Tai - tik vienas epizodas iš spalvingos bene daugiausia pasiekusio Lietuvos futbolo teisėjo Romualdo Juškos gyvenimo istorijos. Buvęs futbolininkas, per savo karjerą atstovavęs Vilniaus „Žalgirio“, Maskvos CSKA, Charkovo „Metalist“ komandoms, baigęs karjerą netikėtai atsidūrė tarp teisėjų, kur ir prasidėjo didysis R. Juškos nuotykis.
Pakabinęs batelius ant vinies puolėjas dirbo treneriu, bet kartą jam atsivėrė puiki proga išmėginti teisėjo duoną – į vienas rungtynes neatvyko teisėjas.
„Po rungtynių man sakė, kad neblogai teisėjavau ir pasiūlė vadovauti kitam mačui“, - medalių, ženkliukų, emblemų apsuptyje pasakojo sausio 2 dieną 70-metį atšventęs R. Juška, kuris pradėjo sparčiai kilti karjeros laiptais.
Per savo teisėjo karjerą R. Juškai aikštėje pakluso Amsterdamo „Ajax“, „Feyenoord“, Turino „Juventus“, Kijevo „Dinamo“, Portugalijos ir Vokietijos rinktinių futbolininkai.
1983-iais 3 SSRS taurės finalams vadovavęs lietuvis buvo išrinktas geriausių Sąjungos teisėju. Po metų jis dirbo Europos futbolo čempionato finaliniame etape.
Šiandien pateikiame pirmąją interviu portalui lrytas.lt dalį, kurioje R. Juška pasakoja apie įdomią ir spalvingą karjerą, kokios iki šiol neturėjo joks kitas Lietuvos teisėjas.
- Nuo ko viskas prasidėjo?
- Baigęs futbolininko karjerą pradėjau dirbti treneriu „Žalgirio“ futbolo mokykloje. Taip nutiko, jog į vienas Lietuvos futbolo pirmenybių rungtynes neatvyko teisėjas. Tuomet paprašė manęs suteisėjauti. Po rungtynių man pasakė, kad neblogai teisėjavau ir pasiūlė vadovauti kitam mačui. Nuo to laiko ir „užsikabinau“.
1973 metais mane rekomendavo į sąjungos stovyklą Sočyje. Juokauju, kad galbūt dėl to, jog mano pavardė trumpa, todėl kol žaidžiau CSKA komandoje mane įsiminė.
Jau vėliau įėjau į istoriją. Pirmą kartą Sovietų Sąjungos istorijoje Respublikinės kategorijos teisėjas vadovavo taurės finalui. Tai buvo išskirtinis atvejis.
- Kuo taip pakerėjote žaidėjus ir SSRS futbolo vadovus?
- Buvau puolėjas. Man nebuvo sunku suprasti, kur žaidėjas prasižengė tyčia, kur suvaidino, o kur ne. Juk kadaise ir pats taip darydavau: tyčia krisdavau, mėgindavau apgauti teisėją. Be to, tiek vadovai, tiek treneriai jautė, jog esu objektyvus, nuoširdus ir aikštėje viską tvarkau teisingai.
- Esate rungtyniavęs ne viename garsiame klube, mušėte įvarčius, todėl futbolininkai turėjo jus šiek tiek pažinoti. Ar tai nesukeldavo problemų teisėjaujant?
- Iš pradžių teisėjauti aukščiausioje lygoje buvo labai sunku. Pavyzdžiui, kuomet Maskvos CSKA žaidė Kutaisyje. Tuomet mane visaip gąsdino, jog jie turi laimėti. Netgi į rūbinę buvo įėję berniukai, kurie siūlė honorarus.
Aikštėje buvo dauguma SSRS rinktinės futbolininkų, o aš buvau su jais dar prieš tris metus žaidęs. Tai jie šaukdavo: „Romualdai, ko čia prigalvojai. Kodėl mus spaudi?“. Tas spaudimas gal nebuvo toks piktas, tačiau lengva nebuvo.
- Jūsų karjeroje vienas labiausiai kvapą gniaužiančių momentų - 1977 metais įvykusios riaušės.
- Na, to tikrai nepamiršiu. Tuomet žaidė Tbilsio „Dinamo“ ir Lugansko “Zaria”. Mačą stebėjo apie 55 tūkstančių sirgalių.
Rezultatas buvo 0:0. Aš iškėliau rankas, nes baigėsi rungtynės ir sukausi į centrą, buvo nuaidėjęs švilpukas, o tuo metu keli žaidėjai neužfiksavo šio momento ir kamuolį gavęs Revazas Čelebadzė krito baudos aikštelėje. Tai 11 metrų baudinys. Tuomet situaciją pamatęs gynėjas Žuravliovas sureagavo į mano judesį ir apsikabino R. Čelebadzę – padėkojo varžovui už rungtynes.
Tačiau R. Čelebadzė pradėjo šaukti, jog 11 metrų baudinys. Negalėjau jo skirti, nes baigėsi rungtynės.
Tuomet į aikštę išbėgo vienas vyrukas, kuris atbėgo centro link ir vis mėgino man suduoti. O tada pasirodė milicininkas, griebė aistruolį už plaukų ir trenkė jį į žemę.
O tada ir prasidėjo...
Centrinėje tribūnoje sėdėjo inteligentija, tačiau iš priešingos aikštės pusės pradėjo mūsų link plaukti visa tribūna.
Tada mes jau nešėm kudašių į rūbines, kur užbarikaduoti buvome iki pirmos nakties. Pamenu, kad koridorius buvo užpildytas kariais.
Per tas riaušes žuvo pora žmonių, buvo sudeginta pora gaisrinių, milicijos automobilių.
Kai viskas baigėsi, KGB mus išgabeno.
- Ar viskas tuo ir baigėsi?
- Ne. Dar ilgai tęsėsi. Kitą savaitę turėjau vykti į partijos komitetą. Ten buvau dvi paras. Ostankino studijoje rodė rungtynių įrašus. Vienas – gruzinų. Žinoma, gruzinų įrašas buvo pamontuotas. Nebuvo parodyta, jog savo gestais rodžiau, jog baigėsi mačas. Net nesimatė visas mano kūnas. Kritimas parodytas atskirai, nesimatė, jog rungtynių pabaiga.
Tada mane išgelbėjo komentatorius, kuris pasakė: „O dabar pažiūrėkime mūsų įrašą“. Ten jau matėsi viskas: buvau atsisukęs į centrą, o epizodas įvyko po rungtynių“. Manęs buvo atsiprašyta.
Įdomu tai, kad vėliau Tbilsio „Dinamo“ taurės rungtynių finale aikštėje norėjo matyti mane. Aš atsisakiau, nes po tokio įvykio tikrai nenorėjau jų matyti. Man buvo pikta, nes nukentėjau už teisybę.
Tačiau „Dinamo“ išsireikalavo ir futbolo vadovybė man pranešė, jog turėsiu teisėjauti. Aš, žinoma, dirbau savo darbą, o Tbilsio ekipa pralaimėjo Kijevo „Dinamo“ futbolininkams.
Po rungtynių į rūbinę atėjo gruzinų klubo vadovai, atnešė konjako ir padėkojo už darbą.
- Ar po riaušių dar teko teisėjauti Tbilsyje?
- Niekada daugiau ten neteisėjavau. „Dinamo“ rungtynėms vadovavau tik išvykose. Žinote, pagalvodavau, kad Gruzijoje gali pasitaikyti, koks nors fanatikas, kuris gali ir viešbutyje užpulti. Tai gyvenimiškas dalykas. Negalima pačiam lysti į tokius dalykus.
- Riaušės Gruzijoje įsiminė ilgam. Ar ateityje nebūdavo šiek tiek nejauku ar net baisu teisėjauti, kuomet tribūnose būdavo daugybė sirgalių, o rungtynės labai svarbios?
- Būdavo. Kartais pagalvodavai, jog nuaidėjus švilpukui gali kilti neramumai. Esu teisėjavęs Turkijos rungtynėse. Tada buvo perversmas. Keturiuose aikštės kampuose stovėjo po tanką. O į aikštę mus įvedė su automatais apsupę kariai. Nepasakyčiau, kad buvo labai malonu. Širdis net drebėjo. Paskelbiau pertrauką, tada vėl mus greit apsupo ir vedė į rūbinę.
Niekas ten nesidomėjo, ar aš tikrai rusas, tačiau juk priklausėme SSRS. Vat būtų atsiradę tokių, kur pagalvotų, jog nudės „maskolių“. Visai įmanomas variantas, ar ne?
Žinoma, tas jaudulys dingdavo su pirmuoju švilpuku. Aikštėje dirbdavau savo darbą ir galvodavau, kad tik nepadaryt kokių grubių klaidų, neprovokuoti.
- Neteko atsisakyti teisėjauti rungtynių dėl to, jog toje šalyje į tribūnas renkasi labai agresyvūs sirgaliai?
- Ne. Niekada neatsisakiau, išskyrus atvejį su Tbilsiu.
- Ar teko karjeros metais susidurti su korupcija?
- Taip. Tuomet vyko rungtynės tarp Kijevo „Dinamo“ ir „Kairat“, kuriam buvo būtina laimėti, nes kitu atvejų tektų iškristi iš aukščiausios lygos.
Rungtynių rytą pas mane į viešbučio kambarį atėjo mano asistentas ir sako: „Romai, yra tokia situacija: mums sakė, jog reikia padaryti taip, kad „Kairat“ laimėtų“.
Žadėjo visokių dovanų. Tada pirmą kartą parodė dviejų kasečių magnetolą. Aš jam atrėžiau: „Imk švilpuką ir teisėjauk, o aš paskambinsiu į Maskvą ir skrendu namo“.
Labai supykau ant savo asistento. Na, bet ėjau į aikštę, nes neturėjau kur dėtis. Taip rizikavau savo karjera.
Rungtynių inspektorius, kuris ir siūlė nulemti baigtį, parašė, jog neskyriau 11 metrų baudinio, dariau klaidų.
Mačas baigėsi 2:0 “Dinamo“ naudai, o man buvo parašytas dvejetas. Aš manau, kad tai buvo mano geriausios rungtynės. Tada taikiausi į geriausio teisėjo vardą, nes tik dukart esu gavęs ketvertukus. Tas dvejetas viską nubraukė.
Sugrįžęs namo parašiau pasiaiškinimą, už ką gavau dvejetą. Tada mane išbraukė iš geriausiųjų teisėjų dešimtuko. O tai reiškia, kad negalėjau būti tarptautinėje arenoje.
Be to, nuo to laiko mano autoritetas tapo dar didesnis. Kitais metais sugrįžau į aukštumas – buvau išrinktas geriausiu. Du metus buvau vienintelis sąjungos teisėjas, kuris dirbo užsienyje.
Beje, gaudavau asmeninius kvietimus teisėjauti. Kartą į Suomiją kvietė, kur šeimininkai su anglais žaidė.
Asmeninį kvietimą gavau ir į jaunimo čempionatą Meksikoje. Vėliau buvau pakviestas dirbti rungtynėse tarp Prancūzijos ir VFR rinktinių.
- Kaip jautėtės, kuomet reikėdavo vadovauti ir šiandieną garsiems kamuolio virtuozams?
- Visada jausdavau jaudulį, tačiau į rungtynes žiūrėdavau labai rimtai, su žaidėjais nepokštaudavau.
Rungtynių dieną po pusryčių stengdavausi su niekuo nebendrauti, niekur neiti. Žiūrėdavau televizorių ir miegodavau.
Kai aikštėje pamatai garsų žaidėją – jaudulys būna didžiulis, tačiau su pirmu švilpuku „atsijungi“ ir pradedi dirbti savo darbą.
- Kokie garsūs futbolininkai jums labiausiai įsiminė?
- Labai įsiminė brazilas Sokratesas. Tada jis žaidė už „Tottenham Hotspur“ komandą. Pamenu, kad buvo didžiulis. Dviejų metrų ūgio. Jis pirmąjį įvartį galva rungtynėse su „Austria“ įmušė. Kaip tokį žaidėją pamirši?
Įspūdį paliko Franzas Beckenbaueris. Tada jis žaidė Hamburge. Parsivežiau namo jo marškinėlius. Pamenu, kad buvo šalta, tačiau vistiek paprašiau marškinėlių. To daryti buvo negalima, tačiau išdrįsau ir paprašiau. Man pasakė, kad juos atneš į rūbinę. Ir atnešė.
Iš tiesų, teko matyti daug gerų žaidėjų. Na, tokia karta pasitaikė.
- Jūsų teisėjo karjera – įspūdinga ir Lietuvoje unikali. Kokie momentai labiausiai įsiminė?
- Negaliu nepaminėti jaunimo pirmenybių Meksikoje. Teisėjavau olimpiadoje, tačiau jos nėra svarbios. Faktiškai ten studentų futbolas.
Pamiršti negalėčiau Portugalijos ir VFR rungtynių. Dar prisiminiau šiemet per „Euro 2012” čempionatą, kuomet susitiko portugalai ir vokiečiai. Vienas lietuvių komentatorių pabrėžė, jog tokio lygio mačui kadaise vadovavo lietuvis.
Pamenu, kad tribūnos lūžo nuo žiūrovų skaičiaus. Tada dar žaidė dabartinis Portugalijos rinktinės treneris.
Tokių rungtynių pamiršti negali.
Žinoma, įdomus buvo Geteborgo IFK ir „Kaiserslauten“ mačas, UEFA taurės taurės pusfinalyje. O pusfinalis – pats įdomiausias momentas čempionate. Be to, pusfinalyje teisėjauti – sunkiausia.
Antroje pokalbio dalyje skaitykite apie trenerio darbo ypatumus, šiuolaikinį futbolą. Taip pat - buvusio futbolininko, teisėjo ir rungtynių inspektoriaus prisipažinimą, kad žaisdamas jis nebuvo šventasis.
***
Svarbiausi gyvenimo faktai
Gimė 1942 metų sausio 2 dieną, Kvedarnoje. Neoficialiai R. Juška gimęs gruodžio 26-ąją.
Žaidėjo karjera:
Vilniaus „Žalgiris“ (1962-1965 m.)
Lvovo SKA (1966).
Maskvos CSKA (1976)
Charkovo „Metalist” (1967-1969)
Vilniaus „Žalgiris“ (1970-1971)
Vilniaus “Pažanga“ (1971-1973)
1967 metais pripažintas SSRS sporto profesionalu.
1970 metais išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o po metų tapo Lietuvos čempionu.
Teisėjo karjera.
R. Juška per teisėjo karjerą vadovavo 130 SSRS čempionato rungtynių. Dirbo trijuose SSRS taurės finaluose bei penkiuose Lietuvos taurės finaluose.
1983 metais jam buvo suteikta tarptautinio teisėjo kategorija. Tais pačiais metais R. Juška buvo išrinktas geriausiu SSRS futbolo teisėju, o po metų dirbo Europos futbolo čempionato finaliniame etape.
R. Juška dirbo 1980 Maskvos olimpinėse žaidynėse, Europos čempionato atrankos varžybose. 1980 ir 1983 metais jis teisėjavo Europos čempionų taurės turnyre, o per 1981-1984 metų laikotarpį vadovavo šešiems UEFA taurės mačams, tarp kurių – 2 pusfinaliai.
Lietuvis taip pat dirbo pasaulio jaunimo čempionato turnyre, vadovavo 1984 metų Europos jaunimo čempionato finale. Tais pačiais metais Europos čempionate vadovavo Portugalijos ir VFR rungtynėms.
Teisėjo karjerą baigė 1989 metais.
Kita veikla:
1972-1976 metais dirbo Vilniaus futbolo mokyklos treneriu.
1977-1986 m. - „Nemuno“ sporto draugijos instruktorius.
1986-1992 m. - „Žalgirio“ draugijos instruktorius.
1995-2000 m. - Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos pirmininkas.
1990-2011 m. - Lietuvos futbolo teisėjų inspektorius.
