Tačiau jis niekada nebijo pacientams pasakyti, jei nebegali niekuo padėti. Arba tiesiai šviesiai pareikšti: jeigu vengs operacijos, netruks apaks.
lrytas.lt su 53 metų A. Gutausku kalbėjosi apie sėkmės istoriją, kurią jis pradėjo kurti iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
- Kas jus paskatino tapti mediku? Tai jūsų svajonių profesija ar būta kitų priežasčių?
- Dar dešimtoje vidurinės mokyklos klasėje pradėjau nerimauti, nes nežinojau, ko aš noriu, kokią profesiją pasirinkti.
Nors buvau linkęs į tiksliuosius mokslus, nemaniau, kad, pavyzdžiui, matematikoje galėčiau padaryti kokį nors perversmą.
Nesu medikų dinastijos atstovas. Atvirkščiai - ir savo šeimoje, ir giminėje esu pirmasis medikas. Ši sritis mokyklos laikais man buvo visiškai nežinoma. Todėl ir viliojo.
Man sekėsi. Sėkmingai įstojau į tuometinį Kauno medicinos institutą. Studijų metais maniau, kad rinksiuosi psichiatriją. Tačiau vis labiau traukė chirurgija.
Jutau, kad rankos juda gerai. Vėliau pasitikėjimo savimi suteikė ir profesorės Emilijos Daktaravičienės pamokos ir paskatinimas.
Tačiau chirurgui ne tik gerų rankų reikia. Viskas priklauso nuo mąstymo.
- Kas vis dėlto lėmė, kad pasirinkote akių chirurgiją?
Pasukęs oftalmologijos link pamačiau, jog ši sritis – tampriai susijusi su įvairiomis technologijomis. Čia susipynę ir medicininiai dalykai, ir žmogaus regėjimo fiziologija, ir, žinoma, optika.
Akių ir regėjimo tyrimų metodų labai daug, bet jie visi susiję su fizika. O pastaroji mane domino dar mokyklos laikais.
Džiaugiuosi, kad pasisekė tapti oftalmologu. Institute buvau Oftalmologų būrelio pirmininku. Po studijų mane, kaip besidomintį šia sritimi, profesorė E. Daktaravičienė pakvietė dirbti į jos vadovaujamą Regos apsaugos laboratoriją.
- Lietuvos medikai sovietmečiu svajodavo išvykti pasimokyti arba emigruoti į užsienį. Jums panašių minčių nekilo?
- Sovietų sąjungoje atėjus „perestroikai“, atsirado galimybė išvažiuoti į užsienį. Man pavyko tuo pasinaudoti. Pusę metų stažavausi JAV. Per tą laiką mano mąstymas ir suvokimas, kaip turėtų dirbti medikai, pasikeitė kardinaliai.
Pamačiau visai kitą medicinos sistemą. Jei Lietuvoje valstybinė medicinos sistema dirba neefektyviai, tai Amerikoje medicina beveik visa privati, todėl kur kas efektyvesnė.
Kita vertus, JAV taip gerai finansuojama medicina, kad gydytojai naudoja pačius naujausius medicinos ir tyrimo metodus, tokią aparatūrą, apie kokią ir atgavus nepriklausomybė dar ilgai negalėjome net svajoti.
Sugrįžus iš JAV, man galvoje virė mintys kažką panašaus sukurti ir Lietuvoje.
- Nuo ko pradėjote?
- 1992 m. pirmasis Lietuvoje įkūriau privačią medicinos įstaigą, kuri specializavosi oftalmologinės pagalbos srityje.
Tuo metu pacientui suteikiama konsultacija ir visi reikalingi tyrimai kainuodavo 5 litus.
Tikra tiesa. Žmonės dar nebuvo pasiruošę mokėti už jiems medikų suteikiamas paslaugas privačiose įstaigose. Daugelis tenkinosi tokia medicina, prie kurios per daugelį metų jau buvo pripratę.
- Kaip pasiekėte, kad pacientai jumis patikėtų ir valdišką polikliniką iškeistų į privataus gydytojo kabinetą?
- Nieko padaryti staiga neįmanoma. Pradinio kapitalo tuo metu neturėjau. Apie galimybes kokiomis nors sąlygomis gauti paskolas nebuvo net kalbos.
Pirkdamas stalą ar kėdę, skaičiuodavau pinigus maistui.
Sukūręs savo įstaigoje galimybes tirti pacientus ambulatoriškai, ir toliau svajojau apie chirurginį gydymą. Tačiau to pasiekiau tik po aštuonerių metų. Pirmasis pradėjau operuoti, pasitelkęs eksimerinį lazerį.
Be oftalmologijos chirurgijos mane visada domino dar ir ragenos chirurgija, nes dar sovietiniais laikais rusai mums alsavo į nugaras, tačiau mes puikiai matėme, jog tai, ką darė garsusis Rusijos oftalmologas Sviatoslavas Fiodorovas nėra gerai.
Jis ir į Lietuvą su didžiule reklamos kampanija buvo atvažiavęs. Nemažai lietuvių patikėjo jo metodais. Net kai kurie mūsų šalies medikai žavėjosi S. Fiodorovo operavimo metodais, tačiau kiti abejojo. Rašėme straipsnius perspėdami, kad pacientai būtų atsargesni.
Buvo apmaudu, kai S. Fiodorovas aiškino, esą lietuviai medikai atsilikę ir nesugeba padaryti to, ką jis sugeba. Tačiau tai buvo netiesa. Panašios, trumparegystę šalinančios operacijos buvo pradėtos Lietuvoje dar 1987 m., tik jos nepaplito, nes taip beatodairiškai kaip S. Fiodorovas, nesielgėme.
- Šiais laikais ir technika, ir gydymo metodai smarkiai pažengę į priekį. Ar įmanoma trumparegystei užkirsti kelią?
- Trumparegystė yra toks fenomenas, kuris gali būti ir liga, ir būsena.
Jei žmogus, pavyzdžiui, nešioja akinius minus trijų dioptrijų ir su jais mato puikiai, o akių dugnas – be jokių pakitimų, tai tokį negalavimą reikėtų traktuoti kaip regėjimo ydą, bet ne ligą. Todėl, pasitelkus šių dienų technologijas, tokią trumparegystę galima sėkmingai koreguoti.
Didelio laipsnio trumparegystė turi visai kitokius simptomus, o akių tinklainėje vystosi sunykimo ploteliai, dėl to gali ištikti akies tinklainės atšoka. Jei tokiu atveju žmogus nieko nedarytų, labai greitai apaktų.
Todėl akis reikėtų skubiai operuoti. Tokios operacijos – aukštasis mikrochirurgijos pilotažas. Lietuvoje yra gal tik keturi chirurgai, kurie sugeba operuoti tinklainės atšoką.
- O ar vadinamosios S. Fiodorovo operacijos dar atliekamos?
- Jo operacijų era, kai ragenoje būdavo padaromi palyginti gilūs pjūviai, jau pasibaigė, nes apie 1990 m. atsirado eksimeriniai lazeriai.
Tai – sudėtingi ir brangūs įrenginiai, tačiau jų dėka galima labai tiksliai pakoreguoti ragenos formą, kad ji galėtų atlikti tą darbą, kurį atlieka akinių stiklai. Po tokių operacijų žmonėms net nebereikia kontaktinių lęšių.
- Gal šiuolaikiniais lazeriais galima gydyti ne tik trumparegystę, bet ir kitas akių ligas?
- Jau yra specialių lazerių akių dugnui gydyti. Lazeriais galima net profilaktiškai pakoreguoti tam tikras akių problemas, kad, pavyzdžiui, moterims gimdymo metu neįvyktų tinklainės atšoka.
- Kokios gyvenimo būdo ydos labiausiai kenkia akims?
Žmonių genetika labai įvairi, tačiau, kai nebuvo kompiuterių ar kitų šiuolaikinio gyvenimo įrenginių, regėjimo problemų buvo kur kas mažiau.
Nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio aklumu tikrai negresia, tik gali tekti koreguoti regėjimą akiniais arba kontaktiniais lęšiais.
Šiuolaikinis mokslas taip pat įrodė, kad ir kataraktos susiformavimui, ir tinklainės degeneracijų atsiradimui gali turėti įtakos rūkymas.
- Ar veiksminga vadinamoji akių mankšta?
- Ji padeda tik minimaliai. Trumparegystei kelią įmanoma užkirsti dar vaikystėje, jei laiku pastebimi akies raumens negalavimai. Taip pat pastebėta, kad fiziškai aktyvių vaikų trumparegystė būna kur kas mažesnė.
Kai kas galvoja, kad, jei po keturiasdešimties metų atėjo laikas užsidėti akinius, skirtus skaityti, dar galima išsisukti su akių mankšta. Tačiau taip jos bus tik dar labiau varginamos. Geriau įsigyti akinius.
- Ar būna tokių atvejų, kai nebegalite savo pacientams padėti?
- Kai kartais išgirstu pranešimus, jog kažkokioje pasaulio šalyje išrasti vaistai vėžiui išgydyti, vertinu juos atsargiai.
Taip pat vertinu ir menamus stebuklus savo srityje – būna tokių atvejų, kai jau regėjimo atstatyti neįmanoma, tačiau būna tokių atvejų, kai žmogų išgelbėju. Bet dėl to tikrai nesu didvyris. Tiesiog žinios ir šiuolaikinės technologijos leidžia pasiekti maksimalių rezultatų.
Mano pasirinkimas visada toks – imtis visų įmanomų priemonių, jei jaučiu, kad žmogui bus geriau. Jei tos priemonės gali pakenkti, geriau jų atsisakyti.
Be to, tiek daug metų dirbant privačioje klinikoje ir aš, ir mano kolegos esame lyg po padidinamuoju stiklu. Mus akylai stebi ne tik įvairios valstybinės institucijos, bet ir pacientai. Todėl dirbame konservatyviau nei valdiškos medicinos įstaigos, į kurias pacientai kartais kreipiasi griebdamiesi paskutinio šiaudo.
Kita vertus, yra tokių paslaugų, pavyzdžiui – stiklakūnio ir tinklainės chirurgija, kurios mes galėtume imtis, tačiau už šias paslaugas Valstybinė ligonių kasa apmoka tik tretinio lygio įstaigoms. Todėl, jei pasakytume savo pacientams, kad operacija mūsų klinikoje kainuos apie dvylika tūkstančių litų, tai kažin ar jie sutiktų tiek mokėti.
Pavyzdžiui, neseniai atsirado specialių vaistų, kuriuos suleidus į akies obuolį įmanoma gydyti tinklainę. Techniškai tai padaryti galima ne tik valstybinėse medicinos įstaigose, tačiau tie vaistai labai brangūs ir jie šiuo metu tiekiami tik dviems ligoninėms Kaune ir Vilniuje.
- Kodėl jūs pats kartais nešiojate akinius? Nesiryžtate operacijai?
- O kaip aš pats sau operaciją padarysiu? Negaliu savęs niekam patikėti, nes esu Lietuvoje pats geriausias chirurgas (juokiasi).
Jei rimtai, tai, jeigu būčiau dvidešimt penkerių metų, ieškočiau kur ir kas galėtų man atlikti operaciją, bet, kai man jau penkiasdešimt treji ir esu trumparegis nuo jaunystės, be akinių vis tiek jau neišsiversčiau. Reikėtų jų skaitymui.
- Dalyvaujate įvairiuose pasaulinio lygio oftalmologų renginiuose, bendraujate su patyrusiais kolegomis užsienyje. Ar niekada nekilo mintis susikrauti lagaminus ir išvykti dirbti už kokią nors didesnę, turtingesnę šalį?
- Tai, kad šaknys – čia. Kita vertus, sukūriau privačią medicinos įstaigą, kurioje pradėjau dirbti vienas, o dabar kolektyve – jau daugiau nei dvidešimt specialistų. Todėl kasdien privalau rūpintis savo klinika, nes ji turi gerą reputaciją. Ir mums sekasi.
Kaip galėčiau palikti savo kolektyvą, į kurį pavyko atsivilioti pačius geriausius specialistus ir iš kurio per vienuolika metų išėjo tik du žmonės? Tai mano pasididžiavimas.
Pavyzdžiui, Aidas Kirtiklis jau net vadinamas „auksine Vilniaus rankele“ ir visi pagyvenę vilniečiai, paskambinę į mūsų kliniką, pageidauja operuotis „tik pas Kirkilą“. Tai išgirdę, mūsų registratorės visada smagiai juokiasi.
- Jaučiatės sugavęs savo laimės paukštę?
- Nedrįsčiau tam prieštarauti. Darbas man teikia didžiulį malonumą, todėl laiko neskaičiuoju. Tačiau jo labai labai trūksta. Reikėtų ko gero trijų ar keturių gyvenimų, kad suspėčiau įgyvendinti visus savo planus, o per vieną - akivaizdu, kad labai daug darbų nesuspėsiu atlikti.
- Kodėl blaškotės tarp Vilniaus ir Kauno, kodėl nepersikeliate gyventi į sostinę?
- Jau buvau susitaupęs pinigų butui Vilniuje, tačiau juos teko paaukoti pačios naujausios kartos lazeriui įsigyti. Todėl teks taupyti iš naujo (juokiasi)
