Lengvomis asimetriškomis formomis atpažįstamus drabužius kuriančios ir parduodančios Lina ir Sofija šiandien didžiuojasi dviem parduotuvėmis Vilniuje, bendra su kitais kūrėjais parduotuve Paryžiuje ir itin sėkminga prekyba internete.
Vadybininkės išsilavinimą turinčiai Linai nereikėjo krimsti dizaino ar siuvimo mokslų. Tik sekti paskui seną aistrą, pasikliauti atsitiktinumais bei nuojauta. „Kartais sukurti drabužį įkvepia vien parduotuvėje pamatytas užtrauktukas, kai kurie drabužiai sukuriami tarsi netyčia“, - prisipažįsta Lina. Dėl panašaus atsitiktinumo kilo ir jos bei Sofijos verslo idėja.
- Kaip prasidėjo „LeMuse“ istorija?
Lina: „LeMuse“ istorija prasidėjo nuo manęs. Buvau baigusi vadybos studijas, septynerius metus dirbau reklamos agentūroje. Vėliau su kolegomis nutarėme kurti savo projektą, kuris vadinosi „eguru“. Tai buvo labai geras projektas, tačiau jis Lietuvos rinkai buvo per ankstyvas. Vargome gal dvejus metus ir nutraukėme jį. Tuomet atsirado daugiau laisvo laiko ir grįžau prie savo senos aistros – rūbų.
Pasisiuvusi sau palaidinę, vėliau - suknelę nuėjau į vieną kitą renginį. Čia mane pastebėjo mano pažįstamos, joms patiko, todėl panašių rūbų pasiuvau ir joms. O vėliau tiesiog sužinojau apie tarptautinius interneto portalus, kuriuose kūrėjai pardavinėja savo darbus – „Etsy“, „DaWanda“ ir kitus. Taip viskas ir įsisuko.
Sofija: Papasakok dar apie „Powerpoint“ prezentacijas (juokiasi abi. - Red.). Lina darydavo „Powerpoint“ prezentacijas su savo drabužių modeliais ir siųsdavo draugėms, siūlydavo parodyti jas kitoms merginoms.
Lina: Kai atsirado pirmas klientas, drebėjo rankos, prakaitas mušė (juokiasi. - Red.). Vis dėlto labiausiai mane domino mano minėti interneto portalai – atrodė, kad iš interneto gali susikrauti milijonus. Kai po savaitės per vieną tų portalų kažkas iš Kanados nupirko mano siūtą megztinį, nežinojau, kur dėtis – kaip pakuoti, kaip siųsti. Bet buvo tokia ekstazė!
Kai dabar palyginu „eguru“ ir „LeMuse“, tai pirmuoju atveju grąža mums buvo labai nedidelė, nors įdėjome tiek entuziazmo... O su „LeMuse“ viskas klojosi labai natūraliai. Netrukus atsirado mūsų pačių portalas, parduotuvė Vilniuje... Dabar dirbame jau penkiese. Aš kuriu, o Sofija atsakinga už vadybą. Su Sofija mes dabar kaip du skirtingi pusrutuliai.
Sofija: Gerai prisimenu, kaip aš prisijungiau prie Linos. Tuo metu buvau išėjusi motinystės atostogų, auginau vaikelį. Su Lina buvome bendrakursės, prieš motinystės atostogas taip pat dirbau rinkodaros srityje. Klausiau Linos, gal ji žinanti kokių gerų darbo vietų, o ji man sako: „Gal nori man su maikėm padėt?“ Ir aš galvoju: „Padėt tai aš galiu ir noriu, bet ar kas bus iš to?..“ Nes prisiminiau tą „Powerpoint“...(juokiasi. - Red.). Tačiau Lina sakė, kad su maikėmis visai neblogai sekasi... Surizikavau. Pradžioje Lina siūdavo, Sofija pakuodavo rūbus išsiųsti į užsienį.
- Lietuvoje dažnai būna priešingai. Pirmiausia dirbame vietos rinkoje, o kai gerai sekasi – nori užkariauti ir užsienį...
Sofija: Vos pradėjusi dirbti iš karto daugiausia dėmesio skyriau darbui su užsienio interneto parduotuvėmis. Netrukus pajutau – perka! Ir perka daugiausia ne mūsų rinka, o pirmiausia JAV, Kanada.
Lina: Lietuvoje nupirko pirmuosius mano darbus, bet tai buvo pavieniai atvejai. O visas pardavimo srautas iš tiesų ėjo iš užsienio... Būtent dėl užsienio pirkėjų mūsų verslas atsistojo ant kojų. Tada mus atrado tinklaraštininkai, spauda. Įdomu tai, kad būtent per tuos užsienio prekybos portalus mus rado ir lietuvės.
- Ne kiekvienas ryžtasi pradėti savo verslą, kai aplinkui skamba bauginimai, neva Lietuvoje nepalanki verslo erdvė, daug visokių kliuvinių, maža rinka ir panašiai...
Lina: Šito kelio ir aš antrą kartą nepakartočiau. Kai kūriau „LeMuse“, turėjau tiek naivumo, kad jis pramušė viską. Jeigu aš tada būčiau analizavusi, kokio dydžio mokesčiai mūsų laukia, nebūčiau pradėjusi šio verslo. Bet kai jau esi tame kelyje, eini juo, nesustoji.
Džiaugiuosi, kad dabar nereikia galvoti, kaip sumokėti už patalpų šildymą. Tačiau už tai turime dėkoti užsienio pirkėjams. Jie – mūsų duona ir verslo stabilumas.
- Jūsų sėkmė atrodo dvigubai didesnė, turint galvoje tai, kad specialiai nesimokėte dizaino ar siuvimo...
Lina: Nepaisant to, kad mokiausi vadybos, siuvimas visada buvo greta manęs. Tai liko dar nuo vaikystės, kai daug laiko praleisdavau su savo močiute, kuri dirbo Vilniaus modelių namuose. Pirmiausia siuvau lėlėms, mokykloje kūriau kolekcijas. Tačiau tai niekada neatrodė rimta.
Po mokyklos norėjau mokytis dizaino, tačiau tuo metu tai atrodė nesąmonė: visi abiturientai rinkdavosi ekonomiką, teisę ir kitus rimtus mokslus.
Ir iš tiesų esu dėkinga savo studijoms, nes išmokau dirbti pagal sistemą, įgavau vadybinio suvokimo. Kai suvoki vadybą, kūryba įgauna kitą vertę. Yra daugybė talentingų dizainerių, kurie puikiai kuria, bet neturi vadybininko arba patys nenori mokytis, kaip savo darbus parduoti, todėl jiems nesiseka.
Ir man kartais kyla noras sukurti visiškai nekomercinį modelį, kurį, žinau, nupirktų gal du žmonės. Tačiau nenoriu užsižaisti savo ambicijomis ir norais.
Dabar, kai „LeMuse“ jau išsiplėtė, tik kuriu ir padarau pirmus modelius, o vėliau drabužius siuva kiti žmonės. Aišku, dar norėčiau pasimokyti siuvimo. Šiuo klausimu man labai padeda mūsų konstruktorės. Taip pat vaikščiodama po parduotuves nuolat žiūrinėju, kaip ką pasiūti ir paslėpti kokią nors siūlę.
- Ką patartumėte kitiems žmonėms, kurie dar tik svajoja apie savo verslą?
Lina: Darykite tai, kas miela jūsų širdžiai, verslo pradžioje negalvokite apie pinigus. Reikia nusiteikti, kad dvejus trejus metus gali nebūti pelno, bet verslą „išveš“ jūsų entuziazmas. Be to, labai svarbu į komandą surinkti žmones, kurie savo srityje gerai dirba. Mes su Sofija nesikišame į viena kitos reikalus, pasitikime viena kitos veikla. Todėl mums ir sekasi.
