„Jeigu žmogų kiti labiausiai pažįsta ir vertina dėl jo veiklos - tai didžiausias malonumas ir įvertinimas. Kiekvienas turėtų siekti būti geriausias - ir visiškai nepriklausomai nuo to, ką daro“, - kalba pernai Lietuvos ralio čempionu tapęs ir prieš porą savaičių 24-jį gimtadienį atšventęs vilnietis.
Santūrus, sklandžiai ir aiškiai mintis dėstantis D. Butvilas įsitikinęs, kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų rasti tokią sritį, kurioje neslėptų ambicijų būti geriausiam.
- Pats, būdamas labai jaunas, tapote geriausiu lenktynininku šalyje, nors daugelis jaunų žmonių ilgai ieško, kur geriausiai save realizuotų. Ką jiems patartumėte, koks jūsų sėkmės receptas? - lrytas.lt paklausė D. Butvilo.
- Visiškai nesvarbu, kuo užsiimi - groji akordeonu, žaidi futbolą ar meistrauji inkilus – visur reikia siekti būti geriausiam. Net jeigu ir nepavyks, tą papildomą energijos užtaisą gyvenime vis tiek kažkur realizuosi.
Manau, kiekvienas jaunas žmogus, išskyrus mokslus, turi turėti bent vieną sritį, kurioje demonstruotų savo ambicijas, norėtų tobulėti. Tai stumia pirmyn, neleidžia sustoti vietoje.
- Ar pradėjęs važiuoti ralyje tikėjotės kada nors tapti šalies čempionu, ar tai buvo tiesiog tolima ir nereali svajonė?
- Žinoma, tikėjausi. Nėra prasmės važiuoti šiaip sau.
Kai tik pradėjau važiuoti, iš karto užsibrėžiau tikslą būti greičiausiam. Net neabejojau, kad kada nors tapsiu čempionu. Tiesa, tai užtruko ilgiau, nei tikėjausi.
Toks jau mano charakteris – viską, ko imuosi, stengiuosi daryti maksimaliai gerai. Jeigu nepavyksta pirmuoju bandymu, bandau antruoju ar trečiuoju. Tol, kol pavyksta (šypsosi).
Kai 2010 metais iš „Subaru Impreza STi“ persėdome į mūsų ralio trasoms labiau tinkamą „Mitsubishi Evo X“, pajutau, kad galiu nugalėti.
- Ar būnant tokiam jaunam nesunku atlaikyti psichologinį konkurentų spaudimą? Kokios charakterio savybės svarbiausios norint nugalėti?
- Kol esi jaunas ir niekam nesudarai rimtesnės konkurencijos, visi elgiasi bičiuliškai. Tačiau vos tik pradedi lenkti kitus ir pakliūni tarp greičiausių, požiūris kaip mat pasikeičia.
Juk aš gimiau maždaug tuo metu, kai dabartinis mano varžovas Saulius Girdauskas jau demonstravo savo jėgą ralio trasose.
Tačiau konkurencijos neįmanoma išvengti ir to nereikia. Nes ji yra kiekviename žingsnyje, tik lenktynių trasoje labiau matoma, aiškiau išreikšta.
Mano įsitikinimu, tiek konkuruojant su kitais, tiek atliekant bet kurį kasdieninį darbą, nugali tie, kurie mažiausiai pasiduoda emocijoms.
Be to, būti pirmam yra labai nelengva. Turi turėti nugalėtojo mentalitetą. Gali būti greitas, labai greitas, bet niekada taip ir netapti čempionu.
Nors tai gali skambėti paradoksaliai, tačiau tik užlipęs ant aukščiausios garbės pakylos gali patikrinti pats save – vertas čia būti, ar ne.
Geriausias to pavyzdys – Matthewas Wilsonas, ilgamečio gamyklinės „Ford WRC“ komandos vadovo sūnus. Jis turėjo geriausią tuo metu įmanomą techniką, nuolat važiuodavo aukščiausio lygio varžybose, bet jokių reikšmingesnių rezultatų nepasiekė.
- Iš pažiūros, atrodote ramus ir net šiek tiek melancholiškas. Toks esate iš tiesų?
- Aš nuo mažumės esu ramus, moku tvardyti emocijas. O kai su jomis susitvarkai, gali visiškai kitaip valdyti smegenis.
Nuo vaikystės visuomet buvau santūraus charakterio.
Kadangi buvau aukštesnis už daugumą bendraamžių, kumščiais įrodinėti savo tiesų beveik nereikėjo. Nepaisant to, nuolat būdavau tarp lyderių – tiek mokykloje, tiek kitur.
Kai važiuoju lenktynių trasoje, manęs neužplūsta adrenalino perteklius. Adrenalinas trinkteli į galvą tik tuomet, kai padarau klaidą, o šiaip stengiuosi išlikti šaltas ir ramus.
Negali vienu metu ir greitai važiuoti, ir tuo mėgautis: jeigu pats „kaifuosi“ nuo savo važiavimo, greičiausias niekada nebūsi.
- Ilgus metus jūsų šturmanu buvo tėvas Valdas. Jis yra ir pagrindinis jūsų rėmėjas. Kaip buvote auklėjamas šeimoje ir kaip manote - kokią įtaką kiekvieno žmogaus gyvenime, karjeroje turi auklėjimas šeimoje?
- Mama mane pirmoji paskatino dalyvauti slalomo varžybose. Galbūt paskui dėl to truputį gailėjosi (šypsosi).
Šeimos vaidmuo bet kurio žmogaus gyvenime - ir ieškant asmeninės laimės, ir sėkmės darbe - yra labai svarbus.
Daugelis tėvų stengiasi nurodinėti savo vaikams, o ne patarti, patiems leisti priimti sprendimus. Aš dėkingas savo tėvams, kad jie man yra labiau kaip patarėjai, nebruka per prievartą savo nuomonės.
Net kai važiavome su tėvu viename ekipaže, jis leisdavo man tarti galutinį žodį.
- Dabar jums 24 metai – tarsi savotiška kryžkelė, kai reikia spręsti, kuo būsite toliau, kokia veikla užsiimsite. Juk iš lenktyniavimo Lietuvoje nepragyvena joks sportininkas.
- Nesu taip tvirtai apsisprendęs, kuo noriu būti ateityje. Norėčiau savo ateitį sieti su automobiliais.
Baigiau ekonomikos ir politikos mokslus tarptautinėje ISM aukštojoje mokykloje, dabar dirbu tėvo vadovaujamoje bendrovėje, užsiimančioje laboratorinės medicinos įrangos tiekimu.
Tačiau realiai suprantu, kad kitur dirbti bent jau kol kas nelabai galėčiau – treniruotės, varžybos, rėmėjų paieškos atima tiek laiko, kad tikrai negalėčiau darbe kasdien sėdėti nuo 8 iki 17 val.
Todėl dabar realiai bandau parduoti savo sugebėjimą greitai važiuoti, nes mano tikslas – Europa. Ieškau rėmėjų, kad galėčiau startuoti Europos ralio čempionate arba FIA WRC akademijoje.
Nors lenktynininkai nesensta taip greitai, kaip kitų sporto šakų atstovai, pernelyg ilgai lenktyniauti tik Lietuvoje būtų nelabai gerai – labai sumažėja galimybių tobulėti.
Nenorėčiau, kad tai skambėtų pernelyg didaktiškai, tačiau kiekvienas naujas tikslas (net ir atrodantis nepasiekiamas), yra postūmis gyvenime siekti daugiau, nesustoti vietoje ir tobulėti.
