, kad norėtų įsivaikinti kūdikių namuose augantį vaiką.
Po to pokalbio Laura kelias dienas buvo supykusi. Ją ištiko šokas pagalvojus, kad namuose atsiras dar vienas šeimos narys.
Bet tėvai savo sumanymo neįgyvendino, o Laurai šis pokalbis ilgam įstrigo į atmintį ir širdį.
„Vienas vaikas į šeimą ateis tokiu būdu”, – prieš sutikdama Laurent’ą svajojo Laura.
Prieš dvylika metų ištekėjusi vitražistė savo svajonės įsivaikinti kūdikį neslėpė nuo vyro. Jis mylimai moteriai pritarė. Poros neišvargino net ir dvejus metus trukusi įvaikinimo procedūra.
„Įsivaikinti – tas pat, kaip ir lauktis. Mes jį planavome turėti savo šeimoje. Reikėjo nemažai pavargti ir pakovoti, kad sulauktume antrojo vaiko.
Rezultatas – fantastiškas. Turime du stebuklus. Abu vaikai gerai sutaria”, – džiaugėsi Laura.
Amelijos šaknys – lietuviškos. Ji tik gimusi netgi gavo prancūziškai skambantį vardą. Šis vardas jai tarsi nutiesė kelią į lietuvės ir prancūzo šeimą.
Dabar gyvendama Prancūzijoje Amelija jaučiasi prancūzė ir savo vardą moka parašyti prancūziškai: „Ameliya”.
L.Karčiauskaitė-Potet džiaugiasi, kad Amelija pritapo šeimoje. Moteris tiki, kad tai įvyko dėl lemtingo sutapimo: vaikas atrado savo tėvus, o šie – savo vaiką.
Nežinodami, kad Amelija – įdukra, daugelis Potet šeimos pažįstamų ją laiko biologiniu poros vaiku, nes ji kaip du vandens lašai panaši į Laurent’ą.
Lietuvei svarbu savo atžaloms įskiepyti abiejų tėvų gimtųjų šalių tradicijas. Šeimoje neturi būti lenktyniavimo, kuris tėvų ar jo šalies tradicijos yra svarbesnės.
Tad Potet šeimos namuose skamba ir lietuvių, ir prancūzų kalba. Tik vaikai su motina kalbasi lietuviškai, su tėvu – prancūziškai.
L.Karčiauskaitė-Potet su šeima dvare pagal lietuvių tradicijas atšventė Velykas – su vaikais svogūnų lukštais dažė kiaušinius, nors prancūzai per šią pavasario šventę dažniausiai džiaugiasi tik šokoladiniais kiaušiniais.
Tačiau Joris François ir jo įseserė Amelija dvaro sode rado ir Velykų zuikučio atneštų prancūziškų dovanų – mėgstamų šokoladinių kiaušinių.
Lietuvei tik nepavyksta suderinti lietuviškų ir prancūziškų Kūčių ir Kalėdų šventimo papročių.
„Ruošiame Kūčių vakarienei žuvų patiekalus. Bet Prancūzijoje šis vakaras turėtų būti triukšmingas.
Nors šeima žino, kokios yra lietuviškos Kūčių tradicijos, kiekvienąkart jiems tenka įrodinėti, kodėl reikia švęsti lietuviškai.
Kalėdų rytą dovanėlėmis nesidžiaugiame. Pagal prancūzų tradicijas jas gauname per Naujuosius metus”, – šeimos tradicijomis dalijosi L.Karčiauskaitė-Potet.
