Pomėgis eksperimentuoti su lietuviškų avių vilna tapo verslu, kai smalsus žemaitis įgudo iš natūralaus veltinio gaminti ir paklotus, patalynę, o neseniai sulaukė prašymų pradėti siūti ir sauskelnes.
A. Poškos artimieji pirmieji išbando naujus gaminius. Vilną buityje pradėjusi naudoti šeima pamiršo apie peršalimą, alergijas ir nemigą.
Iš Telšių kilęs A. Poška ne kartą turėjo progų įsitikinti – atsitiktinumai yra dėsningi, o kartais ir lemtingi. Po kraupios avarijos, per kurią tuo metu tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs vyras neteko kairiosios akies, gyvenimas pasikeitė iš esmės.
Atrado unikalų vėlimo būdą
Poškos nusprendė parduoti butą Klaipėdoje ir persikelti gyventi į atokų Judrėnų miestelį Klaipėdos rajone. Šeima įsikūrė A. Poškos žmonos tėvų sodyboje. Kuo užsiimti gyvenvietėje, kurioje vos pusė tūkstančio žmonių, A. Poška ilgai negalvojo. Jis įsigijo šalia esančiame kaime 4 ha žemės – buvusią kolūkio teritoriją su išlikusiais fermų pastatų griuvėsiais ir ėmėsi auginti avis.
Netrukus ūkininkas susidūrė su netikėta problema. Paaiškėjo, jog Lietuvoje nėra kur dėti nukirptos vilnos. „Avių augintojai ją tiesiog užkasdavo į žemę, nes šalyje nebuvo nė vienos plovyklos“, - gūžčiojo pečiais žemaitis. Vyras ėmė pats eksperimentuoti su vilna, kol išmoko gaminti veltinį audinį. Net vilnos vėlimo aparatą pats pasigamino. Paklaustas, iš kur sėmėsi žinių, nusijuokė: „Nėra nieko, ko nebūtų galima rasti internete“.
A. Poška prisipažino sugadinęs kelias tonas vilnos, kol surado būdą, kaip tinkamai pagaminti veltinį. Jam pavyko panaikinti ir specifinį avies vilnos kvapą nenaudojant jokių cheminių medžiagų, tačiau kaip, vyras neišduoda. Artimiausiu metu verslininkas savo atrastą vėlimo būdą ketina patentuoti, mat ne viena užsienio įmonė jau pareiškė norą pagal šią technologiją perdirbti vilną.
A. Poška tikino nė karto nebuvęs Mongolijoje, nei kitoje Vidurinės Azijos šalyje, o norą pačiam pastatyti šiame regione paplitusį klajoklių būstą sieja su neseniai atrastomis giminės šaknimis. Sudarius Poškų giminės geneologinį medį, paaiškėjo, kad Antano ketvirtosios kartos protėvis -kaukazietis.
Vilnos gaminiai stiprina sveikatą
Pirmąją pagamintą jurtą teko parduoti už savikainą, nes statant nepavyko išvengti klaidų. Tačiau užsispyręs žemaitis nė nemanė sustoti, priešingai – mokėsi iš savo klaidų ir toliau gilinosi į jurtų gamybos paslaptis. A. Poška išsiaiškino, kad tam, jog jurtoje būtų patogu ir sveika gyventi, būtina tinkamai įrengti grindis.
Šios gaminamos iš molio, o ant viršaus klojamos medinės lentos. Jei grindys įrengtos naudojant geros kokybės molį ir medieną, net vidury žiemos jurtoje nebus šalta. A. Poška tikino, jog žiemą jo pastatytoje jurtoje yra ne mažiau 15 laipsnių šilumos. Natūralios vilnos veltiniu apšiltintos sienos neleidžia prasiskverbti drėgmei, o tuo pačiu ir veistis kandims, kauptis bakterijoms. Natūralios vilnos apsuptyje čia gyvenantieji pasijunta sveikesni, juos rečiau užklumpa peršalimo ligos.
Gydančiomis vilnos savybėmis Poškų šeima įsitikino ne kartą. Ir vaikai, ir tėvai jau kelerius metus miega ant įprasto lovos čiužinio pasikloję natūralų veltinį. „Įsisupęs į vilną miegi taip, kad gali pramiegoti visus darbus“, - juokėsi A. Poška.
Vyras džiaugėsi, kad jiedviem su žmona prie pustrečių metų jaunėlės dukters naktimis keltis teko kur kas rečiau nei prie vyresniųjų sūnų. Pora neabejoja, kad vaikas ramiau miega, yra mažiau suirzęs ir rečiau serga dėl antibakterinėmis savybėmis pasižyminčios natūralios vilnos patalynės.
Paramos iš bankų nesulaukė
A. Poška prisipažino jau ketverius metus neturėjęs atostogų ir jau nebežinąs, ką tai reiškia. Užsakymai pagaminti jurtas, paklotus, patalynę plaukia vienas po kito. Verslininko planus gerokai pakoregavo pernai rudenį pagrindinį ūkinį-gamybinį pastatą nusiaubęs gaisras. Liepsnos sunaikino vilnos džiovyklą ir smarkiai nuniokojo statinį.
Tačiau savininkas nenuleido rankų. Didele paspirtimi tęsti ir plėsti verslą tapo Europos Sąjungos parama vietos veiklos grupei. Iš skirtų pinigų didžioji dalis – 110 tūkst. litų atiteko A. Poškos įmonei. Pridėjus dar 70 tūkst. litų savų santaupų, pavyko uždengti naują stogą ir jį apšiltinti, atnaujinti elektros instaliaciją.
Verslininkas ketina įsigyti dar 3 vilnos vėlimo aparatus, įsirengti daugiau džiovyklų. Ateityje jis puoselėja planus iš natūralaus veltinio gaminti ploną audinį, skirtą rūbams. Iš milo pasiūtais drabužiais nuo seno puošėsi ir lietuviai. Tačiau norint tai įgyvendinti, prireiks dar daug investuoti. Kurį laiką A. Poškai nesisekė gauti paskolos verslui plėsti – į jo parengtą verslo planą bankai nė žiūrėti nenorėję.
„Kai sužino, kurioje vietovėje yra mano žemė, atsisako skolinti. Jeigu tokio paties dydžio sklypą turėčiau šalia Klaipėdos, atsakymas būtų visai kitoks“, - įsitikinęs A. Poška.
Ne vieną karčią piliulę gyvenime prarijęs žemaitis ir šįkart nepasidavė. Kai jau rodėsi, kad vilčių pasiskolinti nebėra, vyras sulaukė netikėto pasiūlymo iš privataus asmens. Vienas pasiturintis verslininkas pasisiūlė padėti. „Sako, tu tik eik pirmyn“, - apie paslaptingą geradarį kalbėjo A. Poška.
Sveikai gyventi tampa madinga
Klaipėdos rajone įsikūręs A. Poška apie tai, kiek uždirbs išplėtęs gamybą ir pasamdęs daugiau darbuotojų, galvoja mažiausiai. „Niekada negalėčiau siūlyti žmonėms to, ko pats savo kailiu nebūčiau išbandęs. Apie vilną jau daug žinau, noriu, kad ir kiti sužinotų. Man baisu, kiek vaistų žmonės vartoja nežinodami elementarių dalykų. Mums reikia sveikos aplinkos, o ne tablečių, juk aplink tiek chemijos“, - baisėjosi verslininkas.
Jeigu sektų daugelio vilnos perdirbėjų pavyzdžiu ir dirbtų taip, kaip visi, A. Poška galėtų nesunkiai aprūpinti savo šeimą ir dar uždirbti pelno. Tačiau vyras nusprendė neiti lengviausiu keliu ir nuo pradžių atsisakė dirbdamas su vilna naudoti chemines medžiagas. Būtent dėl to jo pagaminti paklotai ir patalynė puikiai tinka alergiškiems, sunkiomis kvėpavimo takų, onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs.
Žiemą paklausiausi A. Poškos įmonėje pagaminti paklotai ant čiužinių, vasarą – jurtos ir kilnojamosios pirtys. Šių statinių pageidauja mūsų šalyje besikuriančios sveiką gyvenseną propaguojančios bendruomenės, jaunos šeimos, kaimo turizmo sodybų šeimininkai.
Ateityje A. Poška norėtų gamybos proceso priežiūrą patikėti samdomam vadovui, o pats užsiimtų klientų paieška, rinkodara, reklama. Paklaustas, kokius reikalavimus keltų įmonės direktoriui, verslininkas atsakė trumpai ir nedvejodamas: „Svarbiausia, kad turėtų techninį išsilavinimą ir mokėtų bendrauti su žmonėmis“.
