Per vieną kelionę į Monblano viršūnę vyrai nubraižė svajonių fabriko kontūrus, nuo tos akimirkos praėjo ketveri metai, ir tūkstančiai Lietuvos vaikų patikėjo, kad svajoti verta. Pusbrolių projektas vaikusvajones.lt pildo slapčiausius socialinės rizikos šeimose augančių vaikų norus. Pasirodo, nusistovėjusi nuomonė, kad pagalbos daugiausia reikia vaikų namų auklėtiniams, ne visai atspindi realią padėtį.
Vaikų svajonių projektas leidžia pamatyti, kiek nedaug kartais reikia, kad vaikas būtų laimingas. Vienas iš vaikų dėl šio projekto pirmą kartą gyvenime gavo Kalėdų dovaną. Būna atvejų, kai vaikai sau nieko neprašo. Praėjusiais metais vienas berniukas svajojo apie vaistus, kurie padėtų pasveikti jo mamai. Kitas vaikas iš Druskininkų norėjo pamatyti jūrą, nes niekuomet nebuvo jos matęs.
„Pirmoji mano išpildyta svajonė buvo ketverių metų berniukui padovanota pultu valdoma mašinytė. Su juo susitikau socialiniame centre, kur jį atvedė tėtis. Jūs būtumėt matę tas akis. Jis tik ačiū nedrąsiai pasakė, tada puolė išpakuoti dovaną, pradėjo važinėti ir sako: „Tėti, ji daug greitesnė už Petro.“ Jam tiek buvo džiaugsmo!“ - pasakoja projekto vaikusvajones.lt sumanytojas Andrius.
Sėkmingai dirbantys ir uždirbantys pusbroliai sukūrė tokią svajonių pildymo schemą, kuri gali veikti paremta tik gera valia. Vaikinai nesteigė jokios organizacijos, įmonės ar bendrovės, o visus darbus patikėjo savanoriams. Kadangi abu dirba technologijų srityje, jie patys sukūrė puslapį vaikusvajones.lt, jame yra registruojami sudėtingai gyvenančių vaikų norai, o kiekvienas lankytojas gali išsirinkti, kurią svajonę išpildyti. Jei žmogus pageidauja, jis gali pats įteikti dovaną, parodyti vaikui dėmesį ir įsitikinti, kad jo išleisti pinigai tikrai pateko į geras rankas.
„Buvo vienas įsimintinas atvejis - nupirkau 5 metų mergaitei žiurkėną, o jis pabėgo mano darbe. Visi kolegos jį bandė sugauti, po to žiurkėnas man visus pirštus sukandžiojo. Ta šeima gyveno Žemuosiuose Paneriuose. Atvažiavęs į namus neradau tėvų, o duris atidarė vyresnė mergaitės sesė. Dviejų kambarių bute nebuvo kur apsisukti. Keturių seserų kambaryje stovėjo sustumtos lovos, matėsi, kad žmonės gyvena tikrai skurdžiai. O ta mergaitė buvo tokia išsigandusi, pamatė žiurkėną, akis išplėtė, paėmė jį ant rankų ir nusinešė. Buvo kukli ir labai nustebusi“, - savo pirmąją dovaną prisimena Julius.
Jo mama taip pat aktyviai įsitraukė į svajonių registravimo ir pildymo veiklą. Pernai į Elektrėnus Juliaus mama nuvežė savo seną kompiuterį, jį pajungė, parodė, kaip naudotis. Šiemet vaikai drąsiai paskambina, jei kažkas sugenda. „Vaikai paskambino, sako, kad sugedo plokštė – negalim pataisyti, tada važiavom taisyti, aparatūrą naują nupirkom. Tokie dalykai įtraukia“, - pasakoja Julius.
Andrius prisimena, kad vaikystėje svajojo apie žaislinį motociklą ir gavęs jį dovanų patikėjo, kad jo gyvenimas pasisekė. Pamatęs, kad apie tą patį svajoja vienas berniukas iš Antakalnio, jis tiesiog negalėjo likti abejingas: „Aš jam nupirkau motociklą, dar iš savo vaikystės radau kolekciją. Ta šeima gyvena Antakalnyje. Vien pravėręs buto duris, pamačiau, kad situacija labai sudėtinga. Bet kai vaikas pamatė, kad dovanų gaus ne vieną motociklą, o kelis – tiesiog pranyko žaisluose.“
Pasak Andriaus, tokiomis akimirkomis atsiranda ryšys. Berniuko mamai jis paliko savo telefoną, kad paskambintų vasarą, jei vaikas norės pamatyti tikrą motociklą, ant jo pasėdėti, nusifotografuoti.
Pirmosios derybos truko pusmetį
Kai pusbroliai sugalvojo idėją ir ją išgrynino, savanorių, kurie suvedinėtų svajones, atsirado tarp giminių, draugų ir kolegų, tačiau reikėjo užmegzti santykius su socialinėmis tarnybomis. Paaiškėjo, kad socialinės rizikos šeimose augančių vaikų yra tris kartus daugiau nei našlaičių, o projektų jiems jokių nekuriama.
Savivaldybės yra įpareigotos per socialines tarnybas rūpintis mažaisiais, tačiau pasiūlius prisidėti prie projekto, teko ilgai įrodinėti, kam to išvis reikia.
„Sunkiausia buvo susitarti su socialiniais centrais, tiksliau bent su vienu, nes reikia pradėti nuo mažų dalykų, juk projektą pradėjome įgyvendinti tiesiog dviese. Eidavome į Vilniaus socialinės paramos centrą ir bandydavome juos įkalbinėti. Tas procesas turbūt pusę metų truko“, - prisimena Julius.
Jis su pusbroliu prašė socialinio centro tiesiog surinkti vaikų svajones - kad jie galėtų tas svajones įgyvendinti. Įstaigos vadovybei kilo gausybė klausimų, pavyzdžiui, ar tam bus skirta papildomų pinigų, ką reiks daryti, jei žmonėms nepatiks, kas sumokės už darbuotojų papildomai sugaištą laiką ir pan.
„Vieną akimirką jau pagalvojom, kad jei iš principo pasakys „ne“, tai jau viskas. Nebevargsime su jais. Taigi pradžia buvo sunki, bet dabar jie geriausi mūsų partneriai“, - džiaugiasi Julius.
Neprisišaukia Šiaulių savivaldybės
Susitarę su Vilniaus socialiniu centru ir savivaldybe pusbroliai ėmėsi projekto plėtros, siuntė visoms savivaldybėms laiškus, bet atsakymus gavo toli gražu ne iš visų.
„Ne visos savivaldybės įsitraukė į šį projektą, nors visos yra įpareigotos įstatymais rūpintis socialinės rizikos šeimomis. Mums labai keista, kad, pavyzdžiui, Šiaulių miesto savivaldybė nedalyvauja projekte. Tai bene vienintelis didelis miestas, kuris kažkodėl nereaguoja, ir mes tikrai nežinome, kodėl“, - stebisi Julius.
Andrius patikino, kad laiškus savivaldybėms siuntė patikimu „senoviniu“ būdu, todėl galimybės, kad jie nepasiekė adresato, beveik nėra.
„Kiekvienais metais projektas plečiasi. Šiemet bendradarbiaujame su 20 savivaldybių. Tai yra trečdalis Lietuvos savivaldybių. Galutinis tikslas - kad projekte dalyvautų visa Lietuva, kad visos šalies rizikos šeimų vaikams svajonės išsipildytų“, - pasakoja Andrius.
Vaikinai pasakoja, kad per pirmus metus jiems pavyko įgyvendinti maždaug 600 svajonių, per antruosius projekto metus jų jau buvo 1,5 tūkstančio. „Mums užtenka išsiųsti laiškus, ir jau šiemet vos paskelbus, kad startavom, per tris paras sulaukėme 600 svajonių. Dabar jau nespėjame taip greitai suvesti ir surinkti tų svajonių“, - džiaugiasi Julius.
Kai kurių verslininkų konkurencija šokiravo
Kai jaunuoliai pradėjo įgyvendinti šį projektą, jiems teko pamatyti ir tikrąjį didelių kompanijų bei organizacijų veidą.
„Kai kurioms kompanijoms ir organizacijomis siūlėme keistis reklamomis: mes reklamuotume jų projektą, jie - mūsų. Buvo tokių, kurie pasakė, netrukdykit, jūs - mūsų konkurentai. Mums kartais juokinga, kai keli šimtai tūkstančių litų yra išleidžiami tokių projektų reklamai, o dovanoms surenkama tik 30 tūkst. litų“, - tikina Julius.
Kai kurios kompanijos taip susigadino įvaizdį, kad vaikinai nustojo pirkti jų gaminamą produkciją. Vis dėlto jie pabrėžia, kad tokius atvejus reiktų vertinti kaip išimtis.
Patys projekto kūrėjai prisipažįsta, kad antraisiais projekto metais buvo pagundų įkurti viešąją įstaigą ir taip centralizuoti veiklą, bet vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta: „Tuomet taptume tokiu pat projektu, kaip visi kiti. Tai nusprendėm, kad nebus jokių įmonių, jokių pinigų. Mes norim būti skaidrūs, nes mums ir žmonėms tai svarbu.“
Andrius ir Julius galvoja, kad žmonės labai nori būti naudingi, svarbiausia - sukurti tam galimybę.
Vietoj Kalėdų vakarėlio – svajonės
Julius pasakoja, kad būna situacijų, kai skambina įmonės atstovai ir klausia, kaip juos paremti: „Tai atsakom, kad tokio būdo nėra, tiesiog galima išpildyti vaikų svajones – tokia ir bus didžiausia parama.“
Didžioji dauguma svajonių yra įgyvendinamos asmeniškai. Nuperka žmogus daiktą ir pats įteikia. Nebelieka abejonių, kur jo pinigai nukeliavo.
Andrius prisimena vienus iš projekto partnerių: „Vienos betono įmonės direktorius paskambino ir pasakė, kad planavo suruošti darbuotojams Kalėdų vakarėlį, bet nusprendė, kad tą biudžetą jie skirs svajonėms, o vakarėliui patys susineš maisto ir pasidarys programą.“
„Neseniai skambino iš prekybos tinklo „Maxima“. Sako, nenorim reklamuotis, bet turim labai daug darbuotojų, tai norim jiems per vakarėlį duoti galimybę išpildyti svajones. Sako, mes rezervuosim 150 ar 200 svajonių ir tikrai jas visas išpildysim. Smagiausia, kai kompanijos neprašo mūsų pareklamuoti ar kokių pranešimų išplatinti“, - džiaugiasi projekto kūrėjai.
