Deimantė dar mokydamasi vidurinėje mokykloje žinojo, kad norėtų dirbti socialinėje srityje.
„Tiesiog jaučiau šiai prasmingai veiklai potraukį, sau sakiau, kad telefonų ar čiužinių gyvenime nepardavinėsiu“, - pasakojo jauna moteris.
Dešimtoje klasėje ji savanoriškai talkino dienos centre, lankė vaikus globos namuose. Vėliau, kai reikėjo rinktis kur stoti, ketino studijuoti socialinį darbą.
„Tėvai atkalbinėjo sakydami: „Ar tu nori su tais alkoholikais visą gyvenimą tampytis?“ Tų grasinimų atbaidyta paskutinę minutę nusprendžiau mokytis sociologijos.
Dėl to labai džiaugiuosi - šie mokslai man padeda dabar dirbant „Maisto banke“, - kad profesinė karjera susiklostė būtent taip, kaip ir reikėjo, aiškino 30 metų D. Žebrauskaitė.
It sraunioje upėje
„Maisto banke“ ji pradėjo dirbti 2007 metų gegužę. Tuo metu kaip tik „Maisto bankas“ iš projekto peraugo į savarankišką labdaros ir paramos fondą, o jos steigėjai ieškojo žmogaus, kuris galėtų imtis organizacijos plėtros.
„Aš tuo metu baigiau magistro studijas, atlikau praktiką Pilietinės visuomenės institute. Sužinojusi, kad „Maisto bankas“ ieško vadovo, nusprendžiau pabandyti. Šią gegužę bus šešeri metai, kaip bandau“, - pasakojo D. Žebrauskaitė.
Jos ir kolegų misija – teikti paramą skurdžiai gyvenantiems žmonėms.
„Maisto banke“ kalbėdami apie savo darbą sakome, kad jaučiamės it plauktume sraunioje vingiuotoje upėje, kurioje turi ne tik ant vandens išsilaikyti, bet dar ir nuplaukti ten, kur reikia.
Su bendraminčiais kasdien nuo sunaikinimo išgelbstime tonas brangaus maisto, kuris pasiekia nepasiturinčiųjų stalą. Tad „Maisto bankas“ tapo mano gyvenimo būdu“, - gretino Deimantė.
Ir pati nuperka maisto vargstantiems
D. Žebrauskaitė kaskart, pirkdama maisto sau, vieną ar kelis produktus įmeta į prekybos centre esančią „Maisto banko“ dėžę, be to, paremia ir kitų organizacijų labdaros projektus.
„Maisto banke“ vienas paaukotas litas leidžia suorganizuoti paramos maistu už 16 litų.
Tiesa, į mus kartais kreipiasi žmonės, norintys tiesiogiai paremti vargingai gyvenančias šeimas.
Jiems svarbu tiesiogiai bendrauti su tais, kam atitenka jų skiriamas maistas. Kai kurie geradariai tiesiog atveža konkrečioms šeimoms skirtus maisto produktus mums į biurą, o tos šeimos ateina maisto pasiimti. Tad visi paramos būdai yra geri.
Svarbu pasirūpinti pačiam, o ne laukti, kol valstybė ar koks stebukladarys šiame pasaulyje ką nors pakeis ir išspręs problemas“, - įsitikinusi D. Žebrauskaitė.
Turėjo pažadėti grįžti į Lietuvą
„Pirmiausia noriu pasakyti, kad jei pagalbos reikia, tai jos reikia paprašyti. Kartais išgirstu ar internete perskaitau priekaištų, kad štai „aš irgi vargingai gyvenu, ir niekas man nieko niekada nedavė“. Suprask, jokios naudos iš to „Maisto banko“.
Bet juk „Maisto banke“ dirba ne ekstrasensai - padėti galime tik tiems, kurie patys kreipiasi ir ieško pagalbos. Žmonės turi rodyti iniciatyvą, o ne laukti, kol iš dangaus pabirs Dievo mana“, - įsitikinusi labdaros organizacijos vadovė.
Ji pati žino, ką reiškia prašyti pagalbos.
„Mano gyvenime yra žmogus, kuris padėjo materialiai, kai kreipiausi pagalbos. Tai Jūratė Kazickaitė. Ši moteris man netikėtai padėjo, kai norėjau išvažiuoti studijuoti socialinių mokslų magistrantūroje Olandijoje“, - pasakojo D. Žebrauskaitė.
Ji džiūgavo įstojusi į Mastrichto universitetą, tačiau tam, kad galėtų pragyventi kitoje šalyje, jai reikėjo stipendijos.
Tuo metu Kazickų fondas skyrė stipendijas tik JAV norintiems pasitobulinti doktorantams, bet Deimantė vis tiek nusprendė kreiptis į J. Kazickaitę ir prašyti paramos.
„Nežinau, kam reikia už tai dėkoti, bet Jūratė sutiko su manimi susitikti ir pasikalbėti. Ji savo iniciatyva nusprendė skirti man stipendiją su sąlyga, kad baigusi mokslus grįšiu ir dirbsiu Lietuvoje.
Nebuvome jokios sutarties pasirašiusios ar kaip kitaip įsipareigojusios, bet visus metus kas mėnesį mano sąskaitą papildydavo jos finansinė parama. Baigusi mokslus žinoma parvažiavau į Lietuvą ir ėmiau dirbti „Maisto banke“. Taigi reikia belstis, ir bus atidaryta.
Labai reikia, kad būtų kuo daugiau tokių žmonių, kaip Jūratė. Juk padėti galime kiekvienas: kas skirdamas laiko savanoriškai pagalbai, kas finansiškai remdamas, kas nereikalingą daiktą ar maisto padovanodamas ar gerą žodį pasakydamas“, - ragino Deimantė.
