Bent vienas apelsinas per dieną, ir visai nesvarbu, kad jis brangus ir kelias savaites keliavo iš šiltųjų kraštų.
Susitikimas su siuvėju ir naujų suknelių aptarimas – juk moteris, privalo atrodyti gražiai. Ir visai nesvarbu, jei perlai, auksas, audiniai ir meistro darbas kainuos beprotiškus pinigus.
Atpalaiduojanti vonia, makiažas, šukuosena, suknelės parinkimas – tai kiekvienos damos ritualas, ir visai nesvarbu, kad už lango – XVI amžius ir vonia kasdien net kai kuriems didikams atrodo per daug poniška prabanga. Barbora susitikti su mylimuoju Žygimantu Augustu išeidavo tik švytinti ir pasikvėpinusi.
Surinkus įvairias detales, taip galima įsivaizduoti Barboros dieną. Moters, kurios grožiu žavėjosi visa Europa. Iš pirmo žvilgsnio galima lengvai suklysti abejojant, jog Barbora Radvilaitė ypatinga tik dėl meilės istorijos, kad be Žygimanto Augusto ji neverta savo sėkmės istorijos.
Barbora, skirtingai nei daugelis to meto Europos didikių ar valdovių, nebuvo apatiška dvare sėdinti beveidė moteris. Ji buvo Lietuvos Kunigaikštystės patriotė ir kaip visa jos šeima svajojo apie stiprią bei nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tuo metu vyraujant stipriai lenkų bajorų valdžiai akcentuoti savo tautinius įsitikinimus nebuvo populiaru.
Tai, kad ji buvo neeilinė asmenybė, įrodo jos karūnavimas. Žiūrint iš šalies, ji neturėjo jokių galimybių tapti valdove – juk prieš tai turėjo kitą vyrą ir karaliui Žygimantui buvo visiškai nenaudinga partija. Jei jos asmeninės savybės būtų bent kiek silpnesnės, ji galėjo likti Žygimanto Augusto meiluže ir tenkintis antraeiliu vaidmeniu.
Tačiau dėl jos elgesio, dėl to, kaip ji mokėjo save pateikti, Žygimantas Augustas buvo pasirengęs paaukoti viską, kad būtų su ja. Barboros stiprybę rodo ir tai, kad ji susidorojo su ją užgriuvusia apkalbų lavina. Jei bandytume įsivaizduoti pagal šių dienų mastelius, tai ji buvo lyg Angelina Jolie, kurią, kai ji nuo Jeniffer Aniston nuviliojo Bradą Pittą, dar ilgai aprašinėjo visa pasaulio žiniasklaida.
Kuo ypatinga Barbora Radvilaitė ir kas lėmė, kad ji tapo Lietuvos istorijos žvaigžde, specialiai lrytas.lt pasakoja istorikė Raimonda Ragauskienė, kuri yra pirmoji ir iki šiol vienintelė Lietuvos specialistė, tyrinėjusi karalienės gyvenimą. Po interviu pateikiame kvapą gniaužiančią Barboros istoriją, kurią daugelis filmo režisierių svajoja ekranizuoti.
Interviu su istorike Raimonda Ragauskiene, knygos „Barbora Radvilaitė“ autore.
– Kokios asmeninės savybės lėmė tokį Barboros Radvilaitės žinomumą ir sėkmę?
– Barborai dar esant gyvai, buvo žinomas vadinamasis Juodosios Barboros mitas. Pagal jį Barbora buvusi ne tik ištvirkusi moteris, bet ir pusiau burtininkė-žiniuonė, sugebėdavusi virti visokius antpilus ir taip patraukti Žygimantą Augustą, juk jis dėl Barboros buvo pasiryžęs padaryti viską, net atsisakyti karūnos.
Be abejo, tai visiškas pramanas, to nebuvo ir negalėjo būti. Aišku tik viena, kad toji juodoji legenda, besiformuojanti jai dar esant gyvai, iš vienos pusės, rodė didžiosios dalies visuomenės, ypač lenkiškosios, priešiškumą Barborai. Tiesa, pagal šaltinių apklausas, vis dėlto nepopuliarumu Barbora nusileidžia savo anytai, karalienei Bonai. Niekas negalėjo pralenkti pačios nepopuliariausios visų laikų Lenkijos karalienės Bonos.
Tas mitas rodo, kad Radvilaitė dėl savo savybių sugebėjo patraukti tų laikų princą Žygimantą Augustą. Reikia nepamiršti, kad Žygimantas Augustas buvo eruditas, mokėjo kelias kalbas, išprusimu lenkė daugelį to meto valdovų, savo aplinkos didikų. Jam buvo pasamdyti patys geriausi mokytojai.
Barbora nebuvo tokia valdinga, kaip Bona, Žygimanto motina. Jis nuo tokio vadovavimo bėgo. Jam, matyt, reikėjo ir ne tokios moters, kokia buvo jo pirmoji žmona austrė Elžbieta – ši visai nesidomėjo politika. Taigi, Radvilaitė turbūt buvo kaip tik tas aukso vidurys, kurio reikėjo valdovui. Nei per daug kišosi, nei buvo per daug valdinga, bet kita vertus, jai rūpėjo, tarkim, giminės reikalai, ji tikrai užtardavo savo brolio, kitų Radvilų klientus, rūpindavosi savo dvariškiais ir tarnais.
– Kiek yra žinoma apie jos bendravimą su aplinkiniais, draugais, tarnais ir kt.?
– Tokių duomenų galima gauti tik iš korespondencijos. Jų nėra labai daug, nes tokių dienoraščių tikrai nebuvo. Vis dėlto šiek tiek pastebėjimų galima išskirti. Neigiamai nusiteikusi lenkiškoji pusė dažnai kritikuodavo, kad Barbora buvo užsispyrusi, įvedė paprotį, kad valdovas turi laukti karalienės prieš kažkur einant, kol ji dar gražinasi ir pan., bet tai buvo visiškai natūralu žinant jos padėtį. Visi momentai, kurie iškyla, pavyzdžiui, šito aikštingumo, kurį bandė parodyti lenkai, buvo tuo metu, kai ji jau beviltiškai sunkiai sirgo. Reikia suprasti, kad ji tiesiog bandydavo užmaskuoti galbūt jau veide pasirodžiusias nuovargio žymes ar pan.
Kažkur išėjusi ji tikrai stengdavosi atrodyti gražiai ir pasitempusi, nes to reikalavo ir to meto etiketas, ir aplinka, juk visi per padidinamąjį stiklą stebėjo visą poros gyvenimą, ypač po santuokos Krokuvoje, Vavelyje.
Iš Žygimanto ir Barboros laiškų matyti, kad sutuoktiniai labai gerai vienas kitą suprasdavo. Kažkokių didesnių konfliktų nebuvo kilę arba jie nėra žinomi. Apie poros santykius tarnai pranešdavo Barboros giminėms. Būdavo pabrėžiama, kad Jo Didenybė ją taip gerbia, kaip vargu ar kada gyvenime ji tai yra patyrusi.
– O ką Barborai suteikė pirmoji jos santuoka? Kaip formavosi jos, kaip šeimos moters, paveikslas?
– Iš tikrųjų ta pirmoji santuoka su Naugarduko vaivada Goštautu labai įdomi, ji truko tik 5 metus. Galima manyti, kad Stanislovo Goštauto aplinkoje Radvilaitė galėjo nemažai išmokti. Nepaisant aukšto jos pačios šeimos lygio, Barbora, papuolusi į pirmojo vyro dvarą, pateko į aukštesnio lygio aplinką. Ten ji tikrai subrendo kaip asmenybė, patobulėjo.
– Kaip atsirado tos kalbos apie jos meilužius? Tarnai ar vyrai pasipasakodavo? Ar jais galima tikėti?
– Kaip ir šiais laikais, taip ir tuomet, sklandė visokie gandai. Sakykime, Barbora turėjo vieną tarną, kuris jai nuolat padėdavo. Tas vyriškis buvo patikimas, nes jį Barbora atsivežė iš tėvo namų. Vis dėlto pikti liežuviai pradėjo kalbėti, kad tarp jų vyksta slaptas romanas, nors tuo metu ji jau labai sunkiai sirgo ir kažin ar jai tokie reikalai galėjo rūpėti.
Kita vertus, jei pažiūrėtume į tą mitą, kur Radvilaitė yra kaltinama buvusi Žygimanto Augusto meiluže ir todėl vadinta ištvirkusia, užmirštama elementari logika. Jeigu ji buvo kažkieno meilužė, tai reiškia, tas kažkas irgi buvo ištvirkęs, bet apie tai niekas nekalba.
Ir mūsų laikais gaji nuostata, kad pasmerkti reikia moterį. Nors šiaip Radvilaitė tuo metu jau buvo našlė, o, va, Žygimantas Augustas dar turėjo pirmąją žmoną. Tačiau jis pateikiamas tarsi nekaltas, nei ištvirkęs, nei neištikimas. Jis tiesiog valdovas, o ji – meilužė.
– Gal tas kalbas ir tokį pasipriešinimą paskatino jos sėkmė? Gal aplinkiniai nesuvokė, kodėl valdovas ją taip myli, dėl jos stengiasi?
– Santuoka iš meilės XVI a. buvo visiškai nesuprantama. Netgi tarp didikų nebūdavo tokių santuokų. Tais laikais vestuvės buvo tik ekonominis sandoris, o tai, kad tokią tradiciją sugriautų valdovas, buvo visiškai nesuprantama.
– O kaip dėl vaikų?
– Neaišku, kas dėl to buvo kaltas. Juk Žygimantas vaikų neturėjo nei su pirma, nei su antra, nei su trečia žmona. Kita vertus, manoma, kad Radvilaitė laukėsi. XX a. pr. Paryžiuje vienas mūsų menotyrininkas įsigijo, tiksliau – nufotografavo tokį portretą iš Sapiegų renginių – jame Radvilaitė pavaizduota nėščia.
Gal tai įrodo, kad Dubingiuose ji laukėsi, tačiau įvyko persileidimas? Manau, kad ji galėjo lauktis ir netekti kūdikio dėl patiriamo streso, dėl tos nežinios ir dėl nelaimės, kai įgriuvo grindys.
– Gal Barboros brolio Radvilo Rudojo politinės ambicijos pastūmėjo sesę siekti karalienės titulo?
– Ir brolis, ir ypač pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis sugebėjo įsiteikti Žygimantui Augustui. Jie visi buvo bendraamžiai. Radvila Juodasis augo valdovo dvare, jiedu buvo draugai nuo vaikystės. Juos jungė bendri pomėgiai. Net ir Radvilaitė su jais mėgo medžioti, mylėjo žirgus ir šunis.
Be to, iš pat pradžių sutapo ir politiniai interesai – visi vyrai buvo už stiprią Lietuvos Kunigaikštystę, kaip dinastijos pagrindą (Jogailaičių, Gediminaičių). Net ir nekalbėta apie uniją su Lenkija, o siekta išlaikyti savo valstybės savarankiškumą. Politinės ambicijos gal ir galėjo paspartinti procesą, bet vėlgi reikia žiūrėti istoriškai.
Jeigu jis neišsigando tokio dalyko, kai Petrakvos Seimo metu, visi bajorai teatrališkai suklupo jam po kojomis prašydami nusimesti tą jungą ir panaikinti santuoką su Barbora, tai jis irgi pasakė – eikit eiki, ką jūs čia?
Tačiau net jeigu toks spaudimas ir buvo, tai niekas nebūtų privertęs tokio valdovo vesti Barborą, jei jis pats nebūtų norėjęs. Tai dar kartą patvirtina, kad Radvilaitės asmenybė jam buvo labai artima, kad jis nematė sau gyvenimo be jos.
– Ar Barbora buvo išlaidi?
– Dėl valgio Barbora nereiškė labai daug specialių pageidavimų. Tiesa, yra žinoma, kad ji labai mėgo apelsinus ir kriaušes. Per dieną Barbora suvalgydavo po kelis apelsinus, o tais laikais tai buvo labai brangūs produktai.
Šiaip ypatingų pretenzijų ji neturėdavo, bet jei kalbėsime apie aprangą, tai taip – ji buvo išlaidi ir net labai išlaidi. Čia vėlgi sutapo jos ir Žygimanto Augusto požiūriai – jie buvo aukščiausio lygio vartotojai, jeigu jau pirko, tai pačius brangiausius dalykus, o jeigu jau patiko, tai pirko daug.
Barbora turėjo daug puošnių suknelių, perlų apdangalų. Netgi jei neturėdavo grynųjų pinigų, ji ką nors įkeisdavo, kad tik galėtų įsigyti tai, ko užsigeisdavo. Barbora sau leisdavo labai daug. Žygimantas Augustas ją taip pat puošdavo, o ji noriai priimdavo dovanas.
– Jei ji nebūtų taip anksti mirusi, kaip galėjo klostytis jos karalienės karjera? Ar jai būtų pavykę pelnyti pavaldinių meilę?
– Jai tai padaryti jau buvo pavykę paskutiniais gyvenimo mėnesiais. Pirmasis Žygimanto Augusto pasiekimas – kad opozicija leido karūnuoti jo žmoną. Tačiau neapsieita ir be Barboros Radvilaitės sumanumo. Jeigu ji būtų buvusi visiškai nekenčiama valdovė, tai didikai būtų piestu stoję, ypač Lenkijos diduomenė, bajorija, kuri turėjo žymiai daugiau politinės įtakos nei LDK. Kadangi jie sutiko ir ją priėmė, galima manyti, kad bent jau didžioji opozicija buvo nugalėta.
Tai, kad Barbora pelnė ir vadovo dvaro palankumą, rodo žmonių rūpestis, kai ji jau gulėjo ligos patale. Tik tie mirtini priešai, kurie buvo nusiteikę prieš šitą santuoką, apie karalienę kalbėjo negražiai. Pavyzdžiui, Bojanovskis piktdžiugiškai pranešinėjo, kaip ji sunkiai serga, kaip nuo jos dvokia ir panašius dalykus.
O šiaip visi su gailesčiu, užuojauta rašė – matėsi, kad ji jau buvo patraukusi savo pavaldinių širdis. Po Barboros mirties pats gedulas daug ką parodė. Juk buvo surengta tokia ištaiginga kelionė iš Krokuvos į Vilnių – ji kainavo tiek, kiek dvaras išleisdavo per visus metus. Tai buvo milžiniški pinigai buvo.
Nemanau, kad visuomenė manė, jog ji buvo bloga, tuo labiau, kad ji daug kam padėjo. Tai yra ir epitafijoje užrašyta – kad padėjo daug kam, o nepakenkė niekam. Nebuvo ji nei pagiežinga, nei valdinga ar pikta.
Mylėti išmoko šeimoje
Kokia yra Barboros Radvilaitės sėkmės istorijos formulė, jei net po mirties ji įkvepia žmones tikėti meile, kai atrodo, kad visas pasaulis tam priešinasi. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į pačios Barboros šeimą.
XVI a. buvo aiškiai nubrėžta riba tarp santuokos ir jausmų. Pirmiausia, tai buvo verslo sandėris, meilės galėjo išvis nebūti. Iš Barboros motinos laiškų jos tėvui Jurgiui Radvilai susidaro įspūdis, kad ji augo mylinčioje ir labai draugiškoje šeimoje. Tai galėjo suformuoti jos požiūrį į santykius. Puikiai Barbora sutarė ir su broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju, ir seserimi Ona Radvilaite.
Barboros sėkmė ir patrauklumas slypėjo ne tik jos išoriniame grožyje. Ji buvo išsilavinusi aukštuomenės dama. Radvilaitė gimė ir užaugo Vilniuje, ant Neries kranto tėvų dvare. Kalbėjo ji, pagal to meto merginos išsilavinimą, puikiai lenkiškai, greičiausiai suprato rusėniškai, o gal ir lietuviškai. Lotyniškai ir itališkai, kaip teigiama kai kuriose legendos, deja, nemokėjo. Jos tėvas garsėjo pomėgiu muzikai, nes dar Barboros senelis išlaikė didelį orkestrą. Barbora tėvų dėka ne tik mylėjo muziką, bet ir žaidė šachmatais, mėgo medžioti, puikiai šoko.
Santuoka be meilės baigėsi mirtimi
Labai jauna, spėjama, kad maždaug 14 metų, Barbora buvo ištekinta už Alberto Goštauto sūnaus, Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto. Iš pradžių buvo spėliojama, kad tarp jos ir vyro buvo didelis amžiaus skirtumas ir dėlto Radvilaitė turėjo daug meilužių. Vėliau paaiškėjo, kad tas metų skirtumas nebuvo toks jau didelis – iki dešimties metų.
Pirmasis Barboros sutuoktinis dažnai turėdavo problemų su sveikata. Gal dėl to Barbora ir Stanislovas neturėjo vaikų. Po kelerių metų santuokos Radvilaitė tapo našle, panašiu metu mirė ir jos mylimas tėvas. Po sutuoktinio mirties Radvilaitė sugrįžo gyventi į dvarą pas motiną, kuri buvo jos autoritetas, draugė ir guodėja.
Nesukliudė nei žmona, nei didikai
Radvilaitės gyvenimo pobūdis išskirtinis, struktūriškai skirtinas į dvi dalis: iki santuokos su Žygimantu Augustu ir po jos. Abi gyvenimo dalys – netradicinės: buvo duktė, žmona, tačiau netapusi motina liko našle. Kaip tik dėl to ji antrą kartą galėjo tapti žmona ir užimti karalienės vietą.
Manoma, kad Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės romanas prasidėjo 1544 m. kunigaikščiui, jau kaip Lietuvos valdytojui, atvykus į šalį. Čia jis dėl Barboros užtruko keletą savaičių. Kol pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė buvo gyva, santykiai su Barbora buvo riboti. 1545 m. sausio 15 d. mirus žmonai, Žygimantas pradėjo dažniau lankytis pas kaimynystėje gyvenusią Barborą. Vėliau Radvilaitė įsikūrė netoli karaliaus rūmų esančiame dvare.
Norėdamas su Barbora susitikti kada panorėjęs Augustas net buvo padaręs slaptą įėjimą iš pilies į Radvilų rūmus. Aistringą romaną vainikavo slaptos vestuvės. Dėl jų pripažinimo Žygimantas Augustas turėjo kovoti su visa Lenkijos bajorija, mat tuo metu santuoka buvo suvokiama tik kaip nauda, o iš tuoktuvių su Barbora Augustas įgijo nebent priešų. 1548 m. Žygimantas Augustas, perimdamas paveldėtą Lenkijos sostą, paskelbė apie savo vedybas ir pareikalavo Barborą karūnuoti Lenkijos karaliene. Tam griežtai priešinosi Žygimanto Augusto motina Bona Sforca ir lenkų didikai, kurie bijojo Radvilų įtakos didėjimo.
Puošėsi dėl mylimojo
Barbora, norėdama pamaloninti mylimą žmogų, kartais prašydavo patarimo, kuo jai apsivilkti. Taip buvo ir 1548 m. vasarą, kai Barborą ruošėsi vykti į Lenkiją susitikti su vyru. Karalius patarė vilktis juodą suknią iš itališkos medžiagos. Karališkojo dvaro siuvinėtojo Sebaldo Lincko dokumente apibūdintos šešios Barborai siuvinėtos suknios. Vyrauja tos pačios itin madingos spalvos: balta, geltona, juoda, raudona. Suknios gausiai puoštos perlas, brangakmeniais, siuvinėtos auksu.
Tikru meno dirbiniu turėjo atrodyti, pavyzdžiui, geltona suknia su septyniais siuvinėtais apvadais apačioje ir baltomis rankovėmis bei priekine dalimi ar balta suknia, puošta plačiais auksiniais ir žalio aksomo siuviniais. Taip pasipuošusi Radvilaitė atrodė labai karališkai. Garderobą papildė dar viena detalė, kurios nėra kitų karūnuotų asmenų aprangos sąraše. Barbora mėgo beretes. Raudono aksomo beretę meistras jai išsiuvinėjo taip mėgstamais perlais.
Žinoma, kad ji dažnai maudydavosi ir puoselėjo savo kūną, o tai kėlė amžininkų nuostabą ir pasipiktinimą dėl tokio „ištvirkimo“. Taip pat ji kvėpindavosi ir dažydavosi – išvykusi į Krokuvą, siuntėsi iš Vilniaus specialią vilnietišką pudrą veidui gražinti. Tapusi meiluže ji ne vien priimdavo dovanas, bet ir pati galėdavo sau leisti apdovanoti Žygimantą Augustą. Laiškuose minima, kad dovanų jam siųsdavo retas, dailias brangenybes: auksinius laikrodžius, brangakmenius, papuošalus. Būdama Lietuvos didikė, nors rangu ir neprilygo karaliui, laiškus pagarbiai pasirašinėdavo „nuolanki Jos Didenybės tarnaitė“.
Pasaka be laimingos pabaigos
Lenkijoje netruko pasklisti šmeižto ir įvairių istorijų apie Barborą Radvilaitę banga. Laiškuose apie tai Žygimantas Augustas Barborai nerašė, tačiau yra užfiksuota įvykių, kuomet viešai buvo platinami Barborą išjuokiantys ir žeminantys laiškai, įvairiomis istorijomis klijuojamos sienos, Barbora Radvilaitė vadinta laisvo elgesio moterimi, kokete ir karaliui nederančia pora.
Taigi ir tapusi Žygimanto Augusto žmona Barbora iki pat sunkios ligos švytėjo grožiu, elegancija, kurią pabrėždavo puikiai pasirinkdama rūbus, jų spalvą, puošybos elementus. Savo apranga ji išsiskyrė net iš karūnuotų moterų.
Neaptikau jokių faktų, kad Barbora atrodė nepatraukliai net ir sunkiai sirgdama. Nenorėdama viešinti savo skausmų aplinkiniams ji atrodydavo arba perdėm išdidi, arba išvis užsidarydavo savo apartamentuose. Barbora žinojo, kaip panaudoti savo grožį. Barboros ir karaliaus meilės istorijos įvykiai parodė, kad seksualinis ryšys nebuvo pats svarbiausiais. Karalių traukė visa Barboros asmenybė, ne tik fizinis, bet ir vidinis patrauklumas, panašūs pomėgiai.
Po karūnacijos Barbora sunkiai susirgo ir 1551 m. mirė. Remiantis moksliniais tyrinėjimais, Radvilaitė galėjo sirgti gimdos vėžiu. Po karalienės, soste pabuvusios vos 4 mėnesius, mirties pradėta spėlioti, kodėl pora nesusilaukė vaikų.
Manoma, kad Radvilaitė prieš slaptas vestuves laukėsi nuo Žygimanto, tačiau įvyko persileidimas dėl streso, kurį ji patyrė išgirdusi įvairiausių gandų. Žygimanto Augusto požiūris į žmoną dėl negalėjimo susilaukti atžalų nesikeitė, o kovojant dėl santuokos pripažinimo buvo bene svarbiausias argumentas prieš ją. Beje, vaisingumo skatinimas galėjo būti viena iš Barboros ligos priežasčių. Po palikuonių nepalikusios Radvilaitės mirties ją imta kaltinti pražudžius dinastiją.
Tokių laidotuvių niekas nebuvo matę
Žygimantas Augustas po Barboros mirties vilkėjo tik juodais drabužiais, net rūmų sienas liepė išmušti juodu aksomu. Žygimantas Augustas nesusitaikė ir su savo motina karaliene Bona bei seserimis, kurios Barboros taip niekada ir nepripažino.
Buvo nuspręsta Barborą palaidoti Vilniuje. Šaltiniuose rašoma, kad Žygimantas Augustas visą kelionę ją lydėjo ir kiekviename mieste nulipdavęs nuo žirgo ėjo paskui karstą. O kolonai einant per miestelius, skambėjo visi netoliese esantys varpai.
Barbora Radvilaitė palaidota Vilniaus katedroje. Jos mirtimi ir plačiai aprašytu karaliaus gedulu pikantiški faktai nesibaigia. Liūdintis karalius buvo paniręs į burtus bei spiritizmą ir padedamas mago Tvardovskio vis bandydavo išsikviesti mirusios mylimosios vėlę. Po kurio laiko savo mirusios meilės paieškas iš vaiduoklių pasaulio jis perkėlė į realų gyvenimą.
Nedaug kam žinoma, kad trečią kartą nesėkmingai vedęs gyvenimo pabaigoje Žygimantas Augustas turėjo meilužę Barbarą Gižanką, taip akivaizdžiai panašią į velionę Barborą Radvilaitę, kad visam dvarui nė nebuvo abejonių, kodėl karalius pasirinko šią moterį. Nors karalius su ja susilaukė nesantuokinės dukters, pasakiškoji, magiškoji prabangos ir dekadentiško renesansinio stiliaus pasaka, regis, baigėsi mirus Barborai Radvilaitei.
