Pradžia nebuvo lengva. Nomedos ir Jurgitos artimieji nepatikliai žvelgė į neaiškią ateitį turintį verslą. Bet draugės entuziastingai nėrė į nepažįstamą sritį.
N. Teiten ir J. Sėjūnaitė pasidalijo veiklos sritis: Jurgita kūrė kosmetiką, o Nomeda ėmėsi prekybos reikalų.
Vilniaus centre verslininkės išsinuomojo patalpas, pačios jas išdažė, sumontavo lentynas. Kosmetikos parduotuvę pavadino „Ambrozija”. Graikų mitologijoje tai – dievų maistas arba aliejus, suteikiantis nemirtingumą ir amžiną jaunystę.
„Mūsų kosmetika yra rankų darbo ir mūsų parduotuvė yra rankų darbo”, – nusijuokė J.Sėjūnaitė.
Lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame universitete baigusios draugės kosmetikos produktus pavadino senovės lietuvių dievybių bei mitologinių būtybių vardais.
Bendras verslas, pinigai ir tvirti ryšiai – retai pasiteisinantis derinys. Juk sakoma: paskolink draugui pinigų, jei nori padaryti jį savo priešu. Taip pat daugelis pripažins, kad tarp moterų dažniau pasitaiko intrigų nei darni draugystė.
Trejus metus besisukantis verslas ne tik neišardė Nomedos ir Jurgitos draugystės, bet ir dar labiau ją sustiprino.
„Tie keliai nenutrūksta, jie susipina ir draugystė tik stiprėja”, – sakė draugės.
Gal ir yra tiesos, kad draugus reikia rinktis jaunystėje, nes brandžiame amžiuje gali prisirinkti tik ligų. Nomedos ir Jurgitos keliai susipynė prieš dvidešimt metų, pirmame kurse.
„Nomeda į mūsų kursą atėjo pavėlavusi, spalio mėnesį. Visi studentai buvo daugmaž susipažinę vieni su kitais.
Iš pirmo žvilgsnio Nomeda man nepatiko, atrodė pasipūtusi. Maniau, ji bus viena tų, su kuria studijų metais nerasiu bendros kalbos”, – pasakojo J.Sėjūnaitė.
Tačiau netrukus viskas pasisuko kitaip. Bendrakursės net pačios nepajuto, kaip tapo neiš-skiriamos. Baigusios studijas nė viena draugių pagal specialybę nedirbo.
„Viena koja visada ėjau paskui Nomedą. Ji vis kur nors įsidarbindavo ir netrukus pasikviesdavo mane. Mes kartu dirbome įvairiose kompanijose – vadybininkėmis, parduotuvių vadovėmis. Darbai buvo susiję su prekyba, ekonomika, finansais, vadovavimu”, – kalbėjo Jurgita.
Drauge dirbančių moterų keliai neilgam išsiskirdavo tik tuomet, kai gimdavo vaikai. Jurgita turi penkis vaikus, o Nomeda augina dvynius sūnus.
N.Teiten vyras – bendraamžis prancūzas Thomas. Šis verslininkas Vilniuje turi prancūzišką restoraną „Balzac”.
Jei norėtų, Nomeda galėtų nedirbti. Šeimai užtektų pinigų, kuriuos uždirba Thomas.
„Niekada neįsivaizdavau savęs sėdinčios namuose ir užsiimančios tik buitimi, maisto ruošimu, vaikais. Negalėčiau būti įsprausta tarp keturių sienų net už didelius pinigus.
Juk gyvenimo prasmė – ne tik gardus maistas, dailūs drabužiai, egzotiškos kelionės. Man reikia mėgstamos veiklos.
Man patinka priimti iššūkius ir įveikti kliū-
tis. Gyvendama prasmingai esu laiminga ir energinga. Kartais vyras ir vaikai pabamba, kad daug laiko skiriu darbui, naujiems projektams, seminarams. Bet matydami mane žvalią ir laimingą jie supranta, kad esu nepajudinamai įsitaisiusi ant savo gyvenimo bėgių”, – nusijuokė N.Teiten.
Nomeda su būsimu vyru susipažino antrame studijų kurse, kai su draugais Vilniuje, dabartiniame Prezidentūros kiemelyje, šventė rugsėjo 1-ąją.
Netoliese po medžiu sėdėjo du žavūs prancūzai studentai. Vienas jų buvo Thomas, bendrovėje „Iki” jis atliko vadybos praktiką.
Th.Teitenui iškart į akį krito didžiaakė, šviesiaplaukė lietuvaitė. Nomeda irgi jau pirmą pažinties vakarą pajuto susižavėjimą svetimšaliu.
Ši pora kartu jau aštuoniolika metų. Lietuvė ir prancūzas susituokė po aštuonerių metų draugystės. Sutuoktinių dvyniai – šešiamečiai.
„Mes ilgai draugavome, pusę pasaulio apkeliavome. Thomas nebūtų likęs Lietuvoje, jei nebūtų manęs sutikęs. Baigęs praktiką jis Vilniuje ieškojo darbo”, – pasakojo Nomeda.
Nors dažniau meilės emigrantėmis tampa moterys, šioje istorijoje Th.Teitenas pasiryžo įsitvirtinti mylimosios šalyje.
„Nesvarstėme galimybės, kad reikėtų išvykti gyventi į Prancūziją. Aš nuolatos Thomui sakiau, kad Lietuvoje yra geriausia.
Neslėpsiu, mano vyrui tam tikrais momentais buvo sunku dėl kultūrų skirtumo. Ypač jį glumino, kad Lietuvoje mažai bendrauja skirtingų kartų žmonės”, – kalbėjo N.Teiten.
Tačiau prancūzas prisitaikė prie nepažįstamos šalies ypatumų, įkūrė verslą. Thomas beveik be akcento kalba lietuviškai. Nors verslininko kilmė prancūziška, Lietuvoje jis seniai nesijaučia emigrantu.
Stebėdamas krepšinio rungtynes Th.Teitenas visada palaiko lietuvius. Tik kai Londono olimpiadoje krepšinio aikštėje susitiko Prancūzijos ir Lietuvos rinktinės, Teitenų šeimoje buvo pasitelkta diplomatija – vienas sūnus vilkėjo sportinius marškinėlius su prancūziška atributika, kitas – su lietuviška.
Pradėjęs vadovauti restoranui „Balzac” Th.Teitenas pats pajuto pašaukimą kulinarijai –
jis namuose dažniausiai ruošia maistą.
„Tapo sunku vyrui įtikti. Mano ruošiami patiekalai jam pasidarė per daug prėski. Thomas labai skaniai gamina, tad aš ir neprieštarauju, kad sukiojasi virtuvėje”, – nusijuokė Nomeda.
Kaip nutiko, kad ištekėjusi už vyro, kilusio iš aukštosios mados, brangių kvepalų, kosmetikos šalies, Nomeda ištikimybę prisiekė natūraliai lietuviškai kosmetikai?
„Dažnai svečiuojamės pas Thomo mamą, jo seseris. Esu išbandžiusi įvairios brangios kosmetikos. Bet daugiau kaip prieš trejus metus per Kalėdas Jurgita man padovanojo savo pagamintos kosmetikos.
Kai pabandžiau naminį veido kremą, po savaitės kitokių nebenorėjau. Niekada anksčiau mano oda nebuvo jautusi tokio malonumo. Net vakare nusivalius kremą odos netempia, ji kvėpuoja. Tikrai nebūčiau stačia galva nėrusi į tai, kuo netikiu ir ko pati neišbandžiau”, – kalbėjo N.Teiten.
Kai Nomeda su drauge nutarė užsiimti verslu, Thomas neprieštaravo, tačiau ir neskatino. Verslininkas abejojo, ar dviem nepatyrusioms moterims pavyks įsitvirtinti rinkoje.
„Sunkiausia yra ne įmonę įsteigti ar popierius užpildyti, sunkiausia – sulaukti, kol tavimi patikės klientai. Pradžia buvo sunki. Sėdint parduotuvėje niekas savaime nepasidaro”, – kalbėjo Jurgita.
Kaip atsitiko, kad penkių vaikų motina, su šeima gyvenanti Trakų rajone, tarp miškų, sugalvojo pilstyti aliejus ir maišyti kremus?
Jurgita ramiu balsu pareiškė, kad ji yra nevėkšla ir kad visada pradžia jai būna sunki.
„Viskas, ko imuosi, sunkiai įsilinguoja, išskyrus daug vaikų turėti. Mano ginekologė net juokavo: „Kai moki – netrunki.” Šitai aš mokėjau ir neužtrukau, tačiau visam kitam reikėjo daug kantrybės ir pastangų”, – pusiau rimtai, pusiau juokais paaiškino Jurgita.
Ji visada turėjo silpnybę rankdarbiams: mezgimui, siuvinėjimui, dekupažui, floristikai.
„Kai prasidėjo dekupažo era, pasinėriau į tai visa galva. Mano vyras buvo išsigandęs ir sakė: „Ačiū Dievui, kad įsikėlėme į rąstinį namą ir nuo šiol nebereikės pirkti tų medinių dėžučių. Dabar žaisk su sienomis. Kai viduje viską išklijuosi, eik į lauką. Taupysime pinigus.”
Kai ši manija baigėsi, prasidėjo gėlininkystė. Prie namų pasisodinau gėlių, bet piktžolės augo greičiau. Rudenį viską išroviau, nutarusi daugiau tuo neužsiimti. Paskui ėmiausi organizuoti renginius”, – vardijo savo veiklą J.Sėjūnaitė.
Kosmetika ji susidomėjo, kai panoro atrasti natūralių vaistinių priemonių, tepalų. Jurgitos vaikai buvo alergiški, dažnai sirgdavo, tad motina stengėsi rasti būdų juos gydyti be vaistų.
Jau vėliau Jurgita susidomėjo aromaterapija, pradėjo gaminti muilus.
„Kol išmokau virti muilą, baldus sudeginau. Vyras pyko: „Tu su visais savo reikmenimis drožk iš namų.” Bet netikėtai pavyko pagaminti labai gražaus muilo. Tokio gražaus, kad mažasis sūnus jo vos nesuvalgė, manydamas, kad tai pyragėliai”, – apie savo sėkmes ir rūpesčius pasakojo J.Sėjūnaitė.
Pirmieji Jurgitos sukurtų produktų bandytojai buvo šeimos nariai ir draugai.
Jurgitos vyras Giedrius, per daug metų prisižiūrėjęs įvairių žmonos eksperimentų, į kosmetikos kūrybinius bandymus rimtai nežiūrėjo.
Bet Jurgita tikino, kad ši veikla ją tarsi užbūrė. Moteris dirba ne dėl duonos kąsnio, bet iš polėkio, meilės ir kūrybiškumo aistros.
„Mėgaujuosi tuo, ką darau. Niekada nestresuoju, kad reikia eiti į darbą. Atsidarau rytą langą, įkvepiu gaivaus miško oro ir su šlepetėmis keliauju į kūrybines dirbtuves”, – sakė J.Sėjūnaitė.
Jurgita kosmetiką gamina viena, svetimų neįsileidžia net pažiūrėti. Kartais jai padeda duktė, sūnūs.
Vyriausiam J.Sėjūnaitės vaikui – aštuoniolika, mažiausiam – treji. Net jauniausias sūnus turi mėgstamų tepalų, kurie sumažina skausmą ir niežėjimą įkandus uodui.
Verslininkė pripažįsta, kad nelengva suderinti darbą ir šeimą.
„Jei kremų maišymas nebūtų malonus ir toje veikloje nerasčiau prasmės, tikriausiai būčiau nelaiminga – nepajėgčiau nei vaikų sužiū-
rėti, nei prie puodų suktis. Mėgstama veikla atriša sparnus, suteikia energijos ir entuziazmo”, – sakė kosmetikos kūrėja.
Jurgitai viską spėti padeda viena charakterio savybė – mokėjimas vadovauti.
„Kiekvienas vaikas pagal amžių ir sugebėjimus turi įvairių darbų. Kai sakau, kad namuose viską darau viena, namiškiai ima protestuoti. Ką darysi, reikia pripažinti, kad namuose dirba namiškiai, o aš tik skirstau darbus. Bet kitaip būtų neįmanoma”, – nusijuokė Jurgita.
Šeimos galva dirba reklamos gamybos srityje. Turi savo verslą. Nors iš pradžių Giedrius nepatikliai stebėjo žmonos kremų maišymo eksperimentus, dabar net neklausdamas naudojasi kosmetika. Kartais patenka į kurioziškas situacijas.
„Vieną vakarą vyras sako: „Labai blogas tas tavo veido drėkiklis su baltosiomis rožėmis. Visą veidą perši.” Nustebusi paklausiau, iš kur jis tą drėkiklį paėmė, nes namuose tuo metu jo neturėjau. Vyras paaiškino: „Taigi tas, kur prie praustuvės stovi.” Ten buvo padėtas kūno dezodorantas”, – nusijuokė Jurgita.
O kaip N.Teiten vyras reagavo, kai žmona ėmė naudoti tik lietuviškus produktus?
„Po kiek laiko jis pats tą patį padarė. Namuose nėra nė vieno cheminio produkto. Kalbu ne tik apie kosmetiką, bet ir apie įvairias buitines priemones”, – paaiškino Nomeda.
Moteriai, kad ji galėtų atlikti kasdienį grožio ritualą, užtenka keturių priemonių: veido valiklio, prausiklio, drėkiklio ir kremo.
Gamindama produktus J.Sėjūnaitė naudoja aliejus, hidrolatus ir eterinius aliejus. Didžiausia dalis žaliavų keliauja iš Prancūzijos, Provanso regiono.
Kūrybinio proceso pradžioje Jurgita sugalvoja būsimo produkto formulę ir ją užrašo. Tada bando gaminti tiksliai pagal proporcijas. Bandinius išsiunčia testuoti draugams. Jei iš visų bandytojų surenka šimtą procentų teigiamų atsiliepimų, kuria etiketę, indelį ir pavadinimą.
Bet kol produktas pasiekia vartotoją, praeina nemažai laiko. Būna sėkmingų ir nesėkmingų bandymų. Pavyzdžiui, koks nors serumas gaminamas apie metus.
Labiau nei kosmetikos gamyba ir prekyba Jurgitos ir Nomedos artimuosius bei draugus stebina, kaip šios dvi moterys be pykčių išsitenka vienoje erdvėje.
„Mes nustatėme veiklos ir bendravimo ribas. Mūsų santykiai pagrįsti atsakomybe, nes siekiame bendro tikslo. Kai iškyla kokia nors darbinė problema, galutinį sprendimą priima ta, kuri už tą darbą yra atsakinga. Parduotuvė ir pardavimas – Nomedos daržas, gamyba – mano.
Tačiau visada stengiamės ieškoti kompromisų. Pavyzdžiui, Nomedai nelabai patinka provansiškas su romantizmo užuomazgomis interjero stilius. O aš jį dievinu. Būtent toks interjeras vyrauja mūsų parduotuvėje. Stebiuosi, kad Nomeda su tokiu stiliumi susigyveno ir stipriai neburbuliuoja. Bet kai užsimaniau dekoratyvių pagalvėlių, pasakė, kad to nebus”, – pasakojo J.Sėjūnaitė.
Gyvenime draugės išbandė ne vieną veiklą. Jos mano, kad visada svarbu išlaisvinti troškimus ir savęs nestabdyti, kol mintis taps kūnu – atsiras tinkama vieta, reikalingi žmonės ar pinigų.
„Anksčiau organizavau renginius, turėjau įmonę, bet ištikus krizei verslas žlugo. Nepanikavau. Svarsčiau, ką galiu veikti. Manau, reikia išeiti iš komforto zonos, ieškoti išeičių. Visus tuos, kurie skundžiasi blogu gyvenimu, galiu greitai perauklėti. Šiais laikais žmonės yra per daug išlepę arba per daug bailūs.
Pasiklausius kai kurių žmonių paaiškėja, kad visi darbai neįdomūs ir labai sunkūs. Kai bandau sakyti, kad galima pačiam susigalvoti įdomios veiklos ir tokiu būdu susikurti komfortišką aplinką, žmogus ima spardytis, aiškindamas, jog jam neapsimoka ką nors keisti, nes degalai brangūs, nes nuo nulio baisu pradėti, ir pasirenka darbo biržą.
Kai statėmės namą, ieškojome darbininkų. Vienam aštuoniolikamečiam bedarbiui kaimynui siūlėme padirbėti. Bet žmogus ap-
skaičiavo, kad jam neapsimoka pas mus vaikščioti, nes pinigus, kuriuos galėtų užsidirbti, pasiims iš pensininkės motinos”, – neslėpė kartėlio Jurgita.
Draugės verslininkės įsitikinusios, kad visada galima rasti kuo užsiimti.
„Eik laikraščius nešiok, bet būk geriausias laikraščių nešiotojas ir vieną dieną gal tapsi laikraščių nešiotojų grupės direktoriumi.
Kai priiminėjome į darbą pardavėjas konsultantes, pagrindinis klausimas buvo: kodėl norite čia dirbti? Jei mergina nori būti tik pardavėja ir nemato savęs parduotuvių tinklo vadovo poste, vargu ar jai seksis dirbti.
Mes dirbame daug, bet mums darbas yra pomėgis. Kai kuo nors labai tiki, eini į priekį ir pasieki tikslą.
Jei moteris dirba mėgstamą darbą, jos akys blizga, ji atrodo tarsi įsimylėjusi – jauna ir žavi. Ir kosmetikos reikia tik grožiui paryškinti”, –
patirtimi dalijosi verslininkės.
