Kauno medikai jau yra darę ne vieną panašią operaciją. Makštis formuojama iš storosios arba plonosios žarnos. Tačiau iki šiol tokios operacijos būdavo atliekamos operuojant „atviru“ būdu – pjaunant pilvo sieną. Po tokio metodo likdavo nemažų randų. Šįkart viskas buvo daroma kitaip - laparoskopu.
Atvejai, kai mergaitės gimsta su nesusiformavusia makštimi bei gimda, yra labai reti. Ši anomalija nustatoma maždaug vienai iš 5 tūkst. naujagimių. Preliminariais skaičiavimais, kasmet su neišsivysčiusia makštimi Lietuvoje gimsta 2–3 mergaitės.
Kartais gimdos užuomazgų būna, gali vykti ir cikliniai pakitimai – mėnesinės. Tik sulaukusios tam tikro amžiau mergaitės kreipiasi į ginekologą jausdamos stiprius ciklinius skausmus pilve. Taip būna dėl to, kad mėnesinių kraujui nėra kur ištekėti.
Operacijai vadovavo Kauno klinikų onkoginekologas 33 metų Saulius Paškauskas. Dvi rezidentūros programas – chirurgijos ir ginekologijos – baigęs medikas yra vienintelis šalyje onkoginekologas. Į ginekologą taip pat kreipiamasi ir bandant turėti lytinių santykių. Taip pat dėl to, kad neprasideda mėnesinės. Tada nustatoma, kad makštis nėra išsivysčiusi.
„Operavome laparoskopu, pacientės kūne padarėme labai mažus pjūvius. Dirbtinė makštis buvo suformuota iš storosios sigminės žarnos. Tai gana sudėtinga operacija, nes būtina užtikrinti makšties formavimui panaudojamos žarnos kraujagyslių funkcionavimą.
Žarnos galvutei užsiūti daromas pjūvis pilvo sienoje, o mes išbandėme kitą metodą – panaudojome tą patį kanalą, kur formuojama makštis. Kitaip sakant – išvengėme papildomo pjūvio pilvo sienoje. Tai padaryti mums pavyko, pacientė jaučiasi gerai“, – pasakojo docentas S. Paškauskas.
Pasiruošimas pirmajai Lietuvoje tokio tipo operacijai truko dvejus metus. Reikėjo ne tik suburti patyrusių specialistų komandą, bet ir įsigyti brangią įrangą. Kai kruopštus pasirengimas artėjo į pabaigą, į medikus kreipėsi 18-metė kaunietė.
Unikalią operaciją atlikęs pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje onkoginekologas S. Paškauskas lrytas.lt žurnalistui papasakojo apie itin retą anomaliją, kai mergaitės gimsta su neišsivysčiusia makštimi.
Medicina sparčiai žengia į priekį, tobulėja technologijos. Kuo medikai gali padėti mergaitei, kuri gimė su neišsivysčiusiais lytiniais organais?
– Užsienio šalyse tokiais atvejais ir pačioms pacientėms, ir jų šeimos nariams teikiama psichologo ar net psichoterapeuto pagalba. Kodėl to reikia? Pirmiausia, mergaitės neturi mėnesinių, dėl to jos jaučiasi nevisavertėmis, jos negali turėti lytinių santykių, o bene sunkiausia susitaikyti su mintimi, kad niekada negalės turėti savo vaiko, jo išnešioti.
Teoriškai jos savo vaiką galėtų turėti, nes kiaušidės būna susiformavusios. Paėmus vyro spermos ir kiaušialąstes galima atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje, tačiau reiktų rasti surogatinę mamą, kuri savo gimdoje vaikutį išnešiotų. Užsienio literatūroje aprašyti keli tokie atvejai, tačiau mūsų šalyje toks scenarijus sunkiai įsivaizduojamas. Lietuvoje tokiais atvejais dažniausiai įsivaikinamas svetimas vaikas.
– Ryžotės atlikti unikalią Lietuvoje operaciją – laparoskopu merginai suformuota dirbtinė makštis. Kas jus paskatino taikyti mūsų šalyje dar neišbandytus metodus?
– Nuolat domiuosi naujienomis. Užsienio šalių medicininėje literatūroje jau kuris laikas buvo rašoma apie operacijas, kai iš storosios ar plonosios žarnų makštis buvo suformuota laparoskopu.
Kadangi šių operacijų rezultatai buvo geresni nei atvirų operacijų, nori ar nenori, tokio tipo operacijas turėjome atlikti ir mes. Būtina judėti į priekį su naujomis technologijomis, su modernia technika. Nesvarbu, kad ji brangesnė. Jeigu ligoniui tai gali būti naudingiau – ja privalu pasinaudoti.
– Baigėte dvi rezidentūros programas, pirmiausia – chirurgijos, paskui – ginekologijos. Kodėl pasirinkote tokį kelią?
– Iš pradžių šis pasirinkimas buvo netikėtas ir man pačiam, tačiau dabar tikrai nesigailiu. Pasiūlymą gavau iš Ginekologijos ir akušerijos klinikos vadovės profesorės Rūta Nadišauskienės ir klinikų generalinio direktoriaus Juozo Pundziaus, nes ginekologijoje plečiantis operacijų spektrui prireikė chirurgo.
Šiuo metu be chirurgo, ko gero, onkoginekologija neįsivaizduojama. Daugumai onkologinių ligonių norint vėžį radikaliai pašalinti būtina atlikti žarnų rezekciją, blužnies, tulžies pūslės pašalinimo operacijas.
Po ilgų dvejonių pasiūlymą priėmiau ir dabar visiškai nesigailiu. Onkoginekologais turėtų dirbti žmonės, kurie baigė chirurgiją arba atvirkščiai – chirurgais tapę ginekologai. Tai ne Lietuvos, o daugelio užsienio šalių klinikų praktika.
Įrodyta, kad besispecializuojančių onkoginekologų rezultatai geresni nei „bendrųjų“ ginekologų ar chirurgų.
Kol kas esu tarsi pirmoji kregždė, tačiau tikiuosi – ne paskutinė.
– Rezidentūros pabaiga studentams medikams dažniausiai asocijuojasi su finišu. Ar nebuvo sunku jį pasiekus tarsi vėl grįžti atgal ir kartoti ne vienerius metus trunkantį etapą?
– Žinoma, kad taip. Chirurgijos rezidentūra trunka penkerius metus, o ginekologijos – dar ketverius. Vien rezidentūroje praleidau devynerius metus, o paskaičiavus bendrai – susidaro penkiolika metų, tai daugiau, nei trunka vidurinis mokslas.
Be abejo, tam pasiryžti nėra lengva, juk esama ir lengvesnių specialybių. Tačiau kai mediko darbas patinka, studijų metai tikrai nebaugina.
– Esate aukštos kvalifikacijos specialistas, tad nesunkiai darbą gautumėte ir užsienyje. Ar nevilioja perspektyvos persikelti į kitą šalį, kur būtų suteikta galimybė naudotis moderniausia įranga, mokslinius tyrimus atlikti naudojantis naujausiais mokslo pasiekimais?
– Mokslo užsienyje jau esu ragavęs, doktorantūrą baigiau Heidelbergo Ruprechto-Karolio universitete. Be abejo, ten mokslui sudarytos visos galimybės, pradedant projekto finansavimu, medžiagomis, įranga ir t. t.
Išvažiuoti pasistažuoti užsienyje, be abejo, reikia, tiesiog būtina pasižiūrėti, kaip dirba vienų ar kitų šalių kolegos. Šiuo metu Lietuvoje iš technikos nieko netrūksta, na gal kokios naujovės mus pasiekia šiek tiek vėliau dėl to, kad tai brangu.
Kita vertus – dėl ko vilioja užsienis? Dėl pinigų ir algos. Nežinia, kada mes pasieksime europinį lygį, kad gydytojas galėtų uždirbti niekur neišvykdamas ir savo šalyje jaustis socialiai saugus.
– Kas paskatino jus likti Lietuvoje?
– Be mokslo galimybių ir atlyginimo, manęs užsienyje niekas daugiau nesužavėjo. Apsigyvenęs svetimoje šalyje niekada savas nebūsi. Net ir tuomet, jeigu esi geriausias specialistas, į tave vis vien bus žiūrima kaip į svetimšalį imigrantą.
Lietuvoje jaučiuosi pakankamai gerai, čia gyvena mano šeima, mano artimieji, čia yra darbo. Nesu bedarbis, kuriam reikia vykti į užsienį ieškoti bet kokio darbo turint vienintelį tikslą – užsidirbti. O šioje specializacijoje – onkoginekologijoje – darbo netrūksta. Onkologinėmis ligomis susergančių moterų skaičius kas metai auga, pacienčių amžius – jaunėja.
Norėtume, kad susirgimų būtų mažiau, tada ir mes galėtume lengviau atsikvėpti. Deja, sergamumo tendencijos šiuo metu nėra džiuginančios. Todėl manau, kad šios specialybės poreikis niekada neišnyks, nes chirurgija, kalbant apie onkoginekologines ligas, yra vienas pagrindinių gydymo būdų.
