Panašūs tik plaukai
T. Černiauskui mintis nufotografuoti Van Goghą kilo spontaniškai, prieš Naujuosius metus susitikus draugą, vardu Marius, kuris buvo raudonplaukis, kaip ir Van Goghas: „Tokių dalykų dažniausiai neplanuoji. Kai pačiam yra smalsu ir norisi gerai praleisti laiką, panašios fotosesijos ir atsiranda“.
Draugas visiškai nebuvo panašus į garsųjį Van Goghą – abiems bendra buvo tik plaukų spalva. Tiesa, turėjo barzdą ir jau paaugusius plaukus, kuriuos kaip tik ketino kirpti. T. Černiauskui pavyko įtikinti draugą, kad neskubėtų į kirpyklą ir palauktų savaitę iki fotosesijos.
Fotomodeliui barzda ir plaukai buvo šiek tiek apkarpyti, siekiant didesnio panašumo į Van Goghą autoportrete, tapytame 1889 m. Po fotosesijos modelis iškart nuskubėjo kirptis ir atsikratė įgrisusių plaukų bei barzdos.
„Grimo specialaus nebuvo, siekiau išgauti buitišką realizmą. Stilistas padėjo parinkti rūbus, jie buvo paruošti, apkarpyti, apsiuvinėti. Buvo padaryta šukuosena – plaukai sušukuoti atgal. Pagal paveikslą sustatytas atitinkamas apšvietimas“, - detales atskleidė T. Černiauskas.
Per fotosesiją jis padarė vos porą kadrų, bet jų užteko nuotraukai, sugluminusiai daugybę meno mėgėjų. Atskirai buvo nufotografuotos tam tikros detalės – rūbų detalės, sagos, akys.
Perdirbo kompiuteriu
Didžioji darbo dalis buvo padaryta su skaitmenine technika. „Toliau visa kompozicija buvo sudėta kompiuterinėmis programomis. Tai buvo tarsi tapyba iš naujo“, - sako T. Černiauskas. Nuotraukos apdorojimas išgaunant stulbinantį panašumą į populiarųjį olandų impresionisto kūrinį užtruko apie dieną.
T. Černiausko draugas, išvydęs galutinį rezultatą, savęs net neatpažino. Bendri draugai, pamatę portretą, taip pat labai nustebo sužinoję, kas jam pozavo.
„Realiai žmogus net negalėtų taip atrodyti, kaip toje nuotraukoje, - sakė fotografas. - Veido struktūra pažeidžia visas anatomijos normas, skruostikauliai labai iššokę, nosis visiškai sulaužyta, tolimesnė akis yra išsikišusi ir netgi matosi jos kamputis, ko normaliai pas žmogų nebūna. Tokios detalės buvo perfotografuotos iš naujo, įklijuota akis“.
Van Goghas, būdamas impresionistas, stengėsi perdėtai visus tuos dalykus perteikti.
„O aš, bandydamas visa tai perteikti savo nuotraukoje, pažiūrėjau į tai su humoru – neva tikrai galėjo egzistuoti toks netobulų formų žmogus, - sakė jis. - Mano idėja buvo padaryti tokią nuotrauką, kad atrodytų, jog Van Goghas ją pasiėmė, pasistatė prieš save ir pagal ją nutapė savo autoportretą“.
Piešta, bet fotografija
Nors didžioji darbo dalis, dirbant prie neįprasto portreto, buvo atlikta kompiuteriu, T. Černiauskas vis vien savo darbą vadina nuotrauka, o ne kompiuterinės grafikos darbu.
„Aš manau, kad tai yra fotografija, nes pagrindas visgi yra nuotrauka, - sakė jis. - Nors ribą, kada fotografija virsta kažkuo kitu, labai sunku nustatyti. Tai amžina diskusija. Vieni sako, kad vos prisilieti prie nuotraukos kokia nors koregavimo programa, tai tampa nebe nuotrauka, o grafine manipuliacija“.
Pašnekovas priminė, kad kai žmonės dar fotografavo analoginiais fotoaparatais, jie lygiai tą patį darydavo užsidarę fotolaboratorijose: „Tada buvo normalu tuos dalykus vadinti nuotraukomis. Šiandien visa tai irgi daroma, tiesiog priemonės yra visai kitos. Anksčiau būdavo kažkas iškerpama, pridedama, pereksponuojama, retušuojama, perdažoma. Šiandien tą darome kitomis priemonėmis, ir tie procesai trunka šiek tiek trumpiau ir mažiau kenkia sveikatai, nereikia uostyti chemikalų“.
Tačiau Van Gogho „nuotraukos“ autorius sakė nekovojantis dėl pavadinimų – jam nesvarbu, kaip jo darbas bus įvardytas.
Studijavo architektūrą
T. Černiauskas prieš keletą metų baigė architektūros magistro studijas. „Dirbau architektu ir nusprendžiau, kad būtų įdomu pabandyti kažką naujo. Tai buvo fotografija“, - sako jis. Tai buvo vestuvinė fotografija, reklamos fotosesijos. Iš šių dalykų šiuo metu jis ir gyvena, tačiau prisipažįsta, kad labiausiai domina įvairūs meniniai projektai.
Fotografijos mokėsi pats ir iki šiol tebesimoko, kasdien skaito su tuo susijusius straipsnius. T. Černiauskui architektūra įdomi ir iki šiol, tačiau fotografija žavi labiau. Visų pirma – dėl geresnių galimybių realizuoti savo idėjas ir greitesnio grįžtamojo ryšio: „Vieną dieną nufotografuoji, o kitą apie tave jau šneka visas pasaulis“.
Meno pasaulio dėmesį šiomis dienomis jis jaučia vis stipriau. „Ant stalo guli dešimt neatsakytų laiškų su interviu prašymais. Vis paskambina kokia nors užsienio televizija. Žmonės iš užsienio rašo, žavisi darbais, palaiko“, - sakė vilnietis.
Fotografas tvirtino sulaukęs jau penkių pasiūlymų pirkti jo Van Goghą. Jis ne prieš jį parduoti, bet kol kas neskuba – nuo darbo paviešinimo internetinėje erdvėje praėjo tik keletas dienų. Kol kas kainos dar nenustatė, nors sakosi daug uždirbti nesitikintis – kelis tūkstančius litų už kadrą.
Pasaulio dėmesio nesiekė
Paradoksas, bet apie T. Černiausko darbus pirmiau sužinoma užsienyje, o tik po to Lietuvoje. „Jau ne pirmas kartas, kai mano darbai nukeliauja per pasaulį, ir tik paskui apie juos sužino kažkas Lietuvoje“, - juokėsi jis. Taip nutiko ir plačiai užsienio žiniasklaidoje nušviestoje fotosesijoje su ventiliatoriais – fotografo užfiksuotuose portretuose matyti veidai, deformuoti į juos pučiamos labai stiprios oro srovės.
T. Černiauskas specialiai užsieniečių dėmesio nesiekęs. Savęs nereklamavęs, nesiuntinėjęs darbų į redakcijas, ir nemanantis, kad tokiu keliu įmanoma save išgarsinti.
„Nieko panašaus nedarau, - sakė jis. - Kartais atrodo, kad kai darbas yra įdomus, jo nereikia niekam reklamuoti“.
Vienintelis dalykas, ką vyras padarė – sudėjo savo darbus į „Facebook“ ir savo interneto svetainę. „O paskui viskas labai greitai plinta, kaip virusas, - pripažino fotografas. - Pirmojo projekto nuotraukas išsispausdino vienas tinklaraštis, jas pamatė laikraščiai, ir tai pradėjo plisti po visą pasaulį. Lygiai tas pats nutiko ir dabar“.
Įdėjęs Van Gogho nuotrauką į „Facebook“, T. Černiauskas jau kitą dieną gavo laišką iš didžiausio vokiečių žurnalo „Bild“, tada parašė „ABC News“, „Daily Mail“, didžiausi norvegų tinklai.
