Jau porą metų šio 25 metų panevėžiečio aistra – aerografija, kai vaizdas ant pačių įvairiausių paviršių išgaunamas ne pieštuku ar teptuku, o purškiant dažus specialiu aparatu – aerografu. Kad galėtų atsiduoti šiam nepigiai kainuojančiam pomėgiui, M. Kuncė uždarbiavo ne vienoje užsienio šalyje, o vėliau kelerius metus dirbo tolimųjų reisų vairuotoju.
Bendraklasiai erzindavo mokytojus
Tai, kad moka gerai piešti, M. Kuncė suprato dar vaikystėje. Jau tada šis panevėžietis savo meniniais sugebėjimais išsiskyrė iš bendraamžių.
Mokykloje dailės pamokose jam puikiai sekėsi, nors, prisipažįsta Modestas, jam labiau patikdavo piešti tai, ką pats nori, o ne ką mokytojai liepė.
Neretai klasės draugai, pačiupę M. Kuncės greitai nupieštą piešinį, rodydavo dailės mokytojui ir klausdavo, ar šis pats taip sugebėtų nupiešti.
Dailės mokyklos vaikinas nelankė – pats tuomet negalvojo, kad reikėtų pasimokyti, o tėvai į jo meninius gabumus didelio dėmesio nekreipė. Vietoj to šviesaus atminimo tėvas, žinomas futbolo treneris Vidmantas Kuncė sūnų spaudė lankyti futbolo treniruotes. Todėl užuot lavinęs ranką Dailės mokykloje, M. Kuncė spardė kamuolį stadione.
Vietoj mokslų – rūpestis išgyventi
Kai Modestui buvo vos aštuoniolika, 2006 metais, mirė tėvas, pagrindinis šeimos maitintojas. Po jo mirties motina nutarė keltis gyventi į kaimą. Mieste norinčiam likti sūnui ji paliko trijų kambarių butą ir rūpestį, kaip jį išlaikyti. „Mokytis toliau nebuvo už ką, reikėjo eiti dirbti“, – pasakojo panevėžietis.
Jokios specialybės neturintis vakarykštis moksleivis iš pradžių dirbo pačius paprasčiausius darbus Panevėžio įmonėse. Supratęs, kad iš nedidelės algos pragyventi ir išlaikyti nemažą butą nepavyks, M. Kuncė nusprendė laimės ieškoti užsienyje.
Iš pradžių nuvažiavo į Norvegiją ir padedamas ten jau įsikūrusio draugo, dirbo medienos fabrike – gamino medinius padėklus. Po metų grįžęs į tėvynę vaikinas netrukus suprato, kad čia pragyventi bus sunku – uždirbti Norvegijoje pinigai tirpte tirpo, o Lietuvą visu smarkumu krėtė ekonominė krizė.
Tuomet kartu su dar vienu draugu nusprendė važiuoti uždarbiauti į Angliją. Tačiau pusmetį ten praleidęs, grįžo namo tuščiomis kišenėmis. Pasak M. Kuncės, jie bandė darbą rasti per lietuvių firmą, o šie pasinaudojo ir tautiečius apgavo.
Gyvenimas ant ratų – ne prie širdies
Vėl grįžęs į gimtąjį Panevėžį, M. Kuncė užsirašė į krovininių automobilių vairavimo kursus, išlaikė egzaminus ir tapo tolimųjų reisų vairuotoju.
„Dabar Vokietijos ir Danijos kelius pažįstu geriau, nei Lietuvos, nereikia jokios navigacijos“, – pasakoja panevėžietis, dažniausiai krovinius vežiojęs šiose šalyse.
Vis dėl to jaunam vaikinui vilkikų vairuotojų darbas, o ypač – gyvenimo būdas – ne itin patiko.
„Vairuotojai per ilgus reisus neretai praranda šeimas – jos išsibarsto: atitolsta vaikai, žmonos kavalierius įsitaiso. O tada liūdesį skandina butelyje“, – niūrią kai kurių kolegų kasdienybę piešia M. Kuncė.
Alkoholiu nepiktnaudžiaujantis panevėžietis vietoj išgertuvių privalomo poilsio metu geriau išsitraukdavo pieštukus, popieriaus lapą ir laisvalaikį praleisdavo piešdamas – kad ir vilkiko kabinoje. Kažką piešiantis kolega sudomindavo kitus vairuotojus.
„Būdavo, paprašo kokią gražią paną jiems nupiešti. O kai nupiešiu, nustemba ir sako, kad mano vieta tikrai ne prie „furos“ vairo“, – pasakoja M. Kuncė.
Susidomėjo aerografija
Po maždaug poros metų, praleistų sukant ratus po Europą, panevėžietis suprato, kad visą gyvenimą vilkiko vairuotoju dirbti nenorėtų.
„Ėmiau galvoti, ką dar moku. Žinojau, kad verslininku nebūsiu, nes nieko apie verslą neišmanau. Taip atėjo mintis, kad galiu pabandyti pragyventi iš savo pomėgio piešti“, – prisimena M. Kuncė.
Nors panevėžiečiui puikiai sekasi piešti pieštuku bei tapyti, jis suprato, kad tokių dailininkų – daugybė ir norėdamas išsiskirti, turi ieškoti ko nors naujo.
Taip prieš porą metų savamokslis menininkas susidomėjo aerografija – Lietuvoje dar neįprasta meno rūšimi. Tai toks piešimo būdas, kai piešiama specialiu prietaisu, aerografu, purškiant dažus. M. Kuncę sužavėjo ne tik neįprastas piešimo būdas, bet ir plačios galimybės kūrybai – aerografu galima piešti ant bet kokių paviršių – pradedant nuo pastatų sienų ar lubų ir baigiant šaldytuvais ar automobiliais. Aerografija naudojama net drabužiams ar avalynei papuošti. Užsienyje aerografais įvairių šou metu kuriami piešiniai ant žmogaus kūno, o kai kurie vizažistai juos naudoja net skysta pudra modelių veidus tolygiai padengti.
Jaunimui – geras darbas
Susitaupęs pinigų nepigiems aerografijai reikalingiems įrankiams ir dažams, panevėžietis metė sunkvežimio vairuotojo darbą ir nusprendė pradėti menininko karjerą.
Pasak M. Kuncės, jis nesako, kad niekada daugiau gyvenime nesės prie vilkiko vairo – jei prireiks
pinigų, vėl imsis šito darbo. Jo nuomone, tai iš tiesų geras būdas užsidirbti nemažus pinigus. Jis ir dabar patartų jaunimui, nežinančiam kuo užsiimti, padirbėti tolimųjų reisų vairuotoju – ir pasaulio pamatytų, ir finansinė padėtis pagerėtų.
Pusmetį piešė strėles
Vis dėl to pats M. Kuncė tikisi, kad savo ateitį jam pavyks susikurti panaudojus savo meninius sugebėjimus, o ne vežant krovinius.
Pasak panevėžiečio, aerografija ypač populiari Amerikoje. Ten netgi remgiami aerografijos kursai, kuriuose piešti purškiant dažus aerografais moko patyrę meistrai. Tuo tarpu panevėžietis visą reikiamą informaciją susirado internete ir mokėsi savarankiškai
„Dabar angliškai skaitau taip pat laisvai, kaip lietuviškai“, – prisipažįsta daugybę valandų prie kompiuterio ieškodamas informacijos praleidęs vaikinas, kurį aerografija tiesiog užvaldė.
Rimti aerografijos meistrai nelinkę atskleisti visų piešimo paslapčių, todėl panevėžietis daugiausia mokėsi iš savo klaidų. Pasak M. Kuncės, jam ne kartą atėjo mintis viską mesti, nes atrodė, kad išmokti dirbti aerografu jam niekada nepavyks. „Vien aerografu nubrėžti strėlę – plonėjančią liniją – mokiausi pusmetį“, – pasakoja atkaklus vaikinas.
Jis pamena, kaip džiaugėsi savo pirmuoju darbu – vienos draugės sūnui aerografu nupieštu Žmogumi-voru. Tačiau dabar šis darbas jam atrodo nevykęs.
Atkaklumas davė savo – dabar aerografą virtuoziškai valdantis M. Kuncė piešia taip, kad jo piešinius sunku atskirti nuo nuotraukos. Dažniausiai žmonės netgi netiki, kad vaikino darbai – piešti, o ne nufotografuoti.
Prie vieno paveikslo M. Kuncė praleidžia po kelias dienas. Preciziškai dirbdamas aerografu, jis turi išgauti kiekvieną šešėlį, nupiešti kiekvieną plaukelį. Juvelyriškai tiksliai piešti galima tik profesionaliais aerografais, kurių reikia ne vieno. Juos, kainuojančius ne vieną tūkst. litų, menininkas atsisiuntė iš Amerikos. Iš ten atkeliauja ir specialūs aukštos kokybės netoksiški japoniški dažai, kurių reikia daugybės atspalvių. O natūraliam piešiamo žmogaus lūpų ar veido odos blizgesiui sukurti M. Kuncė panaudoja specialų elektrinį trintuką.
Įamžino ir amerikietės augintinius
Informacija apie aerografu piešiantį panevėžietį daugiausia sklinda iš lūpų į lūpas. Neretai jį susiranda žmonės, pamatę jo darbus internete. Dažniausiai M. Kuncės užsakovai prašo aerografu nupiešti artimo žmogaus portretą pagal pasirinktą nuotrauką, o tėvai savo vaikus nori nudžiuginti mylimais animacinių filmukų personažais – pradedant „Ledynmečio žvėreliais“ ir baigiant Žmogumi-voru.
Beje, skirtingai nei nemaža dalis užsieniečių aerografijos meistrų, M. Kuncė piešia nenaudodamas trafaretų. „Tai tas pats, kaip dainuoti pagal fonogramą – paimi trafaretą ir užpurški dažus“, – palygino panevėžietis dailininkas, visą darbą atliekantis savo rankomis.
Lietuvoje kainos už aerografijos technika sukurtus darbus litais tokios pat, kaip užsienyje
doleriais ar eurais. Pavyzdžiui, lietuviai už portretą moka apie 250-300 litų.
Todėl nenuostabu, kad jaunuoju aerografu iš Panevėžio jau susidomėjo ir užsieniečiai. Neseniai į Ameriką iškeliavo paveikslas, kuriame užsakovės amerikietės prašymu M. Kuncė įamžino du jos mylimus šunis.
Mikroautobusą puošė net naktimis
Prieš kurį laiką panevėžietis dailininkas pakliuvo į kuriozišką padėtį. Vienas pasvalietis užsakė nupiešti savo mylimosios portretą ir ketino jį merginai padovanoti. Tačiau kol dailininkas portretą pagal jos nuotrauką piešė, pora susipyko ir išsiskyrė. Vaikinas susirado naują draugę ir ankstesnei mylimajai dovanoti paveikslo nebenorėjo, o portrete įamžinta mergina pareiškė, kad jis jai taip pat nereikalingas.
Aerografu M. Kuncė dažniausiai piešia ant storesnio popieriaus, skirto iliustracijoms, tačiau kai kuriems užsakymams atlikti naudoja ir drobę. Jam yra tekę piešiniais dailinti ir kambario sienas, o vasarą jis sukūrė kol kas didžiausią savo darbą – piešiniais papuošė mikroautobusą „Volkswagen Transporter“.
Prekyba automobiliais užsiimančio verslininko mikroautobuso abu šonus vienodu piešiniu dailininkas papuošė per rekordiškai trumpą laiką – savaitę. Skubėdamas laiku baigti piešinį, M. Kuncė piešė net naktį.
Nors dabar labiausiai žavisi aerografija, savamokslis dailininkas neretai paima į rankas ir teptuką. Norintys gali įsigyti ir jo popart stiliaus tapybos darbų.
M. Kuncė neatmeta galimybės kada nors studijuoti dailę. Tiesa, iš karto prisipažįsta, kad jau dabar yra tiek knygų apie dailę, piešimo techniką, ir pan. perskaitęs, kiek gal ne kiekvienas dailės mokslus kremtantis studentas yra įveikęs. O štai aerografijos paslapčių Lietuvoje iš viso niekas nemoko. Nėra daug ir šia technika dirbančių lietuvaičių – juos suskaičiuoti užteks rankų pirštų.
Meilės vietą užima kūryba
Kai kurios merginos, susiradusios dailininką socialiniuose tinkluose, kartais jį bando išprovokuoti, klausdamos, ar jis nenupieštų jų akto. Panevėžietis neatsisako piešti ir nuogų merginų. Tiesa, pozuoti joms tenka tik kol jis pasidaro eskizą. „Juk nelaikysiu aš žmogaus porą dienų, kol baigsiu darbą“, – sako vaikinas, tokiu būdu mylimosios neieškantis.
Artimos draugės šiuo metu neturintis M. Kuncė prisipažįsta, kad megzti pažintis jis tiesiog neturi laiko. Visas savo dienas vaikinas skiria piešimui.
Panevėžietis apgailestauja, kad gimtajame mieste likę labai mažai jo draugų. Daugelis jų išvažinėję į kitus miestus ar užsienio šalis. Ir pats M. Kuncė neatmeta galimybės kelti sparnų iš Panevėžio. Jo nuomone, didesniuose miestuose ar užsienyje jis turėtų didesnius šansus, nei gimtajame mieste, kur daugiausia tėra likę tik pensininkai ir bedarbiai.
