Iš pradžių vyro ir žmonos prižiūrimas „Piccolo Canopi“ dabar tarpsta Tado rankose. Karolina sūpuoja mažiau nei prieš metus gimusius dvynukus. Dirbti vienam Tadui nebaisu. Jis susitvarko. Juolab, kad ir pagausėjus šeimai, restorane uždirbamų pinigų Žukauskams pakanka.
Nuomojamas šeimos butas – vos dvi minutės kelio nuo restorano. Tadas bet kada gali užrakinti „Piccolo Canopi“ ir atskubėti žmonai į pagalbą. Žinoma, jei tuo metu negamina padažo makaronams (gamybos negalima nutraukti!) ar neaptarnauja svečių.
Ir žmona nuo restorano reikalų toli neatsitraukia. Ragauja naujus patiekalus, sako, ką reikia tobulinti, pastebi, jei kažkas netvarkinga. „Ji – mano brangiausia kritikė. Labai vertinu, kad viską sako atvirai“, - sakė Tadas.
Gimus sūnui ir dukrai, verslininkas ėmė rimtai svarstyti, kaip užtikrinti šeimai stabilumą. Norėtų Baltijos šalyse prekiauti aliejais, gaminti šviežius makaronus ir padažus.
„Iki spalio 4 dienos, kai restoranui sukaks treji metai, turime nuspręsti, kaip dirbsime toliau. Noriu imtis prekyba aliejais. Tačiau negaliu nustoti gaminti, nes kito virėjo lazanija jau nebebus „Piccolo Canopi“ lazanija. Tik kaip viską spėti?“ - klausė verslininkas, kurio gimimo diena simboliškai tapo ir restorano gimtadieniu.
Baldai ir įranga – iš tėvų namų
Bernardinų gatvėje įsikūręs „Piccolo Canopi“ – dviejų kambarių dydžio vietelė su namus primenančia nediduke lankytojams matoma virtuve.
Idėja įkurti restoraną Tadui ir Karolinai kilo jų bute Pylimo gatvėje, Vilniuje. Vyras iki krizės konsultavo besikuriančius restoranus ir barus. Atėjus krizei, visi ėmė taupyti ir pirmiausia atsisakė konsultantų.
„Maniau, kad barui ar restoranui įrengti prireiks 20-30 tūkst. litų. Tada kilo mintis – gal įmanoma tai padaryti visai be nieko? Karolina drąsino – imk ir daryk!“ - prisiminė T. Žukauskas.
Nuo šio pokalbio iki restorano atidarymo praėjo pusė metų. Rezultatas nuo pirminės idėjos skyrėsi kaip diena ir naktis. „Norėjome įkurti barą. Jis persimainė į restoraną, kuriame neprekiaujame alkoholiu“, - šypsojosi restorano barbė devyndarbė.
Restoraną pora įsirengė savo ir artimųjų jėgomis. Stalus Tadas su broliu padarė iš senos spintos ir lentų, virtuvės stalviršius – iš senos spintelės viršaus, ventiliacinę sistemą – iš žarnos ir gartraukio, paimto iš tėvų namų.
Viena restoranų įrangą gaminanti įmonė žadėjo nemokamai reklamos tikslais duoti profesionalią virtuvės įrangą, bet paskutinę savaitę persigalvojo. „Todėl teko apiplėšti brolį, studentą, kuriam butą užleido tėvai. Sakiau, kad viryklę imu mėnesiui. Dabar jau pustrečių metų praėjo“, - juokėsi kulinaras.
Restorane nemažai daiktų iš tėvų namų. Ten gyvenęs brolis turėjo atsisveikinti su 2 spintelėmis, Tadas nukabino kriauklę, iš močiutės sodybos išsivežė per 10 senų kėdžių, kurias vėliau restauravo ir apmušė užuolaidų medžiaga. Negana to, iš tetos garažo išgabeno seną nebenaudojamą sovietinį šaldytuvą.
Vienintelės išlaidos restorano įrangai – 70 litų dviem žarnoms – karšto ir šalto vandens. „Man tai buvo pralaimėjimas. Stovėjau „Senukuose“ prie kasos ir gniaužiau tuos pinigus rankoje, vis svarstydamas, ką daryti“, - prisipažino Tadas.
Nustebino higienos specialistę
Higienos normas „Piccolo Canopi“ įveikė labai lengvai. Tiesa, restorane apsilankiusi pareigūnė iš atsakingos institucijos atrodė suglumusi – vietoj nerūdijančio plieno iščiustytos naujos virtuvės jai prieš akis atsivėrė „suneštinė“, savadarbė virtuvėlė.
Atsitokėjusi ji vis dėlto nerado lemtingų trūkumų. Davė tik kelis nurodymus – reikėjo antros kriauklės (ją atidavė remontą namuose pasidarę vilniečiai), metalinių apvadų stalviršiams, guminių kilimų virtuvėje.
Greitai patobulinę kuklią restorano virtuvę, Žukauskai paskelbė startą. Virėjo karjerą Tadas pradėjo nuo pietų draugams. Namuose prisikrovė dvi dėžes įvairių prieskoniu, indų ir „persikraustė“ į „Piccolo Canopi“.
„Atsiprašau“, - iš pradžių draugų, o vėliau ir klientų atsiprašinėdavo Tadas, kai vietoj dailaus kvadratinio lazanijos gabalėlio jis atnešdavo krūvą košės. „Viskas gerai, - ramindavo jį žmonės. - Forma ne kokia, užtat labai skanu.“
Anksčiau Tadas retkarčiais gamindavo restoranuose, kuriuose dirbo. „Kartą gaminau, kai virėjas neatėjo į darbą. Iš esmės visko išmokau mūsų restorane“, - pasakojo T. Žukauskas.
„Piccolo Canopi“ vienu metu gali priimti iki 20 žmonių, yra 5 staliukai. Kartais vietos būna rezervuotos iš anksto telefonu.
Daugėja šeimos restoranų
Restorano valgiaraštis labai paprastas, kreida surašytas lentoje ant sienos. Yra trys šalti, trys pirmi, du antri patiekalai ir trys desertai. Nereikia ilgai sukti galvos, ką rinktis.
Restoranas dirba nuo antradienio iki penktadienio nuo 17 iki 22 val., šeštadieniais nuo 13 iki 22 val. Nedirba sekmadieniais ir pirmadieniais.
Žukauskai – tikintys žmonės. Sekmadienį eina į bažnyčią ir sako, kad tą dieną jokie darbai nesiseka.
Virtuvės šefas darbo dieną pradeda nuo ryto. Jis perka produktus, ruošia patiekalus, vėliau aptarnauja žmones. Restoranui užsidarius plauna indus, tvarko patalpas.
„Kartais šeštadienio vakare pagalvoju, kad viskas, man jau gana. Paskui pailsiu ir antradienį vėl atsidarau“, - silpnumo akimirkų neslėpė Tadas.
Jis ypač didžiuojasi tinklaraščiu, kurį pradėjo rašyti nuo pirmosios restorano gyvavimo dienos. Tadas kone kasdien rašė, kaip jam sekasi. Vis daugiau žmonių ėmė tinklaraštį skaityti. Tai dar labiau skatino avantiūristą nenuleisti rankų.
Rašytojas įsitikinęs, kad šio tinklaraščio vertė labai didelė – tai tarsi vadovėlis, kaip atsidaryti restoraną.
Mažų šeimos restoranų verslo pionieriai džiaugėsi, kad Vilniuje jau atsidarė ne viena į „Piccolo Canopi“ panaši vieta. Tai meksikietiškas restoranas „Sofa de Pancho“ Visų Šventųjų gatvėje, „Bel Ami“ Užupyje. Panašų restoraną atidarė ir virtuvės meistras Linas Samėnas.
Žukauskai drąsino visus, kurie svajoja atsidaryti savo restoraną, tiesiog pabandyti. „Viskas nėra taip baisu, kaip gali atrodyti“, - laikydami kūdikius ant rankų drąsino Karolina ir Tadas.
