Trispalvės derinys – lakūnų garbei
Technikos pasaulyje aerorogės nėra nei stebuklas, nei naujiena, įvairiausi jų modeliai seniai raižo šaltesnių kraštų sniego plotus, tačiau 70 metų P. Ginkevičiaus kūrinys išsiskiria techniniais sprendimais bei savita išvaizda.
Bernatoniečio sukonstruotas aparatas yra taip kruopščiai padarytas, kad atrodo lyg būtų ką tik nuimtas nuo gamyklos konvejerio.
Panevėžio rajone gyvenantis P. Ginkevičius savo kūrinį pavadino „Lituanika GP-6“. Trumpinys GP žymi konstruktoriaus inicialus, skaičius 6 reiškia, kad tai yra šeštosios jo padarytos aerorogės.
Trispalvės deriniu ir užrašu „Lituanika“ savo aparatą P. Ginkevičius papuošė Atlantą perskridusių legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno garbei.
„Šlovinu žmones, kurie myli techniką. Krepšinio sirgaliai per varžybas dėvi tautinių spalvų kepuraites, o aš patriotinius jausmus išreiškiau trispalve papuošdamas techniką“, – šypsosi P. Ginkevičius.
Papuošė gandrais
Šioms aerorogėms sukonstruoti prireikė dviejų vasarų.
Transporto korpusą P. Ginkevičius padarė iš seno čekoslovakų gamybos motociklo „Jawa“ lopšelio. Variklį įdėjo iš irgi jau atitarnavusio Rusijoje pagaminto motociklo K-750. Jo galingumas yra 26 arklio galios.
„Truputį per sunkus ir per silpnas. Jei variklis būtų galingesnis, rogės skrietų greičiau“, – sako savamokslis konstruktorius.
Pamiške skriejančios rogės papuoštos automobilio žibintais, juos važiuodamas vairuotojas visada įjungia.
Korpuso šonus dabina dailūs gandriukai. Kūrėjui jie atrodo lietuviškiausi paukščiai, todėl ir tapo transporto priemonės puošmena.
Savadarbės aerorogės pasiekia 50 kilometrų per valandą greitį. Šiam atstumui nuvažiuoti jos sunaudoja 6-7 litrus benzino. Rogės sveria apie 200 kilogramų.
Medinį propelerį drožė pats
Rogių pavažas P. Ginkevičius konstravo panaudodamas snieglentes. Jas vyras pirko dėvėtų daiktų turguje. Dvi austriškas uždėjo užpakalyje, o ispanų gamybos snieglentę įmontavo priekyje.
Transporto rėmą nagingas meistras montavo iš plonasienių plieninių vamzdžių. Jie pridėjo nereikalingo svorio, tačiau konstrukcija išėjo tvirta.
Rogių gale įmontuotas didžiulis spalvotas propeleris išdrožtas iš medžio. Tai paties P. Ginkevičiaus rankų darbas.
„Visos rogės, kurias esu daręs anksčiau, užsivesdavo kaip senoviniai kariniai lėktuvai – sukant propelerį. Šitos - pirmos, kurios turi starterį, užvedamos pasukus raktelį“, – technikos subtilybes aiškina bernatonietis.
Originalios konstrukcijos ir dizaino technikos P. Ginkevičius neužpatentavo. Nebandė jos ir „Regitroje“ užregistruoti kaip transporto priemonės.
„Keliais nevažinėju, man numerių nereikia“, – sako P. Ginkevičius.
Kartu pas mergas ėjo
Namų kieme stovinčių aerorogių korpusas šviečia iš tolo. Konstruktoriaus bičiuliai juokauja, kad per valstybines šventes jis galėtų ir vėliavos nekelti, kieman išvaryta transporto priemonė atstotų trispalvę.
P. Ginkevičius provokacijai nepasiduoda, tautinių spalvų simbolika nepiktnaudžiauja. Sako, nemėgstąs politikuoti ir į savo techninę kūrybą velti valstybinių dalykų.
Konstruktorius sėda į roges, užveda variklį ir ima sukti ratus, grakščiai aplenkdamas kiemo egles ir dekoratyvinius želdinius.
Suūžus propeleriui tuojau prisistato kaimynas, vaikystės draugas Antanas Sereika. Šviečiančia liemene pasidabinęs vyras prašo leisti pasivažinėti. Sako, visad skuodžiantis pas P. Ginkevičių, kai tik išgirsta rogių ūžesį.
„Mes nuo mažų dienų drauge, kartu mokėmės, kartu pas mergas ėjome“, – kaimyną pristato P. Ginkevičius.
Rankos svarbiau nei sėdynė
Vyrai pasikeisdami suka ratus namų valdos plote.
„Čia mūsų aerodromas“, – rodydami į tuojau už kaimo esančią pamiškę šypsosi vyrai.
Kad nešaltų rankos P. Ginkevičius rogių rankenas padarė šildomas.
„Iš šildomos automobilio sėdynės ištraukiau šildymo elementą ir tą vielą įtaisiau rankenose. Nusprendžiau, kad rankos svarbiau nei sėdynė. Moters gali nenorėt, o rankos vis tiek bus reikalingos“, – su pašmaikštavimais techninius sprendimus aiškina P. Ginkevičius.
Praskrieti su vėjeliui dažnai prašo ir P. Ginkevičiaus sūnus bei žentas, dukra ir marti. Tik žmona Jadzė nėra sėdusi prie aerorogių vairo.
„Kiekvieną kartą, kai vyras eina prie savo technikos, perspėju, kad būtų atsargus. Rogių propeleris jam pusę piršto yra nukirtęs“, – pasakoja moteris.
Neišvengė ir pavojingų nuotykių
Tą kartą žaizda ilgai negijo. Sutraiškytą pirštą chirurgai apipjaustė, o neinant geryn siūlė visiškai amputuoti.
Važiuodamas autobusu P. Ginkevičius įsikalbėjo su garbaus amžiaus bendrakeleive. Močiutė patarė virti jonažolių arbatą ir joje mirkyti sužalotą ranką. Liaudies medicinos procedūra padėjo.
Kitą kartą dažydamas propelerį P. Ginkevičius rūkė. Išlėkė žiežirba, pagavo sausą medį.
„Vos namai nesupleškėjo. Po to Petras metė rūkyti, keletą metų cigaretės į rankas neėmė“, – pasakoja konstruktoriaus svainis Stanislovas Kalunda.
Pačiam P. Ginkevičiui įsimintiniausias nuotykis buvęs tada, kai su pirmosiomis savadarbėmis rogėmis, kurios galėjo išvystyti greitį iki 70 km/val., lėkė snieguota šalikele.
„Sovietiniai laikais kelkraščių nevalydavo, tai dabar sniegą iki smalos nuskuta, o ir mašinų gerokai mažiau būdavo“, – sako pašnekovas.
Rogės apsivertė ir lūžo propeleris, be jo savadarbis transportas – nė iš vietos. Pro šalį važiavo sunkiasvoris sunkvežimis iš Rusijos. Išvydęs pakelėje riogsantį keistą mechanizmą ir šalia besiblaškantį žmogų, vilkiko vairuotojas nepatingėjo apsigręžti ir grįžti atgal. Geraširdis rusas prikabino aeroroges prie sunkvežimio ir parvilko jas iki pat namų kiemo.
Per laukus rogėmis skriedavo į darbą
„Seniau tokio daikto pirkti nebuvo. Su propeleriais ir dabar pramonėje negamina. Aerorogės su vikšrais kelis tūkstančius eurų kainuoja, o šitoms medžiagoms išleidau apie 500 litų, neskaitant darbo“, – sako P. Ginkevičius.
P. Ginkevičiaus specialybė yra tekintojas. Įvairiausiais konstravimo darbais jis užsiima jau 40 metų.
Jaunystėje vyras prenumeruodavo konstruktorių–modeliuotojų žurnalą. Jų komplektus turi iki šiol.
Ten rasdavo keisčiausių idėjų.
„Kaip vietnamiečiai valgo viską, kas gyva, taip mano vyras konstruoja visa, kas juda. Namie niekad jokio svetimo meistro nereikėjo samdyti, visokios technikos buičiai palengvinti ir žemei apdirbti yra pridaręs“, – sutuoktinio gabumais didžiuojasi J. Ginkevičienė.
Pirmąsias aeroroges P. Ginkevičius ėmėsi daryti tuomet, kai iš darbovietės gavo nurašytą lėktuvo degalų baką.
Tada vyras dirbo Panevėžyje, Skaistakalnio parke veikusiose lėktuvų remonto dirbtuvėse.
Po sparnu kabinami lengvučiai, iš aliuminio pagaminti degalų bakai tais laikais gulėjo vos ne kiekvieno vaikų darželio žaidimų aikštelėse.
Vieną tokį į kiaušinį panašų liejinį P. Ginkevičius parsitempė namo. Jis tapo rogių kėbulu.
„Kas norėjo, galėjo visą nurašytą lėktuvą dalimis išsinešti“, – anų laikų situaciją atpasakojo vyras.
Pirmąsias roges P. Ginkevičius prisimena su nostalgija. Jos buvusios lengviausios ir eikliausios. Rogės svėrė vos 100 kilogramų, turėjo „Ižo“ variklį.
Vėliau, kai įsidarbino „Atžalyno“ kolūkyje tekintoju, 4 kilometrus iki darbavietės žiemą jis laukais nuskriedavo rogėmis.
Už dukterį pažadėjo roges
„Padaryti neužtenka, reikia vis tobulinti“, – kodėl pavažinėjęs naujai sukonstruotomis rogėmis netrukus ima kurti planus apie dar geresnį modelį, aiškina P. Ginkevičius.
Nė vienos aerorogės neliko gulėti sandėlyje. Vos vyras sumanydavo dirbinti naują konstrukciją, senosioms aerorogėms iš karto atsirasdavo pirkėjų. Už gautus pinigus P. Ginkevičius pirkdavo medžiagas naujam kūriniui.
Pažįstami ne kartą yra prašę, kad talentingas bernatonietis specialiai jiems sukonstruotų vienokį ar kitokį įrenginį. P. Ginkevičius tokių darbų nesiima, sako, gyvenimas yra per trumpas, kad laiką skirtų svetimiems, nes visko, ką užsibrėžęs, dėl savųjų padaryti nespėja.
„Šitų rogių nebeparduosiu, jas žentui pažadėjau. Už dukrą“, – pokštauja vyras.
J. Ginkevičienė primena, kad dar vienas roges sutuoktinis privalės sukonstruoti sūnui.
„Klausiu vaiko, ką palikimui imsi - mašiną ar roges? Tas rėžia: kas iš tos mašinos, ją bet kas nusipirkti gali, noriu rogių“, – sutuoktinio pokštų stiliumi linksmai pasakoja moteris.
Draugas nespėjo pasidžiaugti
P. Ginkevičiaus dirbtuvės – kieme stovintis metalinis garažas. Jose vyras sukasi tik šiltuoju metų laiku.
Ant vinies pamauti keli nebaigti dažyti propeleriai, lentynėlėse sudėlioti įvairiausi šaltkalvystės įrankiai. P. Ginkevičius savo nagingumu nesididžiuoja, sako, tai - gamtos dovana.
„Visi rankas turi, tik reikia norėti dirbti“, – apie konstruktoriaus talentą nedaugžodžiauja jis.
Iš 5 padarytų ir kitiems žmonėms perleistų aerorogių P. Ginkevičius žino tik paskutinių likimą: jomis dabar pramogauja ūkininkas iš Ramygalos. Tos rogės – išskirtinės, dvivietės.
Vienas iš pirmųjų bernatoniečio padirbtas roges buvo įsigijęs vėliau Tulpinių gaujos nužudytas motokrosininkų treneris Julius Džiuvė. P. Ginkevičius su juo buvo draugai. Tada bernatonietis žavėjosi motociklais, priklausė motokrosininkų klubui ir sportavo pas J. Džiuvę. Treneriui rogėmis pasidžiaugti beveik neteko.
Unikalią transporto priemonę jau pirmąją žiemą vagys ištempė iš sodybos kiemo.
„Kitomis gal jau niekas nebevažinėja. Reikia saugoti propelerį, jei sulūš, vargu ar kas betaisys“, – sako meistras.
