Nors anuomet buvo pats mažiausias, laimėjimų jam atitekdavo daugiausiai. Vaikinas jau yra laimėjęs ne vieną dešimtį apdovanojimų ir padėkų. Dabar Tauras planuoja dalyvauti Europos lenktynėse „VW Castrol Cup“. Ji nedvejoja, kad sulauks rėmėjų pagalbos ir jau kitais metais sės už tikro automobilio vairo.
Pokalbis su T. Tunyla – apie jau pasiektus tikslus bei iššūkius, skrydžio pojūtį ir ant galvos krentančias plytas.
- Kada pradėjai domėtis lenktynėmis?
- Sportuoti pradėjau penkerių, tada tėtis padovanojo kartingą. Labai gerai sekėsi, kas kartą pasiekdavau vis geresnių rezultatų. Galiausiai tapau Lietuvos čempionu – net penkis ar šešis kartus iš eilės.
Vėliau dėl problemų šeimoje nustojau sportuoti, o pagrindiniai rėmėjai atsisakė mus remti. Paskutiniais metais buvome suradę komandą, kuri šiuo metu remia Simą Juodviršį – jis atstovavo Lietuvai ir laimėjo Kalifornijos varžybas.
- Prieš kiek metų visa tai įvyko?
- Maždaug prieš ketverius. Nuo to laiko nustojau važinėti kartingu, visi keliai užsidarė, nes pats neturėjau nei pinigų, nei darbo, tiktai lankiau mokyklą ir šokau.
Beveik visi mano giminaičiai buvo šokėjai: senelis šoko tautinius šokius, mama – pramoginius, pusseserė – profesionali šokėja, o tėčio giminėje visi lenktyniniai. Tėtis buvo tapęs Baltijos respublikų čempionu. Taigi aš buvau tokia jungianti grandis, kur konkuravo mama ir tėtis.
- O kokių rezultatų pasiekei šokdamas?
Šokiuose ne ką prastesni rezultatai. Tapau savo grupės Lietuvos čempionu, tuomet man buvo gal 14 metų, bet šoku taip pat nuo penkerių – visada pasiekdavau gerų rezultatų. Per visą gyvenimą turėjau tik tris partneres, kai kiti jas keičia nuolat.
- Koks buvai vaikystėje?
- Pats neramiausias vaikas – klykdavau, spardydavausi, kandžiodavausi, puldavau močiutę, esu perkandęs šuniui koją (šypsosi). Tėvai nežinojo, ką su manimi daryti. Tik tuomet kai su jais važiuodavome kur nors automobiliu, užmigdavau ir nurimdavau. Ir dabar, jeigu mane kas nors veža – užmiegu.
Pavyzdžiui, važiuoju į Kauną, kur kelionė trunka vos valandą, tačiau spėju užmigti praėjus vos 15 minučių nuo kelionės pradžios.
- O kada susidomėjai fotografija?
- Kai nustojau važinėti kartingais. Tuomet pradėjau galvoti, ką veikti, tad pradėjau fotografuoti. Iš pradžių iš „Ebay“ nusipirkau gal 10 dolerių kainuojantį paprastą fotoaparatą, galiausiai susitaupiau ir įsigijau veidrodinį. Pirkau jį specialiai, kad galėčiau filmuoti. Mano patėvis montuoja vestuvinius filmukus, todėl iš pradžių stebėjau, kaip jis viską daro – dėlioja efektus, karpo vaizdus – ir po truputį visko išmokau pats.
Tuomet pradėjau montuoti. Man visai gerai sekėsi – nufilmavau vieną renginį. Visi buvo nustebę, labai džiaugėsi, net padėką atsiuntė. Tada galvojau: „Oho, kaip man čia sekasi!“ Vėliau mane pradėjo kviesti į renginius ir pastebėjo labai svarbūs žmonės. Galiausiai mane pasikvietė Benediktas Vanagas, kuris pasiūlė darbą.
Buvau maketuotojas ir padėjau spręsti klausimus, susijusius su mašinų dizainu, darydavau jam vaizdo ir nuotraukų reportažus. Be to, visą laiką mačiau, kaip viskas vyksta iš vidaus – kaip jis dirba su partneriais, kaip su jais bendrauja. Taigi susipažinau su daug žmonių, kurie šioje srityje buvo svarbūs. Net iš mero Artūro Zuoko gavau padėką. O šiaip esu dėkingas Benediktui Vanagui, kad leido man susipažinti su tiek daug žmonių.
- Kada pirmą kartą išvažiavai į trasą su tikru automobiliu?
- Balandžio mėnesį, tuomet buvau nusipirkęs automobilį, tokį mažą „Honda Civic“, su juo išvažiavau į vienintelę žinomą Lietuvoje trasą – Kačerginės Nemuno žiedą. Patyriau šoką, nes dažniausiai važinėdamas kasdieniu automobiliu taupydavau benziną, o čia teko pilti kuo daugiau. Pirmas važiavimas baigėsi ne kaip – žolėse, žvyre, tiksliau.
Aišku, esu ir pats kaltas, nes išvažiavau į trasą su „plikomis“ ketverių metų senumo padangom, kurios neturėjo protektoriaus – kaip mokinys, sau daugiau leisti negalėjau. Negalvojau, kad gali nutikti kas negero, bet nutiko. Apibraižiau visą mašinos šoną, sugadinau važiuoklę, buvo likę keli metrai ir būčiau atsitrenkęs į tvorą.
- Kokiu greičiu ten važiavai?
- Ta vieta net apipinta istorijomis. Sakoma, kad ten esantis posūkis nė vieno žmogaus nepraleido nepakrikštyto. O aš važiavau per dideliu greičiu ir atleidau gazą ten, kur neturėjau atleisti ir padariau kitų klaidų.
Kai teko važiuoti antrą kartą, jaučiau baimę, bet kaip pirmą kartą sėdęs už vairo trasoje, pasiekiau tikrai gerą laiką, visus nustebinau. Tokio laiko kartais nepasiekia ir vairuotojai, turintys dvigubai galingesnes mašinas, bent jau tą dieną nepasiekė. Taigi, manau, pirmas važiavimas buvo geras.
Dabar jau pažįstu trasą, nebebijau važiuoti ir esu užtikrintas, bet ta pradžia, automobilio perpratimas, kaip ir visiems, buvo sunki.
- Tai dabar kartingai nebedomina?
- Kažkada atvažiavau į pažįstamo garažą, sakiau nusiplausiu mašiną ir ten pastebėjau daug kartingų, prie kurių krapštėsi vaikinas. Pasirodo, kad yra tokia komanda „One racing“, o tas vaikinas - jos vadovas. Jis pradėjo klausinėti manęs, kuo aš užsiimu. Papasakojau apie savo pasiekimus, jis buvo labai nustebęs, tuomet pasakė, kad gal mane pakvies į treniruotę, kur galėsiu fotografuoti ar pavažinėti kartingu.
Po savaitės jis man paskambino, pasiūlė važiuoti į Aukštadvarį – ten yra ilgiausia trasa Lietuvoje. Nuvažiavau į tas treniruotes su mintimi, kad visus pafotografuosiu, bet pasiūlė man pavažinėti. Atsisėdau į kartingą ir iš laimės net drebėti pradėjau – tą dieną pasiekiau geriausią laiką iš visų. Visi buvo labai nustebę ir pačiam buvo labai malonu. Tuomet supratau, kad šitas noras liks visam gyvenimui.
- Grįžkime prie mokslų. Ar pomėgiai netrukdė mokytis?
- Iš tiesų niekada nebuvau pirmūnas, į kurį lygiuodavosi kiti klasės nariai. Buvau tas aktyvus vaikas, kuriam gerai sekėsi fizinis lavinimas. Kitaip sakant, buvau tas vidutinis vaikas. Nors, tiesa, pradinėse klasėse labai stengiausi, gaudavau pagyrimus, pastabų mamai nenešdavau.
Manęs visi nuo mažens klausdavo: „Kaip tu viską spėji?!“ Manau, kai iš tiesų nori – viską spėji. Nuo pat mažens buvau mokomas planuoti laiką.
- Kokia būdavo tavo dienotvarkė?
- Mane žadindavo mama, bet ji ne visą laiką pakeldavo iš pirmo, antro ar trečio karto (šypsosi). Ji išeidavo iš kambario, o aš vėl atsiguldavau, ji ateidavo – aš atmerkdavau akis, o paskui vėl atsiguldavau, bet kai išgirsdavau piktus žingsnius, šokdavau iš lovos. Tuomet eidavau į mokyklą, o po pietų visada eidavau į šokius.
Su kartingais buvo kiek sunkiau, nes Klaipėdoje nebuvo geros trasos. Važinėdavome toje vietoje, kur vairavimo mokyklos moksleiviai mokydavosi vairuoti, ta trasa buvo duobėta, bet tas duobes jau buvau išmokęs mintinai. Per savaitę treniruodavomės du kartus, kartais savaitgaliais. Kadangi šokau, man kartingams nereikėjo papildomai ruoštis, nes buvau geros fizinės būklės. Tiesa, „Žuvėdroje“ šokau trejus, o prieš tai pas savo pusseserę septynerius ar aštuonerius metus.
- Ar prisimeni pirmąsias varžybas?
- Dieną prieš varžybas buvau darželyje, ten pamačiau slyvą ir užsinorėjau uogų, tad mečiau plytą į medį, o ji man užkrito ant galvos. Mane išvežė į ligoninę, siuvo galvą, uždėjo specialų tvarstį ir nuvykau į varžybas. Važiavau ten kartingu, o tiesiosios pabaigoje mane kažkas užkliudė ir, tiesiogine to žodžio prasme, skridau už trasos į skardį, o tuomet - į tamsų mišką.
Tada pirmą kartą pajutau, ką reiškia skristi. Tėvams, kurie stebėjo mane iš šalies, matytas vaizdas buvo tarsi kosmosas. Tėtis sakė, kad bėgo taip, kaip nebūtų važiavęs nė vienas kartingas. O aš išlindau iš kartingo ir pradėjau valytis dulkes, tuomet tik paklausiau tėčio, ar šiandien jau galėsiu nevažiuoti. Tai buvo vienintelis kartas, kai nebenorėjau važiuoti.
Kitos dienos varžybos sekėsi gerai – finišavau antras. Juokingiausia, kad tose varžybose nebuvau greitas, bet tiesiog pasisekė, važiavau stabiliai ir užtikrintai, nedariau klaidų.
- Ką reiktų daryti jaunuoliams, kurie nori pradėti važinėti?
- Visi žinomiausi lenktynininkai savo karjeras pradėjo nuo kartingų, nes jie padeda atsikratyti greičio, lenktynių baimės. Tai lavina lenktyninio jausmą, atsikračius baimių, gali pradėti važinėti mašinomis, dalyvauti ralyje, žiedinėse lenktynėse. Niekada nėra per vėlu pradėti vairuoti.
