Viena ryškiausių visų laikų Lietuvos kiokušin karatė žvaigždžių rengiasi varžyboms, tačiau dar negrįžo į sportininkams įprastą ritmą.
„Režimas vis dar panašus, tik dabar nebemiegu pietų miego, nes stengiuosi daugiau laiko skirti savo klubui, nebėra ir masažų, reabilitacijų, tačiau vis dar kasdien turiu po dvi treniruotes“, - pasakojo Vilniaus kiokušin karatė mokyklai „Budora“ vadovaujantis D. Imbras.
Ant tatamio sportininkas grįžo vasario pradžioje vykusiame Lietuvos čempionate. Svorio kategorijoje virš 90 kg jam iššūkį metė vienas varžovas. D. Imbras šalies čempionu tapo nugalėjęs Andrių Draugelį.
„Išsigydžiau traumas, atsistačiau po operacijų, vieną rytą atsibudau, nuvažiavau į salę, sudalyvavau Lietuvos čempionate ir grįžau namo“, - juokėsi D. Imbras.
Jis dalyvavo kovo 2 dieną vykusiose varžybose Belgijoje, o balandžio 13 dieną Vilniuje laukia pasaulio čempionatas.
„Tikslai visada yra maksimalūs. Kai kartą laimi ir pajunti pergalės skonį – visada norisi laimėti, tiek plaukiant baidare, tiek žaidžiant krepšinį.
Tačiau, kai pasižiūrėjau čempionato burtus, supratau, kad ne viskas nuo norų priklauso. Bus sunku. Tačiau jei jau kam nors ruošiuosi ir investuoju, tai galvoju tik apie aukščiausią vietą. Kitaip neverta pradėti“, - sakė D. Imbras.
Sunki pradžia nepalaužė
D. Imbrą nuo vaikystės traukė kovinės sporto šakos, nedaug trūko, kad sportininkas būtų kovojęs ne ant tatamio, bet bokso ringe.
„Boksas patiko, bet treneris išvažiavo, mus pervedė pas kitą, kuris nepatiko, todėl išėjau. Karatė buvo paskutinis šiaudas, paskutinis būrelis, kurio nebuvau išbandęs. Iš tikrųjų sportavau labiau dėl trenerio, o ne dėl karatė“, – prisiminė sportininkas.
„Vien kovinės sporto šakos, gal buvote peštukas vaikystėje?“, - paklausiau sportininko.
D. Imbras nusijuokė: „Buvau padykęs. Velnių duodavau už save vyresniems vaikams. Kartą parbėgau iš kiemo, o po penkių minučių atėjo moteris su savo vaikais ir pradėjo pasakoti, kaip aš jiems velnių daviau. Tėvas mane pasikvietė, o ta moteris, pamačiusi, kad aš visa galva už jos vaikus žemesnis, apsisuko ir išėjo.“
Kelias iki pirmųjų kiokušin karatė medalių jam nebuvo lengvas.
„Man pasakojo, kad buvau labai stambus ir visada paskutinis. Kas tik galėjo nutikti prasčiausia – nutikdavo man. Pirmąjį diržą, kurį vaikai apsigina po pusmečio, aš apsigyniau trečiais sportavimo metais. Pirmosiose varžybose sudalyvavau penktaisiais.
Treneris buvo tas žmogus, kuris įkvėpdavo. Aš buvau lėtesnio brendimo vaikas, o tokie vaikai, matydami, kad kitiems sekasi, išsigąsta ir atsitraukia, tada jiems reikia padrąsinančio trenerio.
Persilaužiau, kai 15 metų laimėjau vienas varžybas. Tada per metus susilyginau su kitais vaikais“, – pasakojo sportininkas.
Aukščiausią Lietuvoje penktąjį daną turintis pirmasis sportininko treneris Vladimiras Silvaško buvo tas žmogus, kurio padrąsinantis žodis skatino D. Imbrą nemesti sporto, kai geri rezultatai, regis, buvo nepasiekiami.
Griežtas, bet teisingas
Vertybes, kurias jam įdiegė V. Silvaško, D. Imbras stengiasi perduoti ir savo mokyklos auklėtiniams.
„Manau, kad esu griežtas, bet teisingas, vaikai gal ne visada tokios nuomonės. Laikausi principo, kad po treniruotės vaikas turi mokėti daugiau, nei prieš jai prasidedant.
Kita mano taisyklė – treneris per treniruotę bent tris kartus turi prieiti prie vaiko ir jam ką nors pasakyti“, – kalbėjo karatistas.
Daugkartinis Lietuvos čempionas, dukart Europos čempionas ir tiek pat kartų pasaulio vicečempionas D. Imbras ne tik puikus pavyzdys, bet ir autoritetas jauniesiems sportininkams.
„Mano sėkmės paslaptis? Užsibrėžtas tikslo siekimas. Niekada nebijojau kristi, žinojau, kad pakilsiu.
Tą visada kartoju ir jauniesiems karatistams: nebijokite kad ir dešimt kartų kristi, vis tiek pakilsite“, - patarė D. Imbras.
